Kun. D. Jančiauskas: gyvename moralinio nuosmukio laikais

Kun. D. Jančiauskas:  gyvename moralinio nuosmukio laikais

Ineta BRICAITĖ

Besilankydama Kietaviškių švč. Trejybės bažnyčioje su klebonu Dainiumi Jančiausku kalbėjau ne tik apie bažnyčios istoriją, architektūrą ir meno vertybės. Kalbėjome ir apie parapijiečius, šiuolaikinę visuomenę ir jos ligas. Kalbėjome apie gyvąjį ir nuolat kintantį sakralinį paveldą – apie pačius katalikus. Kunigas negailėjo pamokančių žodžių tikintiesiems, ir tiems, kurie apsimeta tikinčiaisiais, ir apgailestavo, kad gyvename moralinio nuosmukio ir vartotojiškos kultūros laikais. Tačiau jis tiki gražia ateitimi – po chaoso ir moralės žlugimo, sako jis, naujoji karta vėl ima lipti moralės laipteliais aukštyn.

Parapijiečiai sako, kad esate griežtas kunigas. Pakankamai sudėtinga pas Jus ir vaiką krikštyti, ir susituokti.

Aš tiesiog nežaidžiu su sakramentais. Kitiems tai yra žaidimas, geriausiu atveju – šeimos šventė. Jei žmonės nori tik šventės, aš su jais gražiai atsisveikinu ir pasiūlau dėl jos kreiptis kitur, nes mano nuomone, tai – visų pirma tikėjimo šventė. Pavyzdžiui, Krikšto sakramentą suteikiu tik sekmadieniais ir tik šventose mišiose. Aš savo parapijiečius pažįstu ir žinau, kad kai kurie iš tų, kurie nori vaiką krikštyti, į bažnyčią neina.

Pirmiausia – tokie žmonės apskritai neturėtų net krikštyti vaiko, nes jie prisižadės prieš Dievą ir negalės tų pažadų vykdyti. Bet darome kompromisą – juk krikštas niekada nepasikartos. Todėl prašau parapijiečių: nors savo vaiko krikšto dieną pabūkite katalikais ir švęskite sekmadienį. Juolab, kad sekmadienį į bažnyčią susirenka daug tikinčiųjų ir visi meldžiasi už parapiją, jie visi yra tikri katalikai. Jie ateina į bažnyčią dėl to, kad yra sekmadienis, o tai reiškia, kad jie daugiau ar mažiau jau yra katalikai. Tarp tokių žmonių krikštynų dieną ir reikėtų melstis, o ne tada, kai patogiau šventę padaryti.

O kaip dėl Santuokos sakramento?

Kokia turėtų būti tikra santuoka? Žmonės įsimyli vienas kitą, vaikinas pasiperša (na, šiais laikais būna ir mergina neiškentusi pasiperša – tebūnie). Koks kitas žingsnis? Jie eina pasakyti tėvams, kad šie palaimintų, o galiausiai – pas kunigą susituokti. Ar taip būna dabar? Ne, dabar visai kitaip. Žmonės įsimyli ir svarbiausias dalykas jiems – jausmas. Tėvui ir motinai dažnai pasakoma, kad tai – ne jų reikalas ir kad jie nesikištų. Pagyvenę dvejus – trejus metus kartu, žmonės pamato, kad neva tiko vienas kitam ir tada ateina pas kunigą ir sako: norime susituokti kitų metų liepos mėnesį – dar už marių laiko. Santuoka praranda savo prasmę.

Galima būtų palyginti Kunigystės bei Santuokos sakramentus. Pirmame kurse kunigų seminarijoje mūsų buvo 50. Pabaigėme 18. Mokydamasis būti kunigu, tu turi suvokti, kad po įšventinimo tu būsi kitoks. Būsi tas pats žmogus, bet tavo pareigos bus kitos. Gausi kažkokias privilegijas, bet kažko tau bus ir negalima. Su santuoka yra tas pats. Santuoka – tarsi pašaukimas, kryptis. Reikia pripažinti, kad toliau gyvensi su tam tikrais įsipareigojimais.

Bet santuokoje jausmai yra svarbu?

Taip, jausmas yra labai svarbus, bet jis ateina ir praeina. Kai mes, kunigai, gauname paskyrimą į naują parapiją, reikia su ja susigyventi. Aš savo parapijas labai myliu, bet pirmomis dienomis, kai į jas atvykau, jaučiausi čia labai svetimas. Tai natūralu. O meilė parapijoms atsirado palaipsniui susigyvenant su jomis, ir vis didesnė ir didesnė. Dabar, jei gaučiau paskyrimą į kurią kitą parapiją, kliedėčiau, kaip gera buvo Kietaviškėse ir Beižionyse, bet palaipsniui atsirastų meilė ir kitoms parapijoms.

O kalbant apie meilę žmogui?

Pažiūrėkite į mūsų senolius. Ar nekeista – tėvai susitaria, vaikus suporuoja, jie susituokia be jokios meilės, be jausmų, bet neišsiskiria. Dabar visi iš meilės tuokiasi ir to pasekmė – 60 proc. skyrybų. Tai kas atsitiko? Kai žmonės į santuoką žvelgdavo kaip į neišvengiamybę, skyrybų beveik nebuvo. Kai du žmones draugėn suveda aplinkybės, jie kartu eina per gyvenimą ir eidami mokosi vienas kitą mylėti. Vėliau atsiranda vaikai, kurie dar labiau sustiprina tarpusavio ryšį. Dabar nėra to požiūrio, kad santuoka yra pašaukimas, gyvenimo kryptis. Santuoka yra įsipareigojimas – ne šiaip sau koks jausmų protrūkis, kaip „mes labai mylim vienas kitą ir negalim vienas be kito gyventi“.

Ar tai vienintelė skyrybų priežastis?

Jums tai tikriausiai nepatiks, bet dėl skyrybų šiais laikais aš labiau kaltinu moteris. Vyrai, žinoma, irgi kalti. Pažiūrėkime į praeitį – kadaise šeimos būdavo didelės – po penkis, dešimt vaikų. Vyras su moterimi susituokia, moteris gimdo, augina vaikus, prižiūri ūkį, nėra kada mąstyti apie šalutinius dalykus. Dabar vaikų šeimoje – vienas – du, rečiau – trys, o žmona visa pasipuošusi, išsidažiusi, jai labai rūpi grožis, karjera ir panašūs dalykai. Į tokias moteris kiti vyrai atkreipia dėmesį, o moterys tai tikrai pastebi. Ir prasideda vilionės.

Ar jūs pastebėjote, kaip žmonės skiriasi nuo gyvūnijos pasaulio? Gyvūnijos pasaulyje patinai būna išsipustę, spalvoti ir gražūs, o žmonių pasaulyje – moterys puošiasi ir dažosi, viliojimo procesas vyksta iš moterų pusės. Kaip ten bebūtų, vyrai dažniausiai būna suvilioti. Užtai aš ir drįstu teigti, kad jeigu mūsų moterų moralė būtų didesnė, skyrybų būtų mažiau. Sako, atsibodo, jausmai atšalo – ką tai reiškia? Vadinasi, nesimokei mylėti. Vadinasi kaip siurbėlė prilipai, išsiurbei visus syvus ir tas kitas žmogus tau buvo ne žmogus, o daiktas. Tai lygiai taip pat galima taikyti ir vyrams. Pavyzdžiui, nusiperkame kokį nors sau brangų daiktą ir mes jį mylime. Bet laikui bėgant tas daiktas pasensta ir sakome, kad reikia naujo.

Sakote, kad vartotojiškos kultūros faktorių galima taikyti ir tarpusavio santykiams?

Taip atsitiko, kad kai žmonės neturi moralės, neturi dvasios ir tarpusavio santykiai tokie pat pasidaro. Vadinasi, jei aš vieną suvartojau, man reikia kito daikto. O žmogus yra visai kas kita. Jis turi būti mylimas nuo pat pradžios iki galo. Mūsų pašaukimas – vienas kitą mylėti. O to pašaukimo mes atsisakome – mes vienas kitą suvartojame.

Kokie gali būti to padariniai?

Mes esame ties katastrofos riba. Jei panagrinėsime istoriją, tai visada žmonijos istorijoje būna moralės pakilimas ir moralės nuosmukis. Nes žmogus, būdamas laimingas ir pasiturintis, patenkinęs visus savo norus, nesugeba išlikti geras. Jis yra besotis – jam visados trūks ir trūks.

O kada Lietuvoje buvo moralės pakilimas?

Drįsčiau teigti, kad mūsų senoliai buvo moralės pakilimo dvasioje. Taip, tada buvo tam tikri rėmai, negalima teigti, kad nebuvo pavienių nuosmukių, bet bendra situacija buvo kitokia. Jei, pavyzdžiui, anksčiau žmogus paleistuvaudavo, tai tiesiai šviesiai tai ir įvardydavo. Jis žinojo, kad tikrai padarė nuodėmę. Dabar mes gyvename taip, kad, pavyzdžiui, paleistuvaujame, bet sakome, kad tai – gyvenimo norma, taip turi būti. Pavyzdžiui, gyvena kartu du jauni nesusituokę žmonės – tai gyvenimo norma, nes visi taip daro.

Bet moralinis nuosmukis visada griauna visuomenę: joje atsiranda chaosas, per chaosą atsiranda įvairios ligos (pavyzdžiui, per paleistuvystę pasaulį dabar kamuoja AIDS), kivirčai, karai ir t.t. Tada viskas sugriūna, bet nauja karta vėl pradeda kilti moralės laiptukais aukštyn. Kaip bebūtų, mes esame jau bene trečia karta, kuri nematė karo. Galima teigti, kad beveik kiekvienas mūsų kartos noras yra įgyvendinamas: nori – nusiperki fotoaparatą, nori – automobilį, turime netgi tokį velnio išmislą kaip paskolą, kuri leidžia įsigyti beveik viską, ko nori.

Rojuje Ieva žalčiui sakė, kad Dievas jai su Adomu viską leidžia, tik nuo vieno medžio vaisių valgyti neleidžia, nes suvalgę jį, jie numirs. Paklausę žalčio, Ieva ir Adomas suvalgė uždrausto vaisiaus ir, kaip ir sakė žaltys, jie nemirė. Tačiau per šitą poelgį į pasaulį atėjo mirtis ir jie numirė vėliau. Lygiai taip pat yra ir su mūsų daromomis nuodėmėmis – gyvename nuodėmėje ir, rodos, nieko blogo neatsitinka, bet vėliau visuomenėje vyksta blogi procesai ir mes nesuprantame – kodėl taip blogai?

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų