Klaidžiojimai po nuodėmes

Klaidžiojimai po nuodėmes

Julija Kirkilienė

Susitikimai su rašytojais Elektrėnų bibliotekoje – dažnas renginys. Bet kad į renginį susirinktų daug žmonių – būna retai. Į Audronės Urbonaitės kūrybos vakarą susirinko daug ir skirtingo amžiaus žmonių – nuo moksleivių iki senjorų. Žurnalistė ir rašytoja A. Urbonaitė, keturių knygų autorė, skaitytojus patraukia išlietais tekstais per savo asmeninių išgyvenimų lauką.

Padeda skaitytojams

Elektrėniškiai knygų skaitytojai jau seniai perskaitė romanus „Posūkyje neišlėk“, išleistą 2005 m. ir pakartotą 2015 m., „Cukruota žuvis“, išleistą 2012 m., „Žydiškų daiktų kambarys“, išleistą 2014 m., ir „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“, išleistą 2015 m. O kas nebuvo skaitęs, apie knygų atsiradimo istorijas ir jų turinį išgirdo iš pačios autorės. Kiekviename romane, išskyrus paskutinę knygą, kaip sakė pati autorė, nepritrūkdama fantazijos ji klaidžiojo po savo biografiją, kol pati suprato, kad išsikalbėjusi, nuo savęs nusimetė tarsi negatyvių jausmų nešulį, kuris jau buvo virtęs sunkia liga. Dabar, sako rašytoja, ji jau pati gali būti savotiška psichologė skaitytojams, kenčiantiems dėl savo išgyvenimų, ir pripažįsta gydymą skaitymu bei liūdesio išdėstymą raštu. Ketvirtoji knyga – skirtingai vertinama publicistikos knyga, pasakojanti apie 30 metų žurnalistinio darbo patirtį.

Ne ta nuodėmė

Knygą „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“ perskaičiau per porą naktų. Tai tarsi savotiškas istorijos vadovėlis apie istorijos tarpsnį nuo Sąjūdžio įkūrimo iki šių dienų, pateiktas per muilo operos žanrą, todėl lengvai skaitomas, suprantamas ir įsimenantis. Tiesa, knygą gyvieji istorijos liudytojai priėmė skirtingai. Rašytoja papasakojo apie savo išgyvenimus Nepriklausomybės pradžioje, apie neapsakomą tų metų patriotizmą, Lietuvos politinės valdžios formavimosi tikrovę, aukštuomenės ir provincijos gyvenimo atskirtį, žurnalistiką, nuo patriotizmo ir didelio žmonių pasitikėjimo iki plėšraus verslo, todėl ne visiems knygos herojams tai patiko. Dabar jau į Seimą išrinkta ekonomistė ir visuomenės veikėja Aušra Maldeikienė pasisakydama apie knygą kalbėjo, kad A. Urbonaitės nuodėmė yra ne žurnalistikoje, o tai, kad dirbdama žurnaliste, naikino rašytojos prigimtį. Pati autorė sako, kad knygoje minimos žinomų politikų, laikraščių leidėjų, filosofų, žurnalistų pavardės, o jei ji būtų likusi filologe, nebūtų patekusi į keisčiausias gyvenimo aplinkybes, nepažinusi įvairiausių žmonių.

Skaitytojus supažindiname su interviu žurnalui „Žmonės“, spausdintu 2012 metais, kur rašytoja atvirai kalba apie kitą populiarią knygą „Cukruota žuvis“.

Audronė Urbonaitė: „Nė vienas žmogus nesidžiaugia, jei šeimoje turi rašytoją“

Šaltinis: „Žmonės“

„Protingi žmonės barasi, kad tyčiojuosi iš lietuvybės ir nusenusių „bobulensijų“ sekso. Ir dar sako, kad mano knyga apskritai baisi“, – kikena žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė (57). Knygynuose pasirodęs jos romanas „Cukruota žuvis“ patiks tikrai ne visiems. Be abejo – reikia būti įžūliai ir bekompromisei ypatai, kad išdrįstum viešai išdėstyti savo nesaldų požiūrį į tėvynę ir šeimą, grėsmingą kinų tautos invaziją, sunkią moterų dalią ir kūnišką meilę, apie kurią, šiaip ar taip, sukasi visas pasaulis. „Bet aš ir esu įžūli bekompromisė ypata, – kuo ramiausiai gūžteli pečiais Audronė. Sakau tai, ką manau…“ Kolegos, pavartę Audronės romaną, nė kiek nenustebs – pamanykit, Urbonaitė siautėja. Net vėžys jos nesustabdė, tai argi sustabdys keletas susiraukusių veidų?

Pirmąjį savo romaną „Posūkyje – neišlėk“ žurnalistė parašė tada, kai sirgo vėžiu, – prieš septynerius metus. Kontroversiška knyga buvo tokia populiari, kad tiražą teko kartoti keturis sykius: autorei tai atnešė nemenką honorarą ir akis draskančios anarchistės etiketę. Antrajam romanui ji subrendo nuvykusi į Taivaną ir Honkongą išbandyti alternatyviosios medicinos būdų: azijietiški pojūčiai, sumišę su rašytojos biografine patirtimi ir literatūriniais vingiais, sugulė į knygą, kuriai tikriausiai lemta tapti sensacija. Arba ne. Audronė tikina, kad bet kuriuo atveju jausis laiminga, nes pasakė tai, ką norėjo.

Sakyk: tau iš tiesų nusispjauti į tai, ką žmonės apie tave kalba?

Žinai, senėjimas yra didžiulis privalumas: galop pasieki stadiją, kai kitų žmonių nuomonė tau tampa visai nebesvarbi. Na ir kas, jog jie rėkia, kad aš nieko negerbiu, nusišneku, rytais nesišukuoju ir keikiuosi kaip vežikė? Na ir kas, jog gąsdina, kad diedas mane išvys iš namų, o vaikai nusigręš ir nebepažins? Patikėk: vis tiek liksiu gyva. Klausimas: kodėl mes neauklėjame savo dukterų taip, kad jos visuomet klausytų savęs, o ne vyrų? Kita vertus, galvoju: bepigu taip kalbėti tau, didmiesčio dukrai, keturias užsienio kalbas mokančiai pasaulietei… O jeigu taip prabiltų eilinė Onutė iš Jonavos? Aplinkinių apkalbos ją užpjautų negyvai! Eilinei Onutei iš Jonavos palinkėčiau įsiklausyti į save: ką ji iš tikrųjų nori veikti? Nustebtum, kiek tragedijų neįvyktų, jei žmonės būtų sąžiningi sau. Ech!.. Koks š…, kai visuomenė moterį įstato į siaurus rėmus – pavyzdžiui, šeimos – ir tas pareigas ta-a-aip sureikšmina!.. Tikrai: juk iš kiekvienos moters tikimasi, kad susilauks vaikų, ir visai nesvarbu – nori ji to ar ne… Nesakau, kad pati visai nenorėjau turėti vaikų: džiaugiuosi, kad jų turiu. Bet tikrai ne jie man suteikė pilnatvės! Tad ir mano knygoje pasakojama apie tai, kaip moteris išvyksta į Kiniją ieškoti marčios, bet iš tiesų išvažiuoja ieškoti savęs. Prisidengusi formalia priežastimi, ji bėga nuo savo gyvenimo, ieško galimybės egzistuoti nepaisydama visuomenės prietarų moters atžvilgiu. Juk tie prietarai iš esmės vienodi visame pasaulyje. Visuose kraštuose mes privalome prisitaikyti prie vyrų? Būtent! Imkime kad ir knygos heroję ponią Mao, komunistų lyderio žmoną: ji troško būti mylima ir svarbi, bet iš vyro meilės nesulaukė, todėl tapo sadiste keršytoja. Kita herojė – Sniečkulio žmona – irgi vargsta, nes gyvena pagal vyrų pasaulio dėsnius. Mano herojės atranda save tik tuomet, kai netenka kūniškųjų moteriškųjų galių.

Klausimas: kodėl mes neauklėjame savo dukterų taip, kad jos visuomet klausytų savęs, o ne vyrų? Kitas klausimas: kiek šioje knygoje yra tavęs?

Mano sūnus, kaip ir knygos herojus, iš tikrųjų yra matematikos profesorius, baigęs Kembridžą. Mano marti iš tikrųjų turi kinų kraujo. Apskritai jos tautybė – visiška maišalynė: močiutė kilusi iš Mandžiūrijos, tėvas – iš Vokietijos žydų, motina turi slavų kraujo. Tokiais atvejais neišvengiamai kyla identiteto klausimas. Sykį, mudviem su vyru viešint sūnaus namuose kažkur Vakarų Europoje, prie stalo užvirė pokalbis apie tai, kokiame krašte jis dirbs kitąmet. Vyras pusiau juokais užsiminė: „Rinkis Vilniaus universitetą – mums bus smagiau.“ Bet tada marti pasibaisėjusi išpūtė akis: „Į Rytų Europą? Į šitą kraštą, kur visi tik ir sielojasi dėl savo mažumo?.. Na jau ne!“ Ta jos frazė mus taip užgavo… Pasirodo, mūsų mieloji Rytų Europa, turinti pretenzijų būti kultūriškai reikšminga vieta, iš tiesų tėra, atsiprašant, antrarūšis taškas, į kurį mūsų marti nė už ką nevažiuotų! Įsižeidėme pusei metų į priekį.

Romane daug pasakoji apie savo kinę anūkę. Iš tiesų turi tokią?

Turiu. Ji gana gerai kalba lietuviškai, tik negyvena Algirdo gatvėje, kaip rašoma romane, o su tėvais trankosi po pasaulį. Būdama vos ketverių, ji jau yra pagyvenusi Prancūzijoje, Vokietijoje, Izraelyje ir Japonijoje. Todėl mudvi dažnai nesusikalbame. Iš to ir kilo mano romano idėja: jau seniai galvoju apie žmonių nesusikalbėjimą. Lietuva – labai uždaras kraštas: esame užpečkis, trijų žmonių tauta, o mažų tautų atstovai visada kupini baimių.

Knygoje tavo herojės santykiai su sūnumi yra… Kaip čia pasakius… Gana įtempti. Jūsiškiai – iš tiesų tokie?

Mano sūnui tebuvo penkiolika, kai paliko namus, tad jis tikrai nėra mamytės vaikelis. Kai studijavo Kembridže, važiuodavau jo aplankyti ir kartu su jo draugais eidavome išgerti alaus. Būdavau sena tarka tarp jaunų bernų, bet man būdavo smagu. Vis dėlto džiaugiuosi, kad sūnus neturi Rytų europiečio dėmės. Jis – pasaulio pilietis gerąja ir blogąja prasme: nežino, kas yra Valančius, į paskaitas vaikšto kiauromis kojinėmis – ir nedaro iš to problemos. O aš darau. Kažkas manęs jau klausė, ar bijau tos dienos, kai sūnus perskaitys mano knygą. Kažkodėl man atrodo, kad jis nenustebs… Nenustebs. Bet vis tiek truputį bijau. Džiaugiuosi, kad sūnus knygą perskaitys dar negreitai, o kai perskaitys, šaukštai jau bus po pietų.

O tavo mama neįsižeis? Pamenu, jau po pirmosios tavo knygos jai buvo baisiai nepatogu prieš kaimynus…

Kiekvienam nemalonu, kai kaimynas, pas kurį nueini pasiskolinti morkos, žiūri į tave su pikta šypsenėle. Kai nuvažiuoju pas mamą į Kauną, kaimynai užsipuola ir mane: „Ko ten prirašei?! Dabar visa gatvė plepa, kad gulėjai su savo tėvu!“ Bet aš tik nuoširdžiai nustembu: „Atsipeikėkite, juk tai – literatūros kūrinys!“ Iš tikrųjų tas epizodas reiškė tik nepaprastą mergaitės, kurią tėvas prisimindavo itin retai, ilgesį.

Gal reikėjo pirmame knygos lape parašyti: „Bet koks panašumas į realiai egzistuojantį asmenį yra absoliučiai atsitiktinis…“?

Aš geriau parašyčiau: „Viskas, ko čia prirašiau, man iš tiesų yra nutikę.“ O pati slapta kikenčiau… Vis dėlto tikrovės „Cukruotoje žuvyje“ – daug. Pavyzdžiui, mano motina, turėdama aštuoniasdešimties metų patirtį, labai mėgsta duoti man vertingų patarimų, kaip elgtis su vyru. Štai paskambina ir klausia: „Šeštadienį dirbsi?“ – „Taip, dirbsiu.“ – „Palauk, ką tu sau leidi? Jei net šeštadieniais nesugebi būti namie ir paruošti savo vyrui pietų, labai greitai gali likti ir be jo!“ Ir ką turėčiau jai atsakyti?.. Kad likti be vyro man gal netgi būtų visai neprošal, nes paragaučiau tikrosios laisvės?..

Beje, ar ji vaikystėje tave tikrai maitino riebiomis sriubomis?

Žiauriai! Ji ir dabar paklausia, ar savo dvidešimtmetei dukrai TIKRAI kasdien išverdu sriubos. Ir kaip aš drįsau išleisti ją į Daniją valyti viešbučių?! Bet – o siaube! – pastebiu, kad ir pati turiu bruožų, kurių nekenčiu savo tėvuose. Štai vakar sūnui paaiškinau, kad turėtų kuo skubiau pasirūpinti savo pensijų draudimu. Jis nusikvatojo visa gerkle… Ką padarysi, esu blogoji tėvų kopija. Tačiau bent jau nebijau juoktis iš savęs.

Tavo knyga – ne tik šeimyninių santykių raizginys, bet ir tam tikras reveransas Kinijai. Pasakyk nuoširdžiai: ar kinai tau iš tiesų patinka?

Taip! Esu karštakošė europietė: mėgstu hiperbolizuoti, provokuoti, sudurti į krūvą dalykus, kurie visiškai nesisieja. O kinai su savo tikslumu ir darbštumu man – tarsi šaltas dušas. Prieš šešerius metus į Taivaną susiruošiau iš baimės: man atrodė, kad turiu metastazių, tik gydytojai jų neranda, tad išvažiavau gydytis. Niujorkietė vienuolė, su kuria susisiekiau, man suorganizavo galimybę apsigyventi budistų vienuolyne, o Taibėjaus misija sudarė vyriausybinę programą, kad galėčiau pasidomėti kinų kultūra.

Ar tai daug kainavo?

Per keturiasdešimt tūkstančių. Dalį davė mano tėvas, dalį – šefas, visa kita – vartojamoji paskola… Taivane praleidau kelis mėnesius: gyvenau ir vienuolyne, ir labai brangiuose viešbučiuose, o grįždama aplankiau Honkongą. Iš viso tuose kraštuose išbuvau apie pusmetį. Iki tol nuoširdžiai nekęsdavau žmonių, kurie grįždavo iš Azijos ir imdavo ja kliedėti. Galvodavau: „Sakai, nušvitai tose ašramose? Kokie pezalai!“ Bet ten nuvykusi supratau, kad Azija iš tiesų ypatinga. Na, kad ir tas gebėjimas matyti žmogų kiaurai… Sykį, naktį vaikštant po Taibėjaus muges, studentės lietuvės mane nutįsė pėdų masažo. Susinervinau: kaip aš eisiu visa suprakaitavusi? Bet ten niekas nesuko galvos: atnešė kvapnių vonelių, leido man nusiprausti, ėmė masažuoti išplerusias mano venas. Ir staiga masažuotojas paspaudė vieną tašką: pervėrė toks baisus skausmas, kad klykdama pusmetrį pašokau iš krėslo. Jis išsigandęs paaiškino, kad turiu rimtų problemų su kraujotaka, kad turiu kreiptis į tokį ir tokį gydytoją… Tiesą sakant, tas paprastas kinas masažuotojas tiksliai įvardijo tai, ką Lietuvoje buvo parodę sudėtingi tyrimai. Ir tai padarė per penkias minutes!

Kas dar tau paliko didelį įspūdį?

Jų tolerancija. Sykį susiruošiau į miestelį pasivaikščioti: vos išėjusi už vienuolyno vartų, kažkokio pastato lange išvydau skardinę alaus. Žiauriai užsinoriu to alaus, nesižvalgydama atplėšiu duris ir patenku į mažą patalpėlę. Nepastebėjusi kabančių ekranų, šaunu tiesiai prie baro, man paduoda alaus, dar pagalvoju, kad jis nelabai pigus, žaibiškai atsiplėšiu skardinę, makt, jau gersiu… Ir pamatau, kaip prie kito staliuko kraiposi senukų pora. Kažkaip įtartinai seksualiai… Pakeliu akis į ekraną: jis rodo porno. Pasirodo, tai pornografijos baras – visai šalia vienuolyno sienos! Ir niekas iš vienuolyno neateina su šakėm jo išvaikyti! Va čia tai tolerancija…

Romane daug pasakoji apie baltaodį vienuolį budistą, su kuriuo susipažinai Taivane. Nagi, paatvirauk: buvo tarp jūsų platoniška meilė ar ne?

Mūsų santykiai buvo labai keisti. Susipykome nuo pirmos pažinties minutės: kai atvažiavau, jam teko tempti į celę mano lagaminą, ir jis visą kelią burbėjo, kokia beprotė galėjo į šiltą kraštą atsivežti tiek daiktų. Aš jį vokiškai pasiunčiau po velnių ir pareiškiau, kad tame sunkiame lagamine yra ir šokolado, atvežto specialiai jam. Tada aprimo. Aš toliau jį erzinau: bibliotekoje užėmiau jo stalą, per patį mokymų vidurį staiga paklausdavau ko nors, ko reikia mano knygai, ir jis klaikiai susierzindavo, kad nesiklausau jo paskaitų. Tačiau galiausiai jis vis tiek tapo mano draugu, nes buvo protingas ir be galo apsiskaitęs vyras. Išsiviliodavau jį pasivaikščioti į sodą, ir kai jis man aiškindavo apie sielos ramybę, įsimylėdavau jo mintis – nes tai buvo mąstančio, intelektualaus žmogaus mintys. Jis daug kalbėdavo apie nepakartojamas Kaosiungo vieteles, kurių neįmanoma rasti nepažįstančiam miesto ir nemokančiam kalbos. Panūdau jį ten išsitempti. Šokoladu ir komplimentais to padaryti nepavyko, bet pavyko… moteriškomis ašaromis. Kai vieną dieną, pavargusi nuo kultūrų skirtumų, pratrūkau bliauti, savo celėje radau raštelį: „Ketvirtą valandą ryto ateik į autobuso stotelę.“ Tai buvo nuostabi kelionė: jis vedžiojo mane po puikias šventyklas ir gatves, nusivežė į pajūrį, keikė juodą drobinį mano sarafaną (pasirodo, Taivane taip rengiasi gatvių valytojos), juokėsi iš mano atradimų… Tą dieną mes buvome sielos draugai. O išvažiuojant jis pasakė, kad man neįmanoma padėti – nei pasveikti nuo vėžio, nei susitvarkyti savo vidaus. Nes vos tik kas nors bando suteikti man pagalbą, aš ją tuoj atremiu kontrargumentais…

Tavo knygoje nestinga ir detalios erotikos. Nemanai, kad kas nors apšauks tave iškrypėle?

Pirmiausia – aš to nebijau. Antra – žmonės dažniausiai operuoja sąvokomis, kurios būdingos jiems patiems. Sutik: tonizuotas erotiškumas yra kiekvieno normalaus suaugusio žmogaus būsena. Kai bendrauji su vyru, nebūtinai tau patinkančiu, vis tiek jį suvoki kaip priešingą lytį. O kalbant apie detales – aš mėgstu daiktiškus, realistinius pasakojimus. Pasakojant apie meilę, galima papasakoti ir apie plauką, styrantį kažkur prie ausies, ir apie vyriškio, su kuriuo myliesi, įskilusį nagą. Bet tai nepaneigs meilės esmės.

Ar tavo vyras jau perskaitė „Cukruotą žuvį“?

Ne, bet… Jis puikiai supranta mano poreikį būti rašytoja. Be to, jis nėra primityvus ir suvokia literatūros sąlygiškumą: suvokia, kad jeigu rašau apie perdžiantį vienuolį, nebūtinai praktiškai patikrinau, ar jis akto metu iš tiesų perdžia. Bet tikiu, kad joks žmogus jokioje pasaulio kultūroje nesidžiaugia, jei šeimoje yra rašytojas. Artimiesiems to visai nereikia, bet ką padarysi – tokia jau jų dalia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų