Ne mokytojai, o dailininkai

Ne mokytojai, o dailininkai
Gražina Radzvilavičiūtė

Jau beveik du dešimtmečius Vievio vaikų meniniu ugdymu rūpinasi Adelė ir Augenis Kaspučiai. Iš pradžių be pedagoginės veiklos jie dar užsiėmė ir vaikiškų žurnaliukų leidyba, knygų iliustravimu, o dabar menininkai visą savo laiką atiduoda vaikams. Ir vis dėlto jie save vadina ne mokytojais, o dailininkais.

Susiėjo Vievyje
Adelė ir Augenis susipažino dar mokyklos suole Vilniuje, tačiau tuomet dar niekas negalėjo pasakyti, kad vėliau Vievis juos suves.
„Kartu mokėmės tuometinėje Čiurlionio menų mokykloje, Vilniaus Dailės akademijoje irgi panašiu laiku studijavome: aš studijavau tekstilę, jis – tapybą. O draugauti pradėjome, kai jau dirbome Vievyje“, – pasakoja Adelė. Ji mokytoja Vievyje pradėjo dirbti dar būdama studentė. Pradžioje Adelė planavo, jog į Vievį iš Vilniaus atvažiuos tik vieną dienelę per savaitę. Tačiau kaip dažnai atsitinka, ji įsijautė į darbą ir tik vėliau atsitokėjo: suprato, kad Vievyje praleidžia jau tris keturias dienas. O juk reikia ir mokytis.
Tuo metu Vievyje padaugėjo vaikų, norinčių mokytis dailės, todėl atsirado dailės mokytojų poreikis. Taip į Vievį atvyko Augenis.  Pora kartu jau septyniolika metų.
Kartu ir kūryboje
Du kūrėjai, gyvenantys kartu, neišvengiamai daro vienas kitam įtaką. Tai pripažįsta ir A. bei A. Kaspučiai: darbai – tikrai nereta pokalbių tema. „Kai Lentvaryje dirbau kilimų fabrike, Augis irgi kurdavo kilimus, kai reikėdavo iliustruoti knygą, iliustravome kartu“, – sako Adelė.
Dailininkai tvirtina, kad nebūna taip, jog jie imtų taisyti vienas kito stilių. Tačiau menininkų veikla supanašėjo. Adelė prisimena, kai dviese iliustruodavo vieną žurnalą, o Augis maketuodavo, tad ir pasidalijimas darbais – neišvengiamas.
Anksčiau Adelė ir Augenis daug piešdavo vaikiškiems žurnalams „Genys“, „Žvaigždutė“, knygas jų iliustracijomis pasipuošti pageidavo ir rašytojai. Tačiau vėliau pedagoginio darbo ir užsakymų suderinti neišėjo, todėl kilo mintis „įdarbinti“ savo mokinius. Taip atsirado nemažai Vievio vaikų rankomis iliustruotų knygučių.
„Ne, mes ne mokytojai, mes – dailininkai“
Lietuvoje mokytojai dažnai kaltinami, esą į savo darbą žiūri paviršutiniškai. O Adelė ir Augenis, nors rūpinasi neformaliu ugdymu, triūsia kaip reikiant. Klausimą, kas mokytojus skatina ieškoti papildomos veiklos ne tik sau, bet ir mokiniams bei jų tėveliams, Adelė iš pradžių pakoreguoja: „Ne, mes ne mokytojai, mes – dailininkai“, o vėliau pateikia paprastą atsakymą, kad „daro, ir viskas“. Pasak Adelės, kai matosi, kad vaikams sekasi, ir kad jie noriai imasi veiklos, apima džiaugsmas. „Be to, mes negalime daryti blogai“, – priduria ji.
Į Vievio meno mokyklą piešti vaikai gali ateiti jau nuo tada, kai išmoksta vaikščioti ir rankoje nulaiko pieštuką. Augenis mini, jog mokyklą lanko keturmetė mergaitė, bet buvo atėjęs ir trejų metukų vaikas. Pasak Adelės, vaikai yra labai puikūs dailininkai ir viską gali padaryti, nupiešti.
Tačiau ne išmokti piešti tokiame amžiuje svarbiausia. „Vaikutis atsiduria tokioje aplinkoje, kur gali stebėti, kaip kiti kuria. Tad svarbu, kad jis tą mokyklą lanko“, – pastebi  Augenis.
Kas svarbiau: žinios ar idėjos
Gyvename žinių visuomenėje, tačiau jau pasigirsta balsų, jog žinių nebeužtenka. Esą už tai, ką sužinojai ir ant kupros nenešioji, svarbiau gali būti kūrybiškumas. Tačiau mene vienodai svarbūs abu dalykai: reikia ne tik žinoti, bet ir pasitelkiant žinias kurti. Adelės manymu, meno mokykloje tikrai skatinamas vaiko kūrybiškumas, tačiau ne mažiau svarbios ir žinios. Dailėje tobulėjimas nuo žinių neatskiriamas. Svarbiausia to kūrybiškumo „neužmušti“.
„Ateina vaikas ir paišo laputę. Galbūt nupiešia daugiau kojų, negu reikia. Tada mokytojas ir klausia jo: ką čia nupiešei, čia gi ne lapė!? Vaikas iškart patiria stresą, įsiklauso į pastabas ir nebepaišys taip, kaip paišė. Jam parodys lapės paveikslėlį, kad sužinotų, kaip ji turi atrodyti. Vėliau visi vienodas lapes ir paišo. Mes bandome skatinti vaikus pajausti savo individualumą“, – aiškina Augenis.
Ir Adelė pastebi, jog į meno mokyklą ateina vaikai, kuriems jau būna pasakyta, kas yra gražu, o kas – ne. Todėl dailininkai džiaugiasi, jei vaikas pats ieško grožio.
Svajonė – galerija Vievyje
Augenis prisipažįsta, jog  studijų metais net negalvojo, kad  dirbs mokytoju. Dabar dailininkai teigia, jog mokytojo darbe jiems labiausiai patinka bendravimas su vaikais. Tačiau bėda ta, kad kūrybai nebeužtenka laiko, todėl turi pasirinkti: ar vien tik kurti, ar dirbti kitą darbą.
Pavyzdžiui, Adelė į darbą išvažiuoja aštuntą ryte, o grįžta aštuntą vakare. „Grįžusi aš net miegoti negaliu, nes namo pareinu pilna galva, tai visų pirma turiu išvalyti ją, perjungti mintis“, – pasakoja Adelė. Tad ką jau kalbėti apie kūrybą…
O kur Elektrėnų savivaldybės gyventojai gali pamatyti A. ir A. Kaspučių darbus? „Į namus nesukviesime“, – juokavo Adelė. Rengti autorines parodas dailininkams ne taip jau lengva. Kad suorganizuotų savo parodą, reikėtų akademinių atostogų, kokius metus nebevaikščioti į mokyklą. Adelė mano, jog tai – neįmanoma. Augenis svajoja eksponuoti fotografijas. Pagal specialybę jis yra tapytojas, tačiau fotografuoja nuo mokyklos laikų, o pirmajam fotoaparatui sutaupė iš pietums skirtų pinigų. Deja, dėl laiko ir finansų stokos menininkų parodų mums dar teks palaukti.
Tačiau Adelė duoda pažadą: „Jei išsipildys mano svajonė, kad bus renovuota dailės mokykla ir ten įrengta galerija, oi, rengsime parodas“.
Augenio ir Adelės mokinių darbai sugulė jau į keliolika knygų, keliauja į įvairias parodas, konkursus. Štai ir dabar Vilniaus Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojama visos Lietuvos meno mokyklų mokinių iš popieriaus masės pagamintų pusšešto šimto Žalgirio mūšio kareivėlių. Tarp jų – ir Vievio vaikų rankomis gaminti riteriai. Rudenį pergalingą ekspoziciją galės pamatyti ir vieviečiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų