Konkursui „Ar savanorystė – tai pašaukimas?“

Didžiausias gyvenimo džiaugsmas

jaustis, kad esi reikalingas

ir artimas žmonėms…

(Autonas Čekironas)

Atlikti visuomenei naudingą, o kartais ir labai reikalingą darbą savo noru, negaunant už tai atlygio, yra kilnus jausmas. Savanorystė – neapribota, neapibrėžta ir nebūtina, bet labai reikalinga veikla. Tapti reikalingam ir artimam žmonėms – iš tikro didelis džiaugsmas.

Onutė KULBOKIENĖ

Lygiai prieš 10 metų – 2001 m. Europoje buvo minimi Tarptautiniai savanorystės metai. Pažymint šią sukaktį, 2011 metus Europos Komisija paskelbė Europos savanoriškos veiklos metais. Todėl, manau, ir Lietuvoje šis pašaukimas įgaus didesnį populiarumą.

Ar tapsime savanoriaujančia visuomene, priklauso nuo mūsų pačių. Šios veiklos diapazonas yra platus. Pašaukimo požymių galima rasti nemažai ir mūsų savivaldybės mokyklose, bibliotekose, nevyriausybinėse organizacijose, bendruomenėse ir pačiuose žmonėse.

Savanorystė bibliotekoje

Didžiausia savanorystės sėkla dygsta Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Nuo pat atidarymo dienos čia nuolt vyksta literatūriniai renginiai, knygų mugės, susitikimai su rašytojais, poetais, kritikais, dailininkais, fotografais ir įvairiais įžymiais žmonėmis. Tam darbuotojai skiria nemažai laisvo laiko be jokio atlygio, stengdamiesi veiklą suorganizuoti kuo įdomiau ir išradingiau.

Dabar – finansinės krizės metu, kai sumažintas finansavimas fondų atnaujinimui, nemažai skaitytojų ir gyventojų savanoriškai dovanoja knygas bibliotekai, kad jas galėtų skaityti kiti.

Skaitytojai ir renginių lankytojai savanoriškai skiria du procentus gyventojo pajamų mokesčio spaudos ir knygų įsigijimui. Tai –  padėka šiai kūrybingų asmenų ir žinių tvirtovei.

Savanorystės pradai mokykloje

Mokykla – tai tikra savanorystės pradų kalvė. Vis daugiau ir daugiau gražaus jaunimo eina savanoriauti į senukų ar globos namus, tvarko aplinką. Visa tai skatinama Kietaviškių pagrindinėje mokykloje. Šios mokyklos mokytoja Danutė Gudelienė su grupele mokinių prižiūri knygnešio Motiejaus Grybausko kapavietę Peliūnų kaimo kapinėse. Ji turi daug noro ir idėjų, kaip organizuoti renginius Knygnešio dienai paminėti. Tai žmogus, neskaičiuojantis sugaišto laiko, kai rašo straipsnius į spaudą, kuria knygas ar rengia savanoriškas išvykas. D. Gudelienė ne tik aistringa savanorė, bet šilumos, literatūros ir gėrio skleidėja.

Bendrijoje „Mes esame“

Dauguma nevyriausybinių pelno nesiekiančių organizacijų, bendrijų, bendruomenių, būrelių negalėtų sėkmingai vykdyti savo veiklos be žmonių, kurie atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio.

Gerai suprantu, kad gyvenime bet kam iš mūsų gali prireikti pagalbos. Todėl bendrauju ir kiek galėdama padedu bendrijai „Mes esame“. Jai vadovauja darbui atsidavusi, išradinga ir sumani Nijolė Vlasenkienė. Ji pati dirba be atlygio, bet stengiasi duoti bendrijai kuo daugiau savo lėšų ir savęs. Tik kai negalia sunki užklumpa, supranti, kas yra kas. Neįkainojama vertybė – sugebėti sunkiausiu gyvenimo momentu nepasimesti, o padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Todėl aš savo noru suruošiu šventėms labdarą, dovanoju literatūrinius skaitymus, nes gerai suprantu, kad šalia malonumų upės teka skausmas, tulžies ir ašarų lašai.

Savanoriška globa

Tikra savanorystės idėja atsiskleidžia tada, kai pats joje dalyvauji. Globoju neįgalų vaikinuką, kuris šiuo metu gyvena sutrikusio intelekto globos namuose. Jis veržte veržiasi pas mus. Tačiau, kad jį pasikviesčiau, tenka išvyką suderinti su auklėtoja, duoti sutikimą, kad juo pasirūpinsime per nurodytą laiką. Tačiau kaip jis sako, aš jam – didelė paguoda, nes jis užaugo be tėvų globos namuose, o dar ir sveikata pašlijo. Aš manau, kad tai – savanorystė, nes ne visi drįstų aukoti dėl svetimo vaikino savo laiką be jokio atlygio. Bet man būna malonu, kai jis išvyksta nenorom, bet labai patenkintas, ištardamas „iki kito karto, teta. Kada vėl galėsiu atvažiuoti?“.

Darykime, kad gamta nekerštautų

Organizuotos akcijos „Darom 2011“ tikslas – ugdyti visuomenės sąmoningumą ir atkreipti dėmesį į kasdien vis aktualesnes ekologines problemas, skatinti žmones susimąstyti apie savo veiksmų pasekmes. Bendras tikslas – pagražinti savo aplinką, išlaisvinant ją nuo šiukšlių, kad gamta nekerštautų. Tai puiki galimybė, sutelkus visas jėgas, išblizginti gatves, miškus, parkus ir laukus. Šių metų balandžio 16 d. Elektrėnų savivaldybėje šiame savanoriškame renginyje sudalyvavau ir aš. Valėme mišką.

Elektrėnai būtų tikrai jaukesni ir gražesni, jei būtų daugiau tokių savanorių kaip Cezara Vaičiūnienė. Ji meniškai prie savo namo Saulės gatvėje tvarko gėlyną ir aplinką. O draugėms ir kaimynėms, kurios negali, geranoriškai padeda papuošti ir sutvarkyti kapavietes kapinėse, savo darbo dirbinius dovanoja kitiems.

Norėtųsi, kad atsirastų ir daugiau geros valios žmonių, kurie ryžtųsi įsitraukti į šią geranorišką veiklą, aukodami savo asmeninius poreikius dėl kitų žmonių gerovės. Juk padėdami kitiems – padedame kartu ir sau.

Savanorystė, mano manymu, reikalinga Žemei, gamtai ir žmonėms. O savanoriams, atliekantiems kilnius darbus, norisi palinkėti, kad toliau gerumo gėlės žydėtų, kad mintis dar geresnę mintų, kad jų jėgos neapleistų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų