Mijaugonių mokyklos istorijos vingiai: iš dvaro persikraustė į naują pastatą, priklausė Kaišiadorims, vėliau – Elektrėnų savivaldybei, bet galiausiai buvo uždaryta

Susitikimas prie mokyklos: Jadvyga Slatkevičienė, Elena Janavičienė, Matriona Rybakovaitė, Danutė Janavičienė ir Angelė Nikolajeva

Virginija Šimkūnienė

„Elektrėnų kronika“ tęsia­ pasakojimus apie uždarytas mo­kyklas, apie tas, kurios, nors buvo pavyzdinės ir rodomos ­svečiams, vis tiek užvėrė duris. Taip nutiko netoli Elektrėnų esančiame Mijaugonių kaime veikusiai mokyklai. Apie jos at­siradimą, buvusias koleges ir drauges, geriausius mokinius ir kita pasakoja pedagogės, dabar gyvenančios Elektrėnuose ir mielai prisimenančios kelią, kuriuo jos žingsniavo būdamos ­jaunos specialistės.

Jadvyga Kasperavičiūtė-Slatkevičienė dėstė rusų ir anglų kalbas bei biologiją
Jadvyga gimė Kaišiadorių ­ra­jono Kalniškių kaime. Jos tėvelis Stasys Kasperavičius buvo apsi­skaitęs žmogus, dirbo apylinkės pirmininku. Deja, anksti žuvo. Mamytė Marijona buvo namų šeimininkė, nes šeimoje augo 5 vaikai. „Mes buvome 4 seserys ir brolis. Brolis tragiškai žuvo 1959 m, jam buvo vos 24 metai. Aš buvau ketvirta pagal amžių. Gyvas turiu dar dvi seses, viena gyvena čia pat, Elektrėnuose, kita – Šiauliuose. Nuo jaunystės svajojau apie mo­kytojos darbą, save įsivaizduodavau už mokytojos stalelio. Kaip mama norėjo, mes mokėmės, ir trys seserys tapome mokytojomis. Jauniausia Stasė – lo­gopedė, Ada, gyvenanti Šiauliuo­se, tapo pradinių klasių mokytoja. Tiesa, nors turėjo pedagoginį išsilavinimą, visą gyvenimą dirbo bibliotekoje. Vienu metu dirbo ir mokykloje, ir bibliotekoje, vėliau jau save visą skyrė biblio­tekininkystei“, – sako Jadvyga. Ji tvirtina, kad atėjusi po pradinės mokyklos baigimo į Kaišiadorių vidurinę, labiausiai žavėjosi kalbomis. „Norėjau tapti anglų kalbos mokytoja, su atestatu, lydima sesers Ados, atvažiavau į Vilnių. Taip lėmė aplinkybės, kad dokumentų universitete nepriėmė, nebuvo anglų kalbos priėmimo. Tai pasukau į Pedagoginį institutą, pasirinkau rusų kalbos specialybę ir tapau rusų kalbos mokytoja. Pirmoji mano darbovietė buvo Mičiūnų septynmetė mokykla, jai vadovavo Vytas Švenčionis“, – prisimena pedagoginio darbo pradžią Jadvyga. Jai patiko Mičiūnuose – aplink miškai, klasėse po 35 vaikus, kolektyvas darnus. „1960 m. mama ­iš­važiavo gyventi pas vyriausią dukrą Genovaitę. Aš norėjau būti arčiau šeimos, ieškojau darbo Kaune. Bet atėjusi pas Švietimo skyriaus vedėją Ramanauskaitę pritarimo nesulaukiau – vedėja pasakė, kad jiems rajone netrūksta specialistų, patarė vykti į Elektrėnų kraštą. Aš Mičiūnuose dirbau 5 metus. 1964 metais Mijaugonyse pastatė naują dviejų aukštų mokyklą, ten ir įsidarbinau“, – savo atėjimą į Mijaugonis atsimena tuo­met buvusi vos 23 metų mokytoja.

„Man Mijaugonys patiko. Driekėsi viena ilga gatvė, kurią vietiniai žmonės kažkodėl vadino „žydų gatve“. Įsidarbinau aštuonmetėje mokykloje, man pasiūlė apsigyventi Mijaugonių dvaro antrame aukšte. Nuėjau kambario pažiūrėti, bet jo išvaizda buvo niūri, nesutikau ten gyventi. Išsinuomojau kambarį pas tokią vietos gyventoją Laimutienę, namai buvo gražioje vietoje, prie ežero. Mokiau vaikus ne tik rusų kalbos, bet ir chemijos. Turėjau 17 pamokų rusų kalbos ir 4 chemijos.
Mokykla buvo su ilgais koridoriais. Antrame aukšte buvo biblio­teka, o pirmajame buvo įrengta virtuvėlė, kur gamino maistą. Kai darbinausi, mokyklos direktorė buvo Morta Giedrienė, bet ji labai greitai kažkur išvyko. Dirbau Mijaugonyse nuo 1965 iki 1977 metų, kol aštuonmetė mokykla buvo reorganizuota į pradinę. Tuomet ­mokykloje liko dirbti tik mokytoja J. Antanavičienė (jau amžiną atilsį). Jos vyras buvo kolūkio pirmininkas. Jų dukra Rasa Antanavičiūtė taip pat mokėsi Mijaugonyse, pasirinko pedagogės studijas, dabar dirba Gilučiuose“, – sakė buvusi rusų kalbos mokytoja.

Mokiniai į mokyklą ateidavo pėsčiomis
Mokytoja Jadvyga Slatkevi­čienė pasakojo, kad Mijaugonių mokykloje vaikai mokėsi iš Liutonių, Kudonių, Gilučių ir pačių Mijaugonių.
Mijaugonių mokykla garsėjo geru pedagogų kolektyvu ir aukš­tais pasiekimais. Daug mokytojų gavo pagyrimo raštus, apdovanoti įvairiais ženkleliais. Mokytoja Jadvyga mums parodė ir savo geru darbu pelnytus 3 ženklelius bei nusipelniusio mokytojo pažymėjimą. Mokykla turėjo savo daržą, kuris buvo vadinamas bandomuoju sklypu. Vykdavo deklamatorių konkursai, socialistinis lenktyniavimas. Mokykloje buvo šokių būrelis, kuriam vadovavo Genutė Laimutienė. Vėliau ji perėmė ir choro vairą. Pasak Jadvygos Slatkevičienės, G. Laimutienė buvo daug kam gabi, nors pati mokė pradinukus. Mokytojai su mokiniais vykdavo į keliones po Lietuvą, aplankė Lvivą Ukrainoje, kitas vietas. Štai keliavo į Lvivą taip: autobusu nuvyko į Kaišiadorių traukinių stotį, iš ten traukiniu į Lvivą. Rusų kalbos mokytoja džiaugiasi, kad tuo­metiniai mokiniai noriai mokėsi rusų kalbos – Elektrėnuose buvo daug rusakalbių, susikalbėdavo su bendraamžiais. Ši kalba tuo laiku pravertė ir ekskursijose po Ukrainą, kitas vietas. Dar dirbdama Mičiūnuose Jadvyga užmezgė draugiškus ryšius su Latvijos Kuldygos rajono viena mokykla. Ta draugystė tęsėsi ir mokytojai perėjus dirbti į Mijaugonis.
Dirbdama Mijaugonyse jauna mokytoja susipažino su vietiniu vaikinu Vaclovu, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir dukters. Šiandien džiaugiasi keturiais anūkais ir trimis proanūkiais. Jos vaikai pedagoginio kelio nesirinko, tačiau dukros Renatos atžala, Jadvygos anūkė Kotryna Arciševskaitė baigė VDU švietimo akademiją Kaune ir yra specialiųjų poreikių pedagogė. Mergina jau metus dirba Radvilų gimnazijoje Vilniuje.

J. Slatkevičienė Mijaugonyse įgijo ir daug draugių. Viena geriausių bendradarbių ji įvardija mokyklos direktoriaus pavaduo-toją ugdymui Danutę Janavičienę. „Ji buvo labai korektiška, rūpinosi mokytojais, niekada nepakeldavo balso. Susidraugavau ir su Angele Nikolajeva, kuri atėjo pas mus vėliau dirbti ir dėstė lietuvių kalbą. Taip pat su puikia matematikos mokytoja Birute Pukaite Liutkevičiene. Ir dabar esame išlikę draugėmis, einame pasivaikščioti, viena kitą aplankome“, – šypsosi Jadvyga šalia savo kolegės, abi da­linasi prisiminimais, rodo nuo­traukas iš mokytojavimo Mi­jaugonyse laikų. Širdyje J. Slatkevičienė ypač brangina prisiminimus apie ilgametę kolegę a.a. Eleną Janavičienę.

Angelė Janonytė-Nikolajeva domėjosi fiziniu lavinimu, bet pasirinko lietuvių kalbą
Angelė Janonytė kilusi iš Dauginavos kaimo Kaišiadorių rajone. Ji baigė Mūro Strėvininkų septynmetę mokyklą, po to mokėsi Žiežmarių vidurinėje. Angelė Ni­kolajeva prisimena stojimo į aukštąją mokyklą istoriją. Ji baigė Žiežmarių vidurinę, ten besimokydama aktyviai sportavo. „Sekėsi dviračių sportas, lengvoji atletika. Norėjau tapti fizinio lavinimo mokytoja, bet per stojamuosius Padagoginiame institute paaiškėjo, kad reikia mokėti plaukti. Aš nemokėjau. Tad pasirinkau lietuvių kalbos studijas, nes šis dalykas man gerai mokykloje sekėsi“, – sako senjorė.

Angelė Janonytė-Nikolajeva dirbo Semeliškių vidurinėje mokykloje, o į Mijaugonis atvyko 1969 metais. Tokį sprendimą nulėmė patogesnis susisiekimas. „Iš Elektrėnų į Semeliškes buvo sudėtinga nukeliauti, o į Mijaugonis buvo galima ir pėsčiomis nueiti“, – sako Angelė. Mijaugonyse ji pakeitė išvykusią kitur lietuvių kalbos mokytoją. Pasakoja turėjusi pilną krūvį, daug pamokų.
A. Nikolajeva su šeima gyveno Elektrėnuose. Vyras Aleksandras dirbo Lietuvos elektrinėje, šeimoje augo dvi atžalos – pirmagimis Artūras ir dukra Nelė, kuri šeimoje pratęsė pedagogo kelią. Baigė Šiaulių pedagoginį institutą, yra pradinių klasių mokytoja ir dirba Rykantuose darželio auklėtoja.

A. Nikolajeva sėkmingai dirbo lietuvių kalbos mokytoja nuo 1969 metų iki 1973-iųjų. „Vėliau aš tapau Mijaugonių mokyklos direktore. Ja dirbau iki 1977 metų, iki mokyklos uždarymo. Mijaugonių mokykla sunyko, nes labai sumažėjo vaikų, visi perėjo mokytis į Elektrėnus. Buvo atskirta rusų mokykla, atidarė dabartinę „Ąžuolyno“ mokyklą“, – mokyklos uždarymo priežastis vardija pašnekovė.
Už puikų darbą A. Nikolajeva buvo apdovanota Švietimo žymūno ženkleliu.
A. Nikolajeva Elektrėnų II vid. mokykloje dirbo direktoriaus pa­vaduotoja užklasiniam darbui, dėstė lietuvių kalbą. Vėliau tose pačiose patalpose veikė Jaunimo mokykla. Dar vėliau patyrusi pedagogė išvyko dirbti į Kaliningrado sritį, Černiachovską (Karaliaučiaus kraštą, Įsrutį), kur studentus kolegijoje mokė lietuvių kalbos.

Kaip Danutė Skunčikaitė, gimusi ir užaugusi Kaune, tapo Gojaus kaimo marčia
Kauniečių Martyno ir Kostancijos Skunčikų šeimoje augo septyni vaikai: 6 mergaitės ir sūnus. Jauniausia atžala buvo Danutė, gerai prisimenanti savo vaikystę Kauno senamiestyje ir mokymąsi Kauno antroje vidurinėje mo­kykloje (dabar Maironio gimnazija – autorės pastaba). Mergaitė mokykloje mokėsi gerai, o aukštojo mokslo nutarė siekti sekdama sesers Genovaitės pėdomis. Ši jau dirbo mokytoja Kaišiadorių rajono Antakalnio septynmetėje mokykloje, vėliau tapo šio rajono Švietimo skyriaus vedėja. Se­suo Genovaitė Gladutienė ir jos vyras Vytautas, taip pat mokytojas, turėjo nemažos įtakos Danutės pasirinkimui. Puikiai išlaikiusi stojamuosius ir sėkmingai baigusi Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ji tapo Geografijos ir biologijos fakulteto absolvente.
„Mane labiau traukė geografija, nes mėgau keliones, turizmą. Bet atskirai tokios specialybės nebuvo, tad gavau ir biologijos žinių“, – sakė 84 metų senjorė, daug metų gyvenanti Elektrėnuose. Kai Danutė Skunčikaitė baigė studijas, ji gavo paskyrimą į Kaišiadorių švietimo skyrių. Vilniuje laisvų darbo vietų nebuvo, sesuo Valerija dirbo auklėtoja Kaišiadorių vaikų darželyje, tad jaunai mokytojai Kai­šia­dorys pasirodė priimtinas varian­tas. „Tuometinė Švietimo skyriaus vedėja P. Ramanauskaitė man pasiūlė dirbti Mijaugonių septynmetėje mokykloje direktorės pavaduotoja. Tuomet mokyklai vadovavo Morta Giedrienė, aš darbą pradėjau 1963 metų rugsėjo pirmąją. Jau kitais metais mes persikraustėme į naują pastatą, dvare palikdami senuosius baldus ir pradinukus. Juos mokė mokytojos Jadvyga Antanavičienė, Genutė Laimutienė, Marytė Klimaitė ir Stefa Smalskienė“, – pedagoginio darbo pradžią prisimena tuometinė jauna specialistė. Netrukus dvare liko tik dirbtuvės ir ten gyvenantys keli pedagogai, nes pradinukams klasės buvo įrengtos pirmame naujos mokyklos aukšte.
Naujos mokyklos direktorius jau buvo Zigmas Stelmokas, o jo pavaduotoja Danutė Skunčikaitė 5–8 klasių mokiniams dėstė geografiją. „Pamokų turėjau nedaug, netrukus pasikeitė direktorius, dirbo Vytas Muralis. Susipažinau su netoliese esančio Gojaus kaimo jaunuoliu Vaclovu Janavičiumi. 1967 metais sukūrėme šeimą, o jau kitais metais gimė dukra Gintvilė. Dar po metų susilaukėme sūnaus Ramūno, auginti vaikus buvo sunku, jie dažnai sirgo. Net pati buvau apsirgusi, negalėjau mokytojauti, tad išėjau dirbti į Elektrėnų vaikų darželį „Drugelis“. Ten vedėme ir savo pametinukus vaikus, dirbau auklėtoja, o vyras darbavosi elektrinėje. Tuo metu gyvenome Taikos gatvėje. Dviejų kambarių bute mūsų šei­mai priklausė 1 kambarys. Kai kaimynai išsikraustė, mums liko visas butas. 1976 metais gimė sūnus Andrius, o vyrui buvo paskirtas trijų kambarių butas Saulės gatvėje, ten su vyru ir gyvename iki šiol“, – pasakoja D. Janavičienė.
Kai paaugo vaikai, Danutę tuo­metinis Mijaugonių mokyklos direktorius Jonas Kakanauskas pakvietė grįžti į pedagoginį darbą. „Grįžau į Mijaugonis 1973 metais. Turėjau 6 geografijos pamokas, tad dar dėsčiau piešimą, kūno kultūrą ir biologiją. Taip man susidarė 18 pamokų savaitinis krūvis. Turėjau ir auklėjamąją klasę. Mano klasėje mokėsi dvynukės seserys Janavičiūtės – Birutė ir Marytė, puikiai atsimenu ir gerą savo auklėtinį Gintą Bukauską. Susi­draugavau su kolegėmis Jadvyga Slatkevičiene, Angele Nikolajeva, Birute Pukaite-Liutkevičiene. Buvau išėjusi į dekretines atostogas, kai 1976 metais gimė trečias vaikas – sūnus Andrius. Po vaiko auginimo grįžau į darbą 1977-ųjų pavasarį, o jau rugsėjo 1-ąją mokykla buvo uždaryta. Prieš uždarymą mokykloje buvo likę bene 40 mokinių. Kūrėsi Elektrėnai, vaikai ėmė mokytis Elektrėnų gyvenvietėje“, – sako mokytoja.
Ji gerai prisimena darbą Mijaugonyse. „Sporto salės nebuvo, tad mankštą darydavome koridoriuje. Dar sportuodavome stadione. Vaikai buvo prieraišūs, drausmingi. Noriai mokėsi mano dėstomus dalykus, dalyvavome turizmo varžybose. Mielai lankė gamtos būrelį. Eidavome į pamiškę, kur gyveno mokytojas Medzikauskas. Jis buvo didelis gamtos ir gyvūnų mylėtojas, kartą net matėme pas jį stirną be vienos kojos. Eidavome prie ežero, aptverdavome skruzdėlynus miške, lankėme piliakalnius“, – apie mokyklos kasdienybę pasakoja mokytoja.
O mokytojų kolektyvas, pasak jos, labai buvo draugiškas ir visur dalyvaudavo. Marytė Klimaitė-Sinušienė mokė šokti tautinius šokius. Mokytojai statė mėgėjiškus spektaklius, vaidino. Per rinkimus mokytojai sudarinėjo rinkėjų sąrašus, rinko parašus. Tais laikais reikdavo lankyti mokinius namuo­se, kalbėtis su tėvais. Su tėveliais, pasak pedagogės, buvo geri ir draugiški santykiai. Vaikai į mokyklą ateidavo pėsčiomis ir iš tolimesnių kaimų, buvo ištvermingi, darbštūs.

Pačios D. Janavičienės vaikai mo­kyklą lankė Elektrėnuose. Uždarius Mijaugonių mokyklą mokytoja įsidarbino Elektrėnų I vidurinėje, bet darbą gavo sunkiai: teko dirbti 0,5 etato bibliotekoje ir 0,5 etato eiti vaikų užimtumo specialistės pareigas. „Tais laikais mokytojų netrūko, susiklosčius aplinkybėms, teko dėstyti matematiką, vėliau liko pilnas krūvis biologijos pamokų. Turėjau 20 savaiti­nių pamokų ir auklėjamąją klasę“, – jau po Mijaugonių uždarymo kitaip klostėsi pedagogės kelias.
Paskutinį kartą Mijaugonyse ji lankėsi prieš 4 metus. Susitikimą organizavo Mijaugonių ben­druomenė, kuriai vadovauja buvusi Mijaugonių mokyklos mokinė Vida Laimutytė Apanavičienė. Su­sibūrime dalyvavo keli buvę mo­kytojai, Mijaugonių bendruomenės atstovai. „Mes, mokytojai, buvome pakviesti su antromis pusėmis, buvo gėlių, vaišių, priėmimas vyko bendruomenės patalpose, kitur gyvena šeimos. Užauginau 3 vaikus, turiu 7 anūkus, bet nei vienas netapo mokytoju“, – pasakojimą baigia buvusi Mijaugonių pedagogė.

Didžiuojasi gerais moki­niais­ ir jų pasiekimais
1976 metais Mijaugonių mokyklai buvo pripažinta pirmoji vieta tarp Kaišiadorių rajono švietimo įstaigų. Apie tai rašė vietos laikraštis. Į mokyklą buvo atvykusi viešnia net iš Maskvos, lankėsi Lietuvos Švietimo ministerijos atstovė Kujelienė.
Kai uždarė Mijaugonių mokyklą, Jadvyga Slatkevičienė išvyko dirbti į Kietaviškių mokyklą, kuri buvo daug mažesnė, sename pastate. Jautėsi kontrastas, nes Mijaugonių mokykla buvo neseniai pastatyta, erdvi, turėjo dideles klases. „Uždarius Mijaugonių mokyklą, baldai iškeliavo į kitas švietimo įstaigas, pianinas buvo atiduotas Kaišiadorių meno mokyklai“, – uždarymą prisimena J.Slatkevičienė.
Abi buvę bendradarbės ir kolegės gerai atsimena geriausius Mijaugonių mokyklos mokinius. Susitinka su jais gatvėje, parduotuvėje, pasikalba šventėse. Mokytojos berte beria savo mokinių pavardes: Kęstutis Žigutis, Gediminas Balsiukas, Vytas Lukoševičius (iš 12-os vaikų šeimos, bet buvo stropus ir atsakingas mokinys), Rita Laimutytė-Katulienė, Rimutė Beliukevičiūtė, Jonas Janavičius. Puikios mokinės buvo trys seserys Stasiulevičiūtės, jų mama ilgai sirgo, bet mergaitės gerai mokėsi, viena jų daug metų dirbo Elektrėnų poliklinikoje.
J. Slatkevičienė sako, kad daug buvusių mokinių tapo mokytojomis: Elvyra Gudeliauskaitė-Bandzevičienė (buvo pradinės mokyklos direktorė Elektrėnuose, palaidota Mijaugonyse), Marytė Janavičiūtė dirbo mokytoja Darsūniškyje, dabar gyvena Kaune, Ina Janavičiūtė-Žigutienė dirba mokytoja Kietaviškėse, L. Leonavičiūtė yra gera lietuvių kalbos mokytoja. Net kelios buvusios mokinės pasirinko mediciną: Janina Vyšniauskaitė-Venskienė, Vitalija Beliukevičiūtė-Ščerbavičienė (dirba Elektrėnų PSPC). Birutė Janavičiūtė tapo teisėja, Juozas Gudeliauskas ūkininkauja Gilučiuose. Mokytoja sako, kad lai nesupyksta tie, kuriuos praleido ar neatsiminė, nes tiesiog neįmano­ma visų išvardinti. Svarbiausia, jog mokykla išugdė daug gerų žmonių.

Autorės ir asmeninio albumo nuotr.