Kaip gyvena šokėjų ar dainininkų kolektyvai? Didžiąją dalį laisvalaikio jie skiria ilgoms ir kruopščioms repeticijoms. Kartais šis procesas trunka pusmetį ar net metus, nes dėl kovido pandemijos ar karo Ukrainoje atšaukiami planuoti festivaliai ir konkursai. Tačiau atkakliausius ir be galo mylinčius savo pomėgį saviveiklininkus likimas galiausiai apipila ne tik džiugiomis koncertų akimirkomis, bet ir laimėjimais konkursuose.
Naujoji melomanų susibūrimo vieta
Elektrėnų kultūros centro (KC) moterų choro ansambliui „Eldija“ pirmoji džiugi akimirka po ilgos pertraukos buvo koncertas Elektrėnų KC. Praėjusių metų gruodį startavusi naujovė – pirmąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį vykę koncertai Freskos salėje – pusmetį profesionalios muzikos gerbėjus džiugino nuostabiais (kartais net ir nemokamais) reginiais. Birželio 5 d. vykusio baigiamojo šio ciklo koncerto scena buvo skirta Elektrėnų mėgėjų meno kolektyvams: mišriajam chorui „Sidabrinė gija“ (vad. R. Bartkienė), šokių ir dainų ansambliui „Dar ne sutema“ (vad. R. Butkienė), moterų choro ansambliui „Eldija“ (vad. G. Garmašaitė), Elektrėnų neįgaliųjų draugijos meno kolektyvui „Žara“ (vad. R. Ramanauskas). Pasak klausytojo Liudo, teko ne vieną kartą braukti ašarą ؘ– nors ir ne profesionalų, bet nuoširdžiai atliekamos dainos tąkart prasiskverbė į giliausias širdies kerteles. Be to, visi šio ciklo koncertai žavūs savo jaukia kamerine aplinka ir subtiliu apšvietimu.
Žinoma, be galo džiugu, kad remontuojant Elektrėnų KC niekam nešovė mintis uždažyti unikalios freskos, kurią vadinamaisiais gūdžiais tarybiniais laikais nutapė Širinas Džafarovas, Eduardas Zinkevičius ir Danutė Saulėnienė. Tik kodėl atliekant remontą niekas nepagalvojo apie žiūrovus, kurie atvyksta su neįgaliųjų vežimėliais, dabar jau niekas neatsakys. Teko ieškoti drūtų vyrukų ir pačiai padėti nešti į vieną Freskos salėje vykusį koncertą atvykusį žiūrovą. Ačiū Dievui, viskas baigėsi sėkmingai ir visi buvo laimingi.
Daina – tai ginklas
paguoda, pagalba ir viltis
Birželio 12 dieną moterų choro ansamblis „Eldija“ išvyko į Klaipėdą. Po ketverių metų pertraukos į uostamiesčio Vasaros koncertų estradą sugrįžo Lietuvos vakarų krašto dainų šventė. Šiemet ji buvo skirta paminėti net tris svarbias sukaktis – Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 95-metį, kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Stasio Šimkaus 135-ąsias gimimo metines ir artėjantį Klaipėdos 770-ąjį gimtadienį.
Popietę tūkstantinė dalyvių minia žygiavo Klaipėdos gatvėmis. Eisena startavo nuo Liepų gatvės ir judėjo iki pat Vasaros estrados, skambėjo dainos, įvairūs šūkiai, plojimai. Pro šalį važiuojantys vairuotojai signalizuodami sveikino margaspalvius dainų šventės dalyvius. Pasak renginio vedėjų, ši šventė priminė ir apie kultūros veikėją, filosofą Vydūną. 1895 m. jis įkūrė „Tilžės lietuvių giedotojų draugiją“, kuriai vadovavo 40 metų. Džiugaus tautos žmogaus idėją Vydūnas siekė įgyvendinti per lietuvišką dainą, giesmę.
Taip pat Lietuvos vakarų krašto dainų šventė akcentavo ir stiprų ukrainiečių palaikymą. Daugiau nei 4 000 dainininkų choras atliko dvi ukrainiečių dainas „Ой у лузi червона калина…“ ir „Реве та стогне Днiпр широкий“ („Riaumoja ir dejuoja platus Dniepras). Sveikindamas susirinkusius dalyvius ir žiūrovus Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas sakė: „Tik keletas metų, per kuriuos ne tik Lietuva, pasaulis pasikeitė nepažįstamai. Daina padėjo išgyventi šį sunkų laikotarpį, neprarasti tikėjimo. Daina – tai ginklas, paguoda, pagalba ir viltis. Tebūnie tai stiprus mūsų visų solidarumo ir palaikymo ženklas kovojančiai Ukrainos tautai, su kuria, neabejoju, esame visi kartu“.
Mero minėtas solidarumas iš tiesų buvo juntamas visur: ir viešajame transporte, ir Klaipėdos kavinėse, ir Vasaros estradoje. Kol dar vienoje scenoje šoka ir dainuoja ir 10-mečiai, ir 70-mečiai, tol gyvuos Lietuva.
Pirmas svarus laimėjimas
Birželio 18 dieną Kuršėnuose vyko Respublikinis vokalinės muzikos festivalis-konkursas „Vasaros šokis“, skirtas Benjamino Gorbulskio kūrybai. Konkurse dalyvavo šešiolika kolektyvų ir atlikėjų iš Šiaulių, Joniškio, Elektrėnų, Jurbarko, Pakruojo, Raseinių miestų ir rajonų (du mišrūs chorai, 13 vokalinių ansamblių ir viena solistė) varžėsi chorų, vokalinių ansamblių ir solistų kategorijose. Elektrėnų KC moterų choro ansamblis „Eldija“ konkursui paruošė dainas „Gulbės“ (muz. B. Gorbulskio, žodžiai A. Slavicko), „Tas spindulys“ (muzika V. Augustino, žodžiai A. Valionio) ir tradicinę Pietų Afrikos lopšinę „Thula Mama“, aranžuotą B. Teito, už kurias pelnė du apdovanojimus: II vietos diplomą ir nominaciją už geriausią dainos interpretaciją. Be vadovės Gretos Garmašaitės, už šiuos laimėjimus esame dėkingos koncertmeisterei Rūtai Striškaitei ir elektrine gitara grojusiam Deimantui Baliui.
Kuršėnuose gyventojų yra panašiai kaip ir Elektrėnuose, tačiau mus nustebino šiame krašte gyvuojančių meno kolektyvų gausa. Vieni pelno jau ne vieną „Aukso paukštę“, tapo konkursų laureatais, o kiti, pavyzdžiui, jaunimo roko grupė „Neto“, kurioje yra net 4 solistai, sugeba padovanoti konkurso dalyviams puikų koncertą.
Kaipgi be netikėtumų
Po konkurso, sekmadienį, mes turėjome vykti į kitą Kretingoje vyksiantį renginį, todėl nusprendėme pernakvoti Palangoje. Kurortinis sezonas jau įsibėgėjo, todėl mums buvo pasiūlyta nebrangi nakvynė poilsio namuose „9 bangos“. Pamačius tamsius ilgus koridorius, keturviečius ir triviečius kambarius, su prie lovūgalių prisuktomis spintelėmis ir 70-uosius metus menantį interjerą su ketaus voniomis, gerokai nustebome, o kai kas net pasipiktino. Kurgi jau mums įprasta europietiška kokybė? Tačiau paskui nusprendėme veltui neeikvoti savo nervinių ląstelių ir šią nakvynę įvardijome kaip „išgyvenimo dramą sovietiniuose poilsio namuose“. Kai kas su šypsena prisiminė ir savo studentų laikus bendrabučiuose. Aistroms nurimus apsidairėme ir pamatėme, kad šie poilsio namai mums padovanojo vertingą staigmeną. Pastato reprezentacinėse erdvėse yra žymios dailininkės Nijolės Vilutytės, gerai pažįstamos kiekvienam elektrėniečiui, 1991 m. sukurtas vitražas „Improvizacijos“ ir freska-sgrafitas „Sūkuryje“, o holas papuoštas taip pat žymaus dailininko, juvelyro Kazimiero Simanonio dirbiniais. Garsioji N. Vilutytė! Neįtikėtina! Kokius kartais pinigus mokame, kad patektume į garsius pasaulio muziejus arba į ta patį „Sovietinį bunkerį“, o čia – viskas įskaičiuota.
Tačiau pakilus naujuoju labai moderniu (aukščiausiu Lietuvoje, kaip skelbė garsiakalbis) Palangos apžvalgos ratu man širdį suspaudė prisiminus mūsų „Velnio ratą“. Kiek vaikystėje ten patirta gerųjų emocijų… Nors svajoti, kad ir mūsų miestas kada nors turės tokį patį, o gal net ir aukštesnį, niekas neuždraudė.
Visi Aloyzai – į Kretingą!
Pasaulyje yra organizuojama be galo daug visokiausių festivalių, tačiau Kretingoje vykstantis Aloyzų sambūris-festivalis „Aloyzai Lietuvoje – Lietuvai“ analogų neturi niekur. Šio festivalio sumanytojas – šiemet savo kūrybinės veiklos 50-metį atšventęs ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje žinomas pedagogas, kompozitorius ir chorvedys, Kretingos rajono dainų švenčių organizatorius ir vyr. dirigentas Aloyzas Žilys. Birželio 19 dieną Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje vyko jau 8-asis Aloyzų sambūris-festivalis. Jame dalyvavo Kretingos rajono KC mišrus vokalinis ansamblis „Svaja“ (vad. A. Žilys), Salantų KC Žvainių skyriaus moterų ansamblis (vad. A. Žvinklys), Elektrėnų KC moterų choro ansamblis „Eldija“ (vad. G. Garmašaitė), Vilniaus KC LRT vaikų ir jaunimo choras (vad. R. Maleckaitė), Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų KC moterų vokalinis ansamblis „Melodija“ (vad. D. Kavaliauskienė), Klaipėdos miesto savivaldybės KC Žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ (meno vadovė ir dirigentė J. Kiaulakytė), Mažeikių KC mišrus choras „Draugystė“ (vad. R. Grušas) ir Kretingos r. KC duetas „Prie židinio“ (N. Domarkaitė-Budrienė ir A. Žilys). Pirmoji festivalio dalis – mišios, kurių metu jungtinis festivalio choras gieda mišias šv. Aloyzui (kompoz. A. Žilys) ir liturgines giesmes. Antroji dalis – įvairiems klausytojams skirtas koncertas, kurio metu kiekvienas kolektyvas būtinai turi atlikti vieną arba kelias A. Žilio sukurtas dainas. Šiemet „Eldija“ dainavo dvi A. Žilio dainas: „Šviesos mieste“ (žodžių autorius S. Žlibinas), skirtą mūsų mylimiems Elektrėnams, ir „Per gimtąjį kraštą einu“. Visi į Aloyzų sambūrį suvažiavę kolektyvai būna praėję tam tikrą šventės organizatoriaus A. Žilio atranką, todėl nelieka abejonių dėl jų meistriškumo lygio. Tačiau šiemet visus žiūrovus labiausiai sužavėjo LRT vaikų ir jaunimo choras. Visos jų labai profesionaliai ir kartu žaismingai atliktos dainos sulaukė daugiausia ovacijų. Taip taip, nesistebėkite. Kretingos bažnyčioje buvo nemažai žiūrovų – greičiausiai jau ne vienerius metus vykstantys tradiciniai renginiai kaskart pritraukia vis daugiau žiūrovų. Turbūt tiesą sako chorvedžiai, kad klausytojus reikia „užsiauginti“. Turiu viltį, kad chorinę muziką kada nors pamils ir daugiau Elektrėnų gyventojų.
Esame labai dėkingos Elektrėnų kultūros centrui, kuris padėjo mums sudalyvauti tokiame turiningame ture po Žemaitiją, ir Elektrėnų miesto merui Kęstučiui Vaitukaičiui, kurio fondo parama padėjo mums tinkamai reprezentuoti Elektrėnus.
Beatričė Jaroševičienė