Tikėjimas – tai paukštis, kuris jaučia šviesą dar neišaušus.
Rabindranatas Tagorė
Šiaulių asociacijos „Salvija“ kviečiami sveikatos draugijos „Mes esame“ atstovai vykome į konferenciją „Mūsų jėga bendrystėje“. O visų bendrystė prasidėjo nuo išvykimo į Kryžių kalną. Šį kalną lankiau ir kryžių pastatėme prieš 11 metų, dabar jis dar didesnis, dar gausesnis kryžių. Savojo kryžiaus jau nesuradau.
Ir pasaulyje, ir Lietuvoje gerai žinomas Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, vadinamas Kryžių kalnu, esantis 12 km už Šiaulių prie Meškuičių kaimo. Šis piliakalnis nuo senų laikų garsėja kaip stebuklinga prašymų ir maldų vieta. Piliakalnis pailgas, apie 10 metrų aukščio, viršūnėje ovali aikštelė. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad čia kadaise buvusi pilis, o 1348 m. ją užpuolė ir sudegino kalavijuočiai. Taip pat pasakojama, kad kalną per 3 dienas ir 3 naktis ant mūšyje kritusių karių kūnų supylę lietuvių kariai. Todėl ilgai šventą ugnį čia saugojusios vaidilutės.
Viena iš legendų byloja, kad čia pirmąjį kryžių pastatęs nelaimingas tėvas. Jis, budėdamas prie merdinčios mylimos dukters, užsnūdo ir susapnavo šviesiai apsirengusią moterį, kuri liepė padaryti kryžių ir nunešti ant kalno. Tėvas padarė gražų, bet labai sunkų kryžių, kurį nešė trylika valandų, ir patį pirmą pastatė kalne, o kai grįžo jį pasitiko pasveikusi duktė. Po tokios žinios daug žmonių ėmė čia statyti kryžius ir laukti stebuklų.
Kitas padavimas sako, kad kalne buvusi bažnyčia, kurią per audrą su žmonėmis palaidojęs smėlis, o kalno įdubime buvusi skylė, į kurią metęs akmenį išgirsdavai aidą, lyg jis ant bažnyčios grindų būtų nukritęs.
Apie šį kalną daugybė pasakojimų ir tikėjimų.
Lietuva kartais vadinama kryžių žeme, nes daug kryžių stovi pakelėse, sankryžose, prie namų. Kryžių kalnas yra nepakartojamas žmonių rankomis ir mintimis sukurtas, savo dydžiu ir istorija paremtas šedevras. Jame šiuo metu yra maždaug 200 tūkstančių įvairaus dydžio kryžių. Mano manymu, statydami kryžių šiame kalne Lietuvos žmonės liudija savo ištikimybę Kristui.
1993 m. rugsėjo 7 d. Popiežius Jonas Paulius II pasakė nuostabų pamokslą, o suplūdusi žmonių minia iš visos Lietuvos klausėsi. Jis sakė: „Užlipkime ant Kryžių kalno ir prisiminkime visus jūsų krašto sūnus ir dukteris, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar nuteistus myriop. …Tegul šis Kryžių kalnas skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime“.
Šv. Mišias išklausėme Kryžių kalno vienuolyne. Mišių pradžioje klausėme vienuolių giesmės. Apaštalas Paulius pabrėžė, koks kryžius svarbus visiems krikščionims, nes parodo Dievo teisumą, išmintį, meilę ir jėgą. Jis yra tikėjimo sergėtojas, vilties stiprintojas bei meilės sostas. Mes gerbiame kryžių, nes jis sunaikina puikybę, nušluoja pavydą ir gelbsti nuo pasmerkimo. Kristaus kryžius tarsi durys į dangų, raktas į rojų. Per kryžių Kristus mus traukia prie savęs. Jis yra tarsi kelias į Dievo karalystę.
Mes mišiose sėdėjome, klausėmės tikėjimo tezių, o per centrinį aukštą langų labai gražiai matėsi tikrosios-gyvos avys, kurios tarsi įsipynė į maldų visumą. Pajautėme tikrą tikėjimo šviesą.
Pabaigai noriu padėkoti Šiaulių onkologinių ligonių asociacijai „Salvija“, vadovei Nijolei Janinai Pročkienei bei jos kolektyvui už prasmingai suorganizuotą konferenciją „Mūsų jėga bendrystėje“, nes šią bendravimo jėgą pajutome ir su daugybe įspūdžių sugrįžome.
Labai nuoširdžiai dėkojame Elektrėnų savivaldybės vadovybei ir administracijos direktorei Jekaterinai Goličenko už skirtą transportą kelionei.
Lietuvoje žinoma apie 900 piliakalnių su išlikusiais įvairiais pėdsakais. Daugiausiai jų Lietuvos rytinėje dalyje, mažiausia šiaurinėje. Kasinėjimai vykdomi toliau, nes juose atsispindi Lietuvos praeitis.
Kryžių kalnas – vienas iš garsiausių piliakalnių, jis su daugybe padavimų ir tikėjimo dogmų, kaip katalikiškos Lietuvos simbolis, stovėjo, stovi ir stovės. Atsidėkodami už išpildytus prašymus ir gautas malones, žmonės ant šio kalno ligi šių dienų stato ir, manau, ateityje statys įvairaus dydžio kryžius, nes tai religinė, labai lankoma turistų ir piligrimų vieta.
Onutė Kulbokienė,
LKRS pirmininkė