Mūsų karta gerai prisimena tą sausio 13-osios naktį ir visą tą atgimimo laikotarpį. Elektrėnuose ypač aktyvus buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir savanoriai. Prie to Sąjūdžio vienaip ar kitaip prisidėjo kiekvienas šalies žmogus, nepriklausomai nuo to, tikėjo Laisva Lietuva ar ne. Apie tą sausio 13-osios naktį jau, atrodo, iškalbėta viskas, kas tik buvo galima, kas tik prisiminta. Kiekvienas mes turime asmeninius prisiminimus. Taip buvo, kad tomis dienomis sirgęs dvejų metų vaikas net kliedėjo taip: „Aš bijau“; „Ko bijai? “; „Kareivių“.
O suaugę nebijojo. Elektrėniškiai su pagarba prisimena Lietuvos elektrinės direktorių Praną Noreiką, kuris vadovaudamas strateginiam Sovietų Sąjungos objektui išdrįso pritarti Sąjūdžio įkūrimui, vienam žmogui pasakydamas: jei jūs nepakeisite šitos valdžios, niekas jos nepakeis. Ir TSRS žlugo. O kaip per 31 laisvės metus keitėsi Lietuva? Apie Europos Sąjungą, NATO ir kitus didelius aljansus tegul kalba didieji žaidėjai. O kaip gyvename mes, regionų žmonės? Gyvename kitaip, nei gyvenome, o jaunimas nė suprasti negali, kaip parduotuvėse galėjo nebūti dešrelių, kaip prie mėsos tekdavo stovėti valandomis eilėje, o valdžią kritikuoti buvo galima tik „prie butelio“. Vienas mano pažįstamas nuteistas buvo už tai, kad „prie butelio“ pažadėjo „pašikti po Lenino paveikslu“ ir tai padarė. Septynerius metus nuteistas kalėti buvo, tiesa, sugrįžo po trejų metų. O apie tokias naujienas, kaip šiemet sausio 12 dienos ryte sužinojome, niekas ir pagalvoti nebūtų drįsęs: UAB „Vilniaus viešasis transportas“ administracijos pastate atlyginimų kėlimo reikalaujantys darbuotojai tebesidera su generaliniu direktoriumi, kuris negali nieko pažadėti ir prašo palikti patalpas. Jos išpurkštos dezinfekantu, žmonės trokšta, bet išeiti neketina“. Tada tokie įvykiai buvo vadinami „akivaizdu, nors neįtikėtina“. Kaip neįtikėtina buvo ir Sąjūdis, kai su baime buvo tariami žodžiai, kad sieksime nepriklausomos Lietuvos. Ir visa tai, kas atrodė neįtikėtina, įvyko. Dabartiniai trisdešimtmečiai nė nesupranta, kad kažkada nebuvo galima kritikuoti kokio šalies vadovo ar ministro, kad laikraščius prieš siunčiant į spaustuvę, reikėjo duoti perskaityti ne korektoriui, o atsakingam Komunistų partijos veikėjui ir t.t. Dabar, atrodo, esame laisvi, bet ar mokame ta laisve naudotis, kiekvienas atsakyti turėtų sau… Nes ir laisvės supratimas pasikeitė…
Šiais metais Laisvės gynėjų diena minima kitaip. Prie Parlamento, kurį prieš 31 metus gynė Lietuvos žmonės, rikiuojasi gausios policijos pajėgos, Parlamentas aptvertas apsaugine tvora. Šalies valdžia bijo riaušių.
Julija Kirkilienė