Herkus Kunčius: rašymas yra būdas dorotis su tikrove, istorija ir savo paties vaizduote

Knygos pristatymą moderavo Aivaras Veiknys

Julija Kirkilienė

Rašytojai, kaip ir spauda, išgyvena panašią dilemą: ar tikrai beprasmiška rašyti, jei mažėja skaitytojų? Herkus Kunčius – prozininkas, dramaturgas, eseis­tas, meno istorijos ir teorijos Vilniaus dailės akademijoje absolventas, gegužės 8 d. susitikime su skaitytojais Elektrėnų bibliotekoje sakė, kad rašydamas­ susikuria prasmę sau. Net jei nie­kas neskaitytų, tekstas jau eg­zis­tuoja kaip faktas. Rašytojas pripažįsta, kad šiuolaikiniame pasaulyje rimtoji literatūra traukiasi į paraštes, tačiau jis rašo savo skaitytojui. Jo tekstai reikalauja išsilavinusio, ironiją suprantančio skaitytojo, todėl jis verčiau rašys „savo ratui“ ar „sau“, nei bandys įtikti masėms. H. Kunčius sako, kad rašymas jam yra tam tikra egzistencinė forma – būdas dorotis su tikrove, istorija ir savo paties vaizduote. Jei rašytojas jaučia poreikį kurti, „rašymas sau“ tampa prasmingas kaip savotiška terapija ar intelektualinė mankšta, nepri­klausomai nuo skaitytojų skaičiaus. Negausiai į susitikimą­ atėję elek­trėniškiai, susipažinę su H. Kunčiaus kūryba, surado prasmės ir sau, ir savo aplinkai, su kuria pasidalins sužinota informacija.
Rašytojas Elektrėnuose pri­statė savo pjesių romaną „Prisikelia“. Pjesių romanu pavadintas ne todėl, kad jos rašytos tea­trui, o todėl, kad skaitytojui dialogus skaityti lengviau. 2025 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas Herkaus Kunčiaus „Prisikelia“ yra postmodernistinis romanas, nagrinėjantis nebaudžiamos valdžios, teisingumo ir budelio figūros temas. Kūrinys išsiskiria ironišku požiūriu į istorinius veikėjus ir mirties bausmės hu­manizavimą, ypač pirmojoje dalyje apie budelį Sansoną. Ši knyga, kurioje meistriškai supintos kelios siužetinės linijos, gvildena moralines dilemas per Frankenšteino bei kitus modernius įvaizdžius.
Renginį vedęs Aivaras Veiknys susitikimą pradėjo prisimindamas savo, jauno žurnalisto pažintį su rašytoju: „Pirmą kartą Herkų Kunčių kalbinau kokiais 2009-aisiais, gyvendamas Vilniuje ir dirbdamas žurnalistu.­ Ir štai po septyniolikos metų vėl prisėdome pasišnekėti. Šį kartą Elektrėnuose, šį kartą apie kitus dalykus, šį kartą patys būdami kitokie, su sunkesniu gyvenimo bagažu. Bet vienas dalykas per tuos metus tikrai nepasikeitė: abu vis dar esame literatūros žmonės, dirbantys su kalba, per kalbą bandantys suprasti pasaulio prasmę ir beprasmybę. Prozininkas. Poetas. Be kaukių, atviri kaip nervai, todėl daug kam nepatogūs, dilgčiojantys, ­skaudantys“.
Susitikime daug kalbėta apie romane nagrinėjamą širdies ir proto kovą, perkeltą į specifinę, post­modernistinę erdvę, kurioje šie du poliai susiduria per mirties, teisingumo ir kūrybos temas. Pirmojoje knygos dalyje, kur pasakojama apie budelį Sansoną, protas simbolizuoja „profesinę pareigą“, įstatymą ir mechaninį mirties vyk­dymą. Širdis čia pasireiškia kaip netikėtas humanizmo protrūkis – bandymas mirties bausmę padaryti „žmoniškesnę“. Paradoksas tas, kad protas (giljotinos išradimas kaip racionali išeitis) bando išspręsti širdies skausmą dėl aukos kančių, tačiau rezultatas tampa dar šiurpesnis – mirties bausmės vykdymas konvejeriu. Romano konstrukcijoje „susiuvamos“ skirtingos dalys primena proto triumfą prieš gamtos dėsnius. Širdis čia – tai troškimas prikelti, suteikti gyvybę, tačiau protas (chirurginis, šaltas kūrybos procesas) sukuria monstrą. H. Kunčius rodo, kad kai protas bando dirbtinai atkartoti tai, kas priklauso širdžiai (gyvybę, prisikėlimą), rezultatas visada yra groteskiškas. H. Kunčiui būdinga, kad protas analizuoja istorines klaidas ir valdžios mechanizmus (nebaudžiamumą), o širdis – tai tas iracionalus tikėjimas, kad kažkas gali pasikeisti arba „prisikelti“. Tačiau romane protas dažniausiai laimi per ironiją: jis dekonstruo­ja bet kokį sentimentalumą, neleisdamas skaitytojui tiesiog „jausti“, o priversdamas stebėti procesą iš šono. Vartotojiškumas ir jausmų atrofija. Šiuolaikinio žmogaus linijoje širdis atrodo pralaimėjusi kovą – viskas tampa racionaliu vartojimu, net ir dvasiniai dalykai. Pasak autoriaus, protas čia tarnauja egoizmui, o tikroji emocija (širdis) tampa tik dekoracija ar preke. H. Kunčiaus „Prisikelia“ rodo, kad širdis be proto yra bejėgė prieš istorijos mėsmalę, o protas be širdies tampa šaltu, „chirurginiu“ budeliu. Kova šiame romane nesibaigia vienos pusės pergale, o veikiau virsta absurdu, kuriame abi pusės viena kitą naikina.
Pjesių romaną „Prisikelia“ sudaro penkios dalys: „Teisingumo stulpai“, „Saulės miestas“, „Dešimt valdovo įsakymų“, „Teisuolio teismas“ ir „Puota draustinyje“. Jungiamoji jų ašis – nebaudžiamos valdžios tema.
Herkus Kunčius – prozininkas, dramaturgas, eseistas. 1990 m. baigė meno istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje. 1990–1994 m. dirbo meno ir kultūros žurnale „Krantai“, 1995–1999 m. – savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Tarptautinio PEN klubo narys, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvių ir Lenkų dialogo bei bendradarbiavimo Jerzy Giedroyco forumo valdybos narys. Nuo 2011 m. Lietuvių PEN centro prezidentas. Kūrybos išversta į anglų, bulgarų, lenkų, rusų, švedų, vokiečių ir kitas kalbas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2000 m.
Žinomiausi H. Kunčiaus kūriniai: romanai: „Ir dugnas visada priglaus“ (1996), „Dvivei­dis romanas“ (2015) – sudarytas iš dviejų dalių: „Lietuvis Vilniuje“ (2011) ir „Dervišas iš Kauno“ (2014), „Geležinė Stalino pirštinė“, „Kolūkio metraščiai“, „Būtasis dažninis kartas“, „Lietuviškos apybraižos“, „Nepasigailėti Dušanskio“ ir kt.
Rašytojas apdovanotas Julijono Lindės-Dobilo premija (1998), B. Dauguviečio auskaru (1999), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija (2010), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi, Lietuvos rašytojų sąjungos premija (abu 2016), Antano Vaičiulaičio literatūrine premija (2022), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2024).