Neįgaliųjų kasdienybę nušviečia „Spindulys“

Neįgaliųjų kasdienybę nušviečia „Spindulys“

Ineta BRICAITĖ

Elektrėnuose yra tokia neįgalius žmones vienijanti bendrija, pavadinimu „Spindulys“. Neseniai bendrijos pirmininkė Zita Miguliova pristatė veiklos ataskaitą. Pasirodė įdomu. Ne tai, į kiek ekskursijų bendrijos nariai keliavo, ar kiek paveikslų nupiešė. Įdomus pasirodė pats neįgaliųjų bendruomeniškumas, aktyvus dalyvavimas veikloje ir Z. Miguliovos atkaklumas bei pasiryžimas dirbti vardan bendrijos narių. Bendrijos pirmininkė pasakojo, kad jai patinka dirbti tokį darbą, nepaisant juokingo darbo užmokesčio. Interviu metu ją provokavau: „Jei Jums pasiūlytų šį darbą keisti į tokį, kuriame gautumėte tris kartus didesnį atlyginimą, bet reikėtų sėdėti kabinete ir nebendrauti su žmonėmis, ar sutiktumėte?“. Ką ji atsakė, suprasite perskaitę visą interviu.

Kas yra „Spindulys“ ir kaip jis atsirado?

„Spindulys“ – Elektrėnų savivaldybės žmonių, turinčių psichinę negalią, bendrija. Šiuo metu joje yra 59 žmonės. Narių amžius – nuo 9 iki 90 metų.
Bendrijos pradžia – Elektrėnų bendruomenės iniciatyvų centras, kuriam priklausė ir savipagalbos grupė „Spindulys“. Ji įkurta 2001 m. rugpjūtį. Tada ir pradėjome dirbti. Vėliau baigėsi projekto finansavimo laikotarpis ir norint dirbti toliau, reikėjo grupę perorganizuoti į bendriją. Tai padarėme 2009 m.

Pati sugalvojote iniciatyvą dirbti su žmonėmis, turinčiais psichinę negalią, ir tai darote jau 13 metų. Kodėl?

Jie man yra labai mieli žmonės. Jie neturi piktų kėslų kažką iškrėsti ar kažką negero padaryti. Jie ką mato, ką galvoja, tą ir sako. Jie yra tokie, kokie yra, ir man tai yra labai priimtina, man patinka su jais dirbti.

Kiek žmonių „Spindulyje“ dirba?

Du. Galima būtų ir daugiau žmonių priimti – meno vadovą, nes yra narių, kurie gražiai piešia, daro įvairius rankdarbius, bet tam tiesiog nėra lėšų.

Kaip Jūsų veikla yra finansuojama?

Finansavimą gauname iš Elektrėnų savivaldybės administracijos ir Neįgaliųjų reikalų tarybos, bet dabar jau savivaldybės perėmė funkcijas iš Neįgaliųjų reikalų tarybos. Bandžiau ieškoti kitų finansavimo šaltinių – kreipiausi ir į Norvegijos fondus, bet kol kas dar nepavyko susitarti bendradarbiauti, nes narių skaičius pas mus yra pakankamai mažas.

O ar gaunate kokią nors paramą?

Vietiniai verslininkai užsako mums spaudos. Tai yra labai svarbu, nes mes vėliau ją kartu skaitome. Taip pat nariai tuo metu, kai dalyvauja užsiėmimuose, gali išsiskalbti drabužius. Tai jiems irgi didelė parama.

Kiekvieną ketvirtį gauname labdarą – paramą asmens higienos ir valymo priemonėmis iš UAB „Kosvila“, taip pat šiais metais prieš Kalėdas „Kosvilos“ darbuotojai surinko žaislų, drabužių, žaidimų, buitinių prekių, kurias patys atvežė. „Kosvila“– netgi ne Elektrėnų įmonė. Ji įsikūrusi Vilniuje. Ją surado „Spindulio“ narių šeimos narės Marija Zernajeva ir Aleksandra Pačėsienė. Už tai esu joms labai dėkinga.

Taip pat mumis rūpinasi Regina Berūkštienė, įkūrusi saldumynų parduotuvę „Smaližius“. Kai švenčiame, ji mus vaišina įvairiais skanėstais. Paramą gauname ir iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Elektrėnų skyriaus.

Ar esate vienintelė organizacija Elektrėnuose, besirūpinanti psichinę negalią turinčiais žmonėmis?

Taip, vienintelė. Yra panaši organizacija – „Viltis“, bet jis rūpinasi žmonėmis, turinčias sutrikusio intelekto negalią.

Ir ką veikia pas Jus atėję neįgalieji? Kokia Jūsų įprastinė diena?

Susitinkame dvi dienas per savaitę, bendraujame nuo 8 iki 5 valandų, pusę valandos pietaujame. Pavyzdžiui, pastaruoju metu mes skaitome Sauliaus Pečiulio knygą. Skaitome, analizuojame, kalbamės. Taip nariai prisimena panašių įvykių iš savo gyvenimo, papasakoja mums, todėl būna, kad perskaitome 4 puslapius, o būna, kad ir vieną. Žmonėms tai patinka, jie noriai taip bendrauja. Tai yra jau antra mūsų knygutė. Pabandžiau paeksperimentuoti ir išbandyti tokį naują užsiėmimą, ir jis pasiteisino.
Užsiėmimuose ugdome savarankišką gyvenimą. Skaitome straipsnius, kalbame apie sveikatą, aplinką, higieną… Mūsų veiklos sritis labai plati. Pavyzdžiui, tvarkome aplinką aplink mūsų patalpas, taip pat seniūnas per akciją „Darom“ buvo davęs mums plotelį palei ežerą sutvarkyti.

Taip pat domimės kultūra: vaikštome į teatrą, koncertus, anksčiau turėjome ansamblį, vienas narys pats vaidina teatre, tai mes einame jo palaikyti. Per metus nuvykstame į porą ekskursijų.

Taip pat labai mėgstame rankdarbius: piešiame, klijuojame, karpome, karolius veriame, iš skiautinių įvairius darbelius gaminame, puokštes komponuojame, langus visada puošiame.

Ar pardavinėjate darbelius per muges?

Ne, nes dažniausiai žmonės savo darbus nori pasilikti ir namo parsinešti. Bet darome darbų parodas.

O Jūs turite darbo su neįgaliaisiais išsilavinimą ar žinios atėjo per praktiką?

Ne. Specialaus išsilavinimo neturiu, bet esu ir pedagogė, ir socialinė darbuotoja, ir viskas, kuo reikia būti.

Ar Jūsų veikla duoda apčiuopiamų rezultatų?

Nuo to laiko, kai pradėjo veikti savipagalbos grupė, labai sumažėjo atkryčių. Atkryčiai – tai, kai žmogui pasikartoja ta pati liga. Žymiai sumažėjusį skaičių pastebėjo netgi Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija ir mus pagyrė.

Iš kur pas Jus atvyksta neįgalieji?

Iš Elektrėnų, Vievio, Gilučių, Pastrėvio, Semeliškių, Žiežmarių, Daugirdiškių, Lentvario.

O ar tai nėra ribojama? Jei gyveni Kaišiadoryse vis tiek gali lankyti užsiėmimus Elektrėnuose?

Neribojama ir netgi yra skatinama. Jei, pavyzdžiui, iš vieno rajono atvažiuotų dešimt žmonių, pretenduotume į papildomą paramą. Stengiamės bent jau dalį išlaidų autobusų bilietams padengti.

Kodėl žmonės tokį kelią važiuoja iki Elektrėnų, kai panašios organizacijos veikia ir arčiau jų namų?

Tikriausiai todėl, kad jiems čia patinka. Neišgąsdina ir du persėdimai autobusu. 

O ar dirbti su psichinę negalią turinčiais žmonėmis kartais nebūna pavojinga? Juk jie gali būti linkę ir į agresiją.

Ne, nebūna nei pavojinga, nei baisu. Visi nariai yra geranoriški, bendraujantys ir draugiški, o jei kartais ateina koks piktesnio žvilgsnio žmogus, tai pasistengiu būti lankstesnė ir įtraukti į bendrą veiklą. Ir tada visi pikti žvilgsniai pradingsta.

Ar gali į užsiėmimus ateiti ir neįgaliųjų šeimų nariai?

Žinoma, kad gali. Kartais to netgi reikia. Dabar su savo neįgaliais artimaisiais ateina iš viso dešimt šeimų narių. Kartais tai yra labai svarbu. Pavyzdžiui, turime vieną narį, kuris tik pradėjus mums dirbti visai neišeidavo iš namų. Tačiau su šeimos nariu pradėjo pratintis nueiti iki mūsų patalpų. O dabar jis jau ir vienas pas mus ateina. Yra ir tiesiog fiziškai nevaikštančių žmonių. Tada šeimos nariai juos dienai gali palikti pas mus ir išeiti savais reikalais užsiimti.

Anksčiau neįgalūs žmonės visuomenėje nesirodydavo. O dabar stengiamasi juo integruoti į visuomenę, mokyti, vykdomi tokio pobūdžio projektai, kuriasi organizacijos, kurių tikslas – jiems padėti. Ar keičiasi psichinę negalią turinčio neįgaliojo įvaizdis visuomenėje?

Dar labai mažai jis pakito. Dar, žinokit, labai mažas procentas neįgaliųjų išeina į gatves. Vistiek į juos kiti labiau žiūri, vistiek jie atrodo kitokie. Man dėl to labai gaila. Ir vis girdžiu tokių pasisakymų: „Oi, ne – šitų tai neimk“. Tada būna labai nemalonu. Atrodo, kad tai mane pačią žeidžia. Dar visuomenės požiūris į juos neigiamas.
Taip, iš tikrųjų – jie yra kitokie. Bet tai dar nereiškia, kad prastesni. Tas jų savitumas yra labai įdomus. Jie pasaulį suvokia savaip. Jie daiktus mato kitokius. Pavyzdžiui, jei važiuoja raudona mašina, mes ir sakome – važiuoja raudona mašina. O jie atkreipia dėmesį į visai kitus dalykus. Sako: pažiūrėk, kokia graži mašina, kaip gražiai atsispindi langai. Jie žiūri kažkaip giliau. Jie yra išradingi ir tikrai ne prastesni už mus.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų