Mano prabėgusi vasara

Mano prabėgusi vasara

Per visas vasaras patirdavau daugybę nuotykių. Šią vasarą jų taip pat nestigo. Todėl noriu jums apie juos papasakoti. Viskas prasidėjo po iškilmingos ir kiek liūdnos pa­skutinio skambučio šventės. Grįžę namo, susidėjome daiktus ir nekantriai laukėme ryto ir kelionės į Labanoro girią. Neramiai išsimiegoję, sočiai papusryčiavę pasiryžome ilgai kelionei. Laikas slinko lėčiau nei įprastai. Ir įkaitusio telefono baterija vis seko. Bet, atvažiavus į mūsų stovyklavietę ir išgirdus upės čiurlenimą, nuotaika iš karto atsirado, visas nuovargis tiesiog išnyko. Mūsų skalikas, kurį taip pat vežėmės kartu, iškart suprato, kur mes esame, užteko tik snukutį pro atdarą langą iškišti. Ir aš žinau, kad jam labai patinka maudytis Peršokšnoje. Šaltas vanduo taip atgaivina saulėtą dieną. Bent jau aš eidavau braidžioti vos ne kas pusvalandį. O, kai naktimis oras atšaldavo, mano draugas, miegantis ant mano kojų, mane šildė. Viskas būtų tobula, jei tik jis neknarktų. Aš ir mano šuo miegojome mašinoje, o tėvai palapinėje. Miegoti mašinoje nebuvo taip patogu, kaip lovoje, ir buvo siaubingai karšta. Nepavykdavo greitai užmigti. O vasaros naktimis atgyja visas miškas. Atrodydavo, kad net upė teka lėčiau, o svirpliai, derindamiesi prie upės, sukurdavo nuostabią, net migdančią melodiją. Nepajusdavau kaip užsnausdavau. Rytai būdavo saulėti ir ramūs ir, jei tu atsikeldavai anksčiau, galėdavai pamatyti mišką, skendintį tirštame rūke. Retkarčiais kažkoks paukštelis sučiulbėdavo. Štai, kas pažadina mišką, – galvojau aš. Po kurio laiko prie to paukštelio prisidėjo ir kiti čiulbesiai, kol galiausiai pro rūką imdavo matytis pirmieji saulės spinduliai.
Atsikėlę ir papusryčiavę ruo­šėmės važiuoti į kitą vietą, kurioje vietoj upės stūksojo didelis ežeras su tilteliu ir puikiu smėliuku pabarsty­tu krantu, tinkamu maudynėms.
– Vanduo ten turėtų būti šiltesnis nei Peršokšnoje. Ir krantas ten geresnis, mes tave visada matysime. Todėl galėsi maudytis kiek tik norėsi, – pasakė mama, ir ji buvo teisi. Vieta tikrai buvo labai graži, o vanduo šimtą kartų šiltesnis nei Peršokšnoje. Aš iškart šokau į maudymosi kostiumėlį ir nulėkiau prie vandens. Maudžiausi vos ne iki sutemų ir atrodė, kad diena niekada nesibaigs. Nors ir labai nenorėjome, bet ryte jau krovėme daiktus į mašiną. Tik vienas iš mūsų labai nekantravo važiuoti namo. Vizgindamas uodega, žaibo greičiu pirmas į mašiną įšoko mano šuo. Ne veltui yra posakis: visur gerai, bet namuose ­geriausia. Jūs net neįsivaizduojate, kaip gera buvo miegoti vėl savo lovoje. Labai džiaugiuosi, kad turime tradiciją kiekvienais metais aplankyti ­Labanoro girią.
Kaip ir dauguma vaikų, vasarą aš paatostogauju pas senelius kaime. Man pas juos patinka. Galima daryti, ką nori, neiti anksti miegoti, lakstyti laukais, išsipurvinti, bėgioti vienomis kojinėmis per šlapią žolę ir maudytis lietuje. Nieks nesibara, jeigu susiplėšai sijoną ar jį tiesiog pameti. Nes gi su pūstu sijonu pro elektrinį piemenį taip lengvai ­ne­peršliauši.
– Ai nieko tokio, senelis šienaus žolę ir sijoną suras, – sakydavo močiutė. Niekada nesupratau jos begalinio optimizmo, bet ta jos savybe be galo žavėjausi. Pas senelius draugauju su visais gyvūnais, tik ne su vištomis ir žąsimis. Gal kalti senelio pasakojimai, kad žąsys jam visas rankas sužnaibo. Be dviejų šuniukų, Meškio ir Bolto, dar labai draugauju su katinu, vardu Ryženka. Tikriausiai jo kailio spalvos sakyti nereikia? Jam treji metai ir jis tikrai dar nelaukia senatvės. Todėl į namus grįžta tik kai nori labai valgyti, o naktimis miega ten, kur užsimano. Nors jis yra audringo charakterio, bet mes gan gerai sutariame. Aš jį pašeriu konservais, o kol jis valgo, aš žiūriu, ar neparsinešė erkių ir ar užgijo ­žaizdos nuo paskutinių peštynių. Jis geras katinas.
Vakare seneliui padėdavau į ­tvartą suvaryti ožkas ir žąsis. Tuo-met surinkdavome kiaušinius ir ­liepdavom antims ir vištoms taip pat eit miegot. Netoli namo būdavo sukrauti šieno rulonai, išsiprašyda­vau senelio, kad nuvestų mane prie jų. Jis man padėdavo užsikabaroti ant ­pačio aukščiausio ir aš stebėdavau, kaip leidžiasi saulė. Su seneliu kalbėdavomės apie įvairiausius dalykus ir vieną kartą namo grįžome sulaukę pirmųjų žvaigždžių. Taip ir leisdavau vakarus, o rytais ant rūsio stogo valgydavau pusryčius kaip kavinėje. Paskui atvažiuodavo tėvai sakydami, kad manęs pasiilgo, o man dar trūkdavo dienos ar dviejų pas ­senelius.
Mano tėtis kartais veda renginius. O šiemet mes visi važiavome į Palūšę, ten vyko regatos šventė. Mano tėtis vedė renginį, o mes su mama pramogavom. Kol tėtis kalbėjo į mikrofoną, mes su mama šiltai apsirengėme ir apsikabinusios nužingsniavome link ežero, kur ir vyko visa šventė. Nors ir buvo šiek tiek šalta, pūtė vėjas, kartais palydavo, buvo visai smagu. Kartais nusipirkdavom šilto maisto ir su mama visą dieną stebėjome įvairiausius laivus. Vis spėliodamos, kuris iš jų bus greičiausias. Vėliau susiradau draugę, su kuria vakare žiūrėjome filmą ir valgėme šventėje nusipirktus skanėstus. Prieš miegą tėtis ­atsargiai paklausė:
– Ugne, aš tave užrašiau į buriavimo kursus pas tikrą kapitoną. Ar norėsi pabandyti paplaukioti?
Aš buvau labai pikta. Kaip jis taip galėjo? Užrašyti mane į būrelį manęs neatsiklausęs, ar aš išvis noriu ten eiti, matyt ir neisiu. Nes visai nenoriu sušlapti ir laivai manęs nevi­lioja. Tada mama atsargiai pasiūlė:
– Gal tu tiesiog pabandyk, o gal patiks.
Susitarėme, kad vieną kartą pabandysiu. Labai bijojau.
Kitą dieną, kuomet kapitonas aiškino, kas kaip veikia, jaučiausi kaip nemokša matematikos pamokoje. Tada ir išgirdau keistą žodį „Švertas“ ir kiek jis svarbus buriniame laive. Ir, žinoma, kuomet reikėjo plaukti, aš buvau pirmoji sąraše. Jau norėjau bėgti pas mamą ir sakyti, kad nepatinka, kad nenoriu ir neplauksiu. Bet kažkaip susiturėjau.
– Nebijok, su liemene nepaskęsi, – šyptelėjo kapitonas ir įstūmė laive­lį gilyn į ežerą.
Mano Optimistas (toks laivelio pavadinimas) kol kas manęs klausė. Nors ir rankos drebėjo, aš save tyliai ramindama, bandžiau pasigauti tinkamą vėją. Ir atrodė, kad sekasi. Bet staiga papūtė stipresnis gūsis ir mane pradėjo nešti link aukštų nendrių, išsigandau ir pradėjau verkti. Bandžiau keisti kursą, bet man nesisekė.
Na, dabar viskas – pagalvojau. Už ką man taip nesiseka. Dabar aš mirsiu šitame laive. Ir visi melagiai, kurie sakė, kad tau nieko nenutiks. Niekada daugiau gyvenime nesėsiu į jokį burinį laivą. Net nepastebėjau, kad link manęs plaukia toks pat ­mažas laivelis. Ir visiškai nepažįtama mergaitė garsiai ­klausia, ar man ­viskas gerai.
– Nelabai man sekasi plaukioti šituo laiveliu ir tiek, – tariau aš, nusišluosčiusi ašaras.
– Nieko tokio, visiems kartais būna. Palauk priplauksiu, padėsiu, kiek galėsiu, nors ir man pačiai nelabai sekasi, – atsakė naujoji mano pažįstama.
Buvau sužavėta ir sugėdinta tos mergaitės drąsos. Juk ji už mane jaunesnė.
Jei atvirai, net neatsimenu, kiek laiko mes plaukiojome, bet, nusiraminus ir perpratus visą sistemą, man sekėsi vis geriau. Atvirai pasakius, jei ne signalas grįžti, tikrai būtume buriavusios iki sutemų. Jau krante mamai papasakojau savo įspūdžius, kai priėjo kapitonas ir mano mamai pasakė.
– Na, turiu Jums blogų naujienų.
Aš iškart supratau, ką jis turėjo omenyje, bet mamos veide pamačiau nerimą.
– Reiks dukrą į buriavimo treniruotes vežioti, nes ji turi talentą. Jai instinktyviai išeina. Ji nežino ką daro, bet daro gerai.
Aš net išraudau. Ir kitą dieną jau pirma stovėjau, laukdama kapitono prie savojo Optimisto.
Tąkart aš turėjau tik du klausimus. Kada plaukiam? Ir kur?
Na, tai papasakok, Ugne, kaip tau ten sekasi, klausdavo tėvai.
– Žinok ten buvo taip nerealiai fainiai. Tu plauki ir jauti, kaip po tavimi bangos daužosi. Ir, kai tu sukiesi, tave verčia, net pakelia vieną laivo šoną, o kitą guldo ant vandens. Tada tu turi nusverti, kad tavęs neapverstų, – su nesibaigiančiu džiaugsmu pasakojau aš. Kiekvieną kartą paskui, kai pamatydavau burinį laivą, su begaliniu pavydu stebėdavau jo savininką. Ir apie šį savo nuotykį pasakoju ­visiems, kam tik netingiu.
Ir kartais pasijuokiu iš tų, kurie nesupranta posakio „Gero vėjo“.
Liūdnokas gyvenimas tų, kurie buriniais laivais neplaukioja…
Dabar jau ruduo. Aš einu į penktą klasę.
Ir jau buvau penkiose buriavimo treniruotėse…
Vadinasi, laukia daug nuotykių ir naujos istorijos….

Ugnė Šilkūnaitė,
5a klasės mokinė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų