Keturios pedagogų dinastijos liudija skirtingus istorijos laikotarpius

Nuotr. Keturios pedagogų kartos – Viktorija Levanavičiūtė-Juknevičienė, Gražina Kupaitytė-Levanavičienė-Venslovienė, Elzbieta Gražina Strolytė-Kupaitienė, Elzbieta Juknevičiūtė ir jos sesė Emilija

Albina Sidaravičienė

Elektrėnai – energetikų mies­tas. Tai daugumai žinoma tiesa. Būtų neteisinga nepaminėti, kad šio miesto žmonėms, jo kultūrai daug nusipelnė mokytojai. Tai jie auklėjo ir mokė energetikų vaikus, tai jie prisidėjo prie jaunosios kartos lavinimo. Nuo pat Elek­trėnų statybų pradžios juo­se vyravo techninė inteligentija, kuri sovietmečiu bu­vo viena esminių socialinių po­grupių. Dalis mo­kytojų buvo hu­ma­nitarinės / kūrybinės inteligentijos atstovai. Tai jie į miestą kvietė rašytojus, organizavo poezijos šventes ir buvo atsvara techninei inteligentijai. Nors sovietiniais laikais vi­si inteligentai pašiepiamai buvo vadinami „tarpsluoksniu juokingu“, bet tas tarpsluoksnis rimtai keitė miesto veidą. Vis atsirasdavo žmonių, kurie savo gyvenimo kelią rinkosi, norėdami būti inteligentai – mokytojai. Dau­gumos iš jų tikslas buvo mokyti ir auklėti jaunąją kartą, nors valdžia visais laikais kišosi į jų darbą, tarsi nepasitikėdama.
Elek­trėniečių vaikus mokė čia atvykę, iš kitų vietovių kilę mokytojai. Vėliau vis dažniau į savo mo­kyklas dirbti grįžo pedagoginį išsilavinimą įgiję elektrėniečiai. Būti mokytoju niekada nebuvo lengva, o šiuo metu ypač sunku, todėl jaunimas nenori dirbti mokykloje, nes suvokia, koks atsakingas ir sunkus yra pedagogo darbas. Ne be reikalo skamba pavojaus varpai: trūksta mokytojų! Vis dėlto ir sunkiausiu metu atsiranda žmonių, kurie neieško lengvų kelių, o renkasi sunkų pedagogo darbą. Šįkart norime papasakoti apie tikrą mokytojų dinastiją, vieną šeimą, kurio­je net keturių kartų atstovės yra mokytojos. Dvi iš jų – Viktorija Juknevičienė ir Elzbieta Juknevičiūtė – dirba Elektrėnų savivaldybėje.

This slideshow requires JavaScript.

Pedagogų dinastijos pra­dininkė – pokario laikų mokytoja Elzbieta Gražina Strolytė-Kupaitienė

Pokalbį mokytoja Elzbieta Gražina pradeda be užuolankų ir atvirai pasakoja apie save: „Gimiau 1934 m. Igliaukoje Marijampolės apskrityje. Mūsų šeima tarpukario Lietuvoje gyveno skurdžiai (tiesa, vėliau buvo dar blogiau) dėl kelių priežasčių. Mano tėveliai buvo ma­žažemiai (beveik 5 ha žemės) nau­jakuriai. Tėvas – neįgalus, po ko­jos operacijos sunkiai judėjo, šei­moje augo 7 vaikai. Trūko maisto, mitome beveik vien bulvėmis. Mano vaikystės svajonė – prisivalgyti duonos iki soties (apie mėsą, pieną svajoti nedrįsau). Ji išsipildė tik tada, kai man suėjo 18 metų ir pradėjau mokytojauti. Dažnai žiūrėdama pro pirmoko brolio, ruo­šiančio namų darbus, petį, savarankiškai išmokau tai, ko mokėsi jis, t. y. pirmo skyriaus kursą. Mano pirmieji mokslo metai sutapo su karu. 1941 m. rudenį pradėjau lankyti Igliaukos pradinės mokyklos pirmą skyrių.“ Į mokyklą mažoji Elzbieta ėjo sudėtingu laiku. Lietuvoje vieni okupantai pakeitė kitus. Aišku, kiekviena naujai atėjusi valdžia nepaliko be dėmesio mokyklos. Visai suprantama, jog pirmokė Elzbieta Gražina Strolytė ėjo į tokią mokyklą, kokia tuo metu buvo. O kokia ji buvo? Pasak VDU doc. dr. Lino Jašinausko, nacių Vokietijos okupacinė valdžia mažiau kišosi į švietimo ir kultūros reikalus, o labiau stengėsi kuo greičiau pajungti krašto ekonominį potencialą karui su Sovietų Sąjunga. Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje, 1941 m. birželio 23 d., sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė (LV), kuri atkūrė Lietuvos Respublikos metais veikusią švietimo sistemą. 1941 m. liepos 3 d. priėmė nutarimą „Dėl Švietimo ministerijos veiklos sureguliavimo“, kuriame buvo nurodoma, kad visos Švietimo ministerijos įstaigos privalo iki kitų nurodymų vadovautis tik įsakymais, statutais ir kitais teisės aktais, veikusiais nepriklausomos Lietuvos metais. Vis tik LV veiklai įtakos turėjo okupacinė nacių valdžia ir jų nacionalsocialistinė ideologija. LV Švietimo ministerija siekė, kad 1941 m. rudenį Lietuvos mokyklos pradėtų darbą, vadovaujamos naujų vadovų su atsinaujinusiais pedagogų kolektyvais. LV įsakymais buvo atleisti vidurinių ir kitų mokyklų komsorgai, konstitucijos ir rusų kalbos mokytojai bei švietimo skyrių politiniai švietimo inspektoriai. Uždarius mokyklas rusų, baltarusių bei žydų dėstomąja kalba, jose dirbę mo­kytojai taip pat buvo atleisti. Įvesta griežta spaudos, knygų, radijo laidų cenzūra. Sumažėjo grožinės literatūros lei­dyba, dažniausiai leistos vokiečių propagandinės brošiūros. Naciai stengėsi mažinti lietuviškų mo­kyklų (pradžios mokyklų pa­daugėjo) ir mokytojų seminarijų. Lietuvos mokyklo­se buvo stengiamasi stiprinti vokiečių kalbos mokymą ir skleis­ti nacių ideologiją – nacionalsocializmą.

Karo metų mokykla

Elzbieta dar buvo per maža, kad galėtų objektyviai įvertinti savo laiko mokyklą. Stropi mo­kinukė tik džiaugėsi, kad ją po mėnesio iš pirmo skyriaus perkėlė į antrą, nes pirmą jau buvo baigusi namuo­se savarankiškai. „Mo­kykloje labai pamėgau skaityti knygas, patiko mokytis“, – prisimena Elzbieta Gražina. „Karo metais vokiečiams mokykla ne­rūpėjo. Mokėmės iš prieškarinių vadovėlių, naudojomės nuo tada likusiomis rašymo prie­monėmis. Baigiau pradinę mo­kyklą 1944 m. pavasarį. Tais pačiais metais grįžę okupantai rusai išvijo okupantus vokiečius ir, nesibaigus karui, miesteliuose, šalia medinių mokyklų, pristeigė progimnazijų. Materialinių sąlygų joms nebuvo. Igliaukoje kurį laiką apsistojo kariuomenės štabas, visus gyventojus iš miestelio išvarė. Progimnazija persikėlė pas 3-jų kaimų ūkininkus. Vargo ir mo­kytojai, ir mokiniai. Netrukus visi grįžo į miestelį. Mo­kyklai trūko būtiniausių priemonių. Nebuvo vadovėlių, todėl pamokos medžiagą mokytojai diktuodavo, o mums, mokiniams, reikėjo sukti galvą su kuo ir kur užsirašyti. Iš ko tik nemėginome gaminti rašalo: iš suodžių, burokėlių, „cheminių“ pieštukų. Labai saugojome turimą plunksną, galandome jos šonus į plytą, kai imdavo storai rašyti. Sąsiuvinį atstodavo bet koks popieriaus gabalas: mokesčių kvito kita pusė, maišas nuo trąšų, laikraščio pakraščiai ir kt. Nesvarbu, kad visko trūko, aš laiminga lankiau mokyklą, moks­las sekėsi labai gerai, mokiausi penketais. Mūsų progimnazija, pradedant mano klase, palaips­niui peraugo į vidurinę mokyklą, bet aš jos nebaigiau. Šei­ma gyveno labai neturtingai, todėl baigusi 9-tą klasę, įstojau į Marijampolės mokytojų seminarijos antrąjį kursą ne tik dėl stipendijos, bet ir dėl to, kad neįsivaizdavau savo atei­ties be mokyklos“. Elzbieta Gražina pasirinko mokytojos kelią ir tai lėmė jos socialinė padėtis, o svarbiausia – pašaukimas. Jauna mergina nė nenumanė, kad taps šeimos pedagogų dinastijos pradininke. Dabar, sulaukusi gražaus amžiaus, mokytoja sako, kad visą gyvenimą jai Rugsėjo pirmoji buvo didžiausia metų šventė, kadangi atostogos prailgdavo.

Mokytojas pokariu

Sunkiais pokario metais, kurie giliai įsirėžė atmintin, Elzbieta Gražina toliau mokėsi Igliaukos mokykloje. „Jei anksčiau kai kurie žmonės keiksnojo Smetonos valdžią, tai jai žlugus prisimindavo tuos laikus su nostalgija. Atėjo tokie laikai, kai buvo nuvertintas ne tik žmogaus darbas, bet ir gyvybė. Pavyzdžiui, vieną dieną Igliaukos bažnyčioje buvo sustatyta daugiau kaip 10 karstų su nužudytų vyrų, jaunų ir senų, palaikais. NKVD, kuri buvo atsakinga už valstybės saugumą, žvalgybą, kontržvalgybą, policijos funk­cijas ir po­litinių represijų vyk­dymą, gavo velnių, kad dar ne visus banditus (partizanus) iššaudė, todėl atvažiavę žudė kiekvieną sutiktą vyrą, o pritrūkus reikiamo skaičiaus, užsukdavo į namus ir šaudydavo niekuo dėtus, su politika nesusijusius, paprastus kaimiečius. Laidojome vienos mokytojos vyrą, kitos – tėvą“, – prisimena pašnekovė.
„Nuo 1949 m. mokiausi Ma­rijampolės mokytojų seminarijoje. Tie metai įsiminė tuo, kad seminarijoje buvo daug našlaičių. Dės­tytojai žinojo, kad jų tėvai Sibire ar pabėgę į Vakarus, bet stengėsi padėti, saugoti, kad valdžia apie tai nežinotų ir našlaičių neišmestų iš mokymo įstaigos. Mokytojų seminarijoje mus vertė stoti į komjaunimą. Mes atsisakydavome: bijojome, kad nenušautų (1948 m. pačioje mūsų seminarijoje nušovė komjaunimo sekretorių). Paskutiniame kurse, labai gražiai komjaunimo sekretoriui paprašius, visas kursas prisijungė prie komjaunimo. Dirbant į partiją stoti per daug neragino, pavyko išgyventi be jos. Mokykloje paprastai direktorius būdavo partinis. Prie pokario sunkumų prisidėjo partizanų veikla, kuri mums, paauglėms, buvo romantiška. Tė­vų išugdytas patriotizmas buvo gyvas mūsų širdyse, todėl partizanai, kovoję už Tėvynę, mums buvo neeilinės asmenybės. Tada net savotiškai pavydėdavome savo draugėms, pažinojusioms nors vieną partizaną. Turėjome prisirašiusios pilnus sąsiuvinius partizanų dainų, nors už tai grėsė Sibiras. Dabar mano požiūris kitoks. Anų laikų nuskurdęs kaimas, „apdėtas“ valdžios prievolėm, turėjo išmaitinti ne tik partizanus, bet ir stribus, enkavedistus (rusus), kurie medžiojo miško brolius. Šalia kiaušinienės su lašiniais dar turėjo būti degtinės butelis. Žmonės išmoko gaminti samagoną, kai kurie ir patys prasigėrė. Į miškus ėjo labai skirtingi žmonės. Vieni iš jų buvo tie, kurie nepabėgo su vokiečiais į Vakarus, bet suvokė, kad grįžę rusai juos suims, kiti net nebandė bėgti, nes ne tik rusus laikė okupantais, bet ir vokiečius, o Vakarais netikėjo, nes jie karui baigiantis Pabaltijį paliko Stalinui. Jų šūkis: „Kovosim, kol žūsim už Lietuvos laisvę.“ Matyt, partizanai laimėti vieni nesitikėjo, kurį laiką sklido gandai, jog nuo ateinančio mėnesio 1-os dienos ateis į pagalbą amerikonai. Po tos dienos nustatydavo kitą terminą – nuo 15-os dienos. Mano manymu, kova užsitęsė, nes į miškus išeidavo vis daugiau vyrų, vis daugiau jų žūdavo. Sunki ir žiauri kova pareikalavo daug nekaltų gyvybių. Atėjus žiemai, partizanai slėptuves įsirengdavo sodybose, o kartais po trobos grindimis. Kai susekdavo ūkį su slėptuve, enkavedistai su stribais jį apsupdavo ir liepdavo visiems išeiti. Namiškiai išeidavo, o partizanai imdavo šaudyti iš vidaus. Tuomet enkavedistai ūkį padegdavo, šei­mininkus ištremdavo. Man gaila tų nekaltai žuvusių. Kaime tvyrojo baimė. Dažną naktį aidėdavo šūviai, o ryte susitikę kaimynai klausdavo vieni kitų, ką šią­nakt nušovė. Vyko atkakli kova, neišvengta ir klaidų. Gal todėl, kad į partizanų būrius įsiskverbdavo sovietų užverbuotų žmonių, o gal ir todėl, kad į jų gretas „prilindo“ nedorų asmeninių tikslų turėjusių žmonių, kurie troško kam nors atkeršyti. Pasitaikydavo, jog nužudydavo dėl menkniekio. Pavyz­džiui, tėvus nušovė už tai, kad mokinė mergaitė įstojo į komjaunimą. Vieną vyrą nušovė už tai, kad jis stribui batus siuvo (tas stribas jį privertė), kitą už tai, kad avėjo nužudyto partizano batais (nors žinojo, kad jis nei žudė, nei nuavė). Merginą mo­kytoją apkaltino slėptuvės išdavimu, o po jos mirties paaiškėjo, kad ne ji kalta, bet mirusios neprikelsi. Dabar gerai suvokiu, kad žmogui gyvybė duota tik viena ir ją reikia branginti“, – apie sunkų pokario laiką pasakoja pašnekovė.
„1952 m. baigiau Mokytojų seminariją. Mus agitavo studijuo­ti matematiką Vilniaus pedagoginiame institute, nes trūko šios disciplinos specialistų. Įstojau į neakivaizdinį skyrių. Gavau pa­skyrimą dėstyti matematiką tuo­metiniame Skaudvilės rajone. Mokykloje turėjau didelį darbo krūvį ir po metų studijas mečiau. Pokario mokykla buvo vargana, joje dar stovėjo iš seniau išlikę baldai, tačiau pasirodė sąsiuviniai, nauji sovietiniai vadovėliai. Mokykloje dirbti buvo sudėtinga. Su tėvais ir mokiniais sutardavome, tėvai gerbdavo, o mokiniai neprieštaraudami atlikdavo užduotis. Mes, mokytojai, privalėjome turėti kiekvienos pamokos planą, kuriame reikėjo nurodyti auklėjamuosius tikslus, atitinkančius komunistų ideologiją. Mes kartais juos tu­rėdavome, bet naudodavomės, kai pamokoje būdavo stebėtojas. Ypač svarbus buvo ateistinis auk­lėjimas. Ačiū Dievui, kad dirbant neteko susidurti su moky­tojais – aršiais ateistais. Mes ži­no­davome, kurie mokiniai lanko bažnyčią, bet apie tai viešai ne­kalbėdavome, nei mokinių, nei jų tėvų neauklėdavome. Buvo vieša paslaptis, kad per Šiluvos atlaidus mokiniai su tėvais vyksta ten melstis. Kartais skambindavo iš Švietimo skyriaus ir klausdavo direktoriaus, kiek mokinių nebuvo pamokose. Mokyklos vadovas teig­davo, kad mokinių lankomumas esąs puikus. Kalbėdavo netiesą gal todėl, kad nepritarė ateistiniam auklėjimui, o gal taip saugojo savo mokyklos gerą vardą. Sunkiausia tuomet buvo tai, kad dažnai rašydavome ir kalbėdavome vieną, o darydavome kitą. Gyvenimas buvo dvigubas: vienas oficialus, atviras visuomenei, kitas asmeninis – uždaras. Nemažai laiko atimdavo ir visuomeniniai įpareigojimai. Reikėjo organizuo­ti, kad vaikai stotų į spaliukų ar pionierių organizacijas. Mes, jauni mokytojai, priklausėme mokyklos komjaunimo organizacijai, kurią „šefavo“ kolūkio partinės organizacijos atstovas. Iš savo komjaunuoliškos veiklos pamenu vieną kuriozinį nutikimą, kuris sukėlė šoką ne tik mokyklos direktoriui. „Kai 1953 m. mirė TSRS generalinis sekretorius ir Ministrų Tarybos pirmininkas Josifas Stalinas, buvome įpareigoti organizuoti mirusiojo pagerbimą. Viską, atrodo, gerai paruošėme, dalyvavo mokyklos direktorius, atvyko „šefuojančio“ kolūkio partijos sekretorius. Atsakingiausiu momentu, kai buvo paskelbta tylos minute pagerbti mirusįjį, kažkas nusijuokė, ir tas kikenimas lyg užkratas apėmė visus. Labai griežtai sureagavo mo­kyklos direktorius, o dar griežčiau svečias – partijos sekretorius. Jis grasino apie mūsų nepagarbų elgesį pranešti rajono partijos komitetui, žadėjo mus visus atleis­ti iš darbo. Mokyklos direktorius mėgino nuraminti svečią, pasikvietė pasikalbėti į savo kabinetą. Įtarėme, kad direktorius gerai pavaišino svečią, nes mūsų niekas nenubaudė, nors visiems baimės užteko“, – Elzbieta Gražina dalijasi pasakojimu apie vieną kuriozinį nutikimą iš tuometinės santvarkos. Pašnekovė sako, jei vykdavo rinkimai, tai mokytojai taip pat būdavo įtraukiami į tą darbą: „Reikėdavo važinėti po kaimus ir raginti gyventojus balsuoti, įteikti jiems balsavimo biuletenius. Žmonės nenoriai dalyvaudavo rinkimuose, dažnai pasislėpdavo, kad nereikėtų balsuoti. Prieš kažkuriuos rinkimus gyvenvietėje pasirodė lapeliai, kurie skelbė: „Kas balsuos, tas nekvėpuos.“ Tiksliai žinojome, kad vienas jaunas vyrukas balsavo. Jam nieko nenutiko.“ Elzbieta Gražina pasakoja, kad mokytojams reikėjo ne tik lavinti jaunąją kartą ar raginti gyventojus balsuoti: „Dirbant mo­kytoja, teko platinti ir obligacijas. Žmonės jomis netikėjo ir jų nepirko. Mums, mokytojams, teko jų ne savo noru įsigyti.“
Elzbieta Gražina toliau tęsia pasakojimą apie savo profesinio kelio vingius: „Po dvejų metų iš Upynos perėjau dėstyti matematiką į Varlaukį (abi mokyklos 7-metės ir tame pačiame rajone). Švietimo skyrius ragino tęsti matematikos studijas, bet neturėjau galimybių. Norėjau studijuoti lie­tuvių kalbą Vilniaus universitete. Tai buvo mano sena svajonė, tačiau rajonas turėjo pakankamai lituanistų. Paprašiau siuntimo į rusų kalbos studijas. Universitete sužinojau, kad čia siuntimų nereikia, todėl įstojau į istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, pasirinkau lietuvių kalbos studijas. 1961 metais Varlaukio aštuonmetei mokyklai reikėjo direktoriaus. Primygtinai siūlė tas pareigas man. Aš jaučiau, kad šioms pareigoms netinku: neturiu noro ir reikiamų duomenų. Išėjau iš mokyklos sakydama, kad noriu baigti studijas stacionare. Po pirmos sesijos atlikau pusmečio praktiką Šilavoto vidurinėje mokykloje Prienų rajone. Rudenį tęsiau studijas Vilniuje, antrą pusmetį rašiau diplominį darbą namuose (važinėjau į Vilnių konsultacijoms). Baigusi studijas vienerius metus dar dėsčiau lietuvių kalbą Šilavote. Likimas taip lėmė, kad susipažinau su labai puikia mokytoja lituaniste. Stebėjau jos pamoką ir nusivyliau savimi, nes supratau, jog nesugebėsiu taip gerai dirbti. Atrodė, kad man trūksta gabumų. Nutariau, kad man netinka būti lituaniste. Mokyklos neišsižadėjau, bet pasirinkau mokyti kitus dalykus.“

Mokytojas mokosi visą gyvenimą

Nuo 1964 m. rudens mokytoja Elzbieta Gražina turėjo persikelti į Igliauką, į tėviškę, nes jos mamai reikėjo globos. Darbą gavo Prienų rajono Piliakalnio aštuonmetėje mokykloje (už 6 kilometrų). „Iš pradžių dirbau nepilnu krūviu: dėsčiau vokiečių kalbą, baigiau šios kalbos dėstymo kursus. Laikui bėgant, gavau pilną matematikos pamokų krūvį, nes mokykloje trūko šios disciplinos mokytojų. Susidarius palankioms aplinkybėms, studijavau matematiką Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje. Sėkmingai gavau matematikos mokytojo diplomą. Dirbti matematikos mokytoja nebuvo leng­va, bet visada norėjau padėti mokiniui. Tą, kuris nesuprasdavo temos, pasilikdavau po pamokų ir dirbdavau papildomai, nors už tai nebuvo mokama. Aiškindavau savo mokiniams, jog negalima palikti žinių spragų, nes paskui bus dar sunkiau. Mokykloje pamažu įsigalėjo nuostata, kad negalima mokinio palikti kartoti kurso, turi jį išmokyti, o jeigu paliksi, vadinasi esi blogas moky­tojas, nesugebi mokinio išmokyti“, – patirtimi dalijasi Elzbieta Gražina. Klausantis mokytojos pasakojimo, nuostabą kelia, kaip atkakliai Ji siekia mokslo, kad galėtų likti mokykloje ir mokyti vaikus, kaip kritiškai vertina savo gebėjimus, kad taptų gera mokytoja. ,,Nuo 1984-ųjų, būdama 50-ties metų, pradėjau gauti pensiją (kaip daugiavaikė motina, išauginusi 5 vaikus), bet dar dirbau Piliakalnio mokykloje aštuo­nerius metus nepilnu krūviu. 1992-1993 m. dėsčiau vokiečių kalbą Elektrėnų savivaldybės Pastrėvio aštuonmetėje mokykloje. Tuo metu ten mokėsi mano anūkė Viktorija – būsimoji pedagogė. Dabar, būdama senjorė, džiaugiuosi, kad esu keturių kartų pedagogių pradininkė“, – pakiliai nusiteikusi savo pasakojimą baigia mokytoja Elzbieta Gražina.

Antroji karta. Gražinos Kupaitytės- Levanavičienės-Venslovienės svajonė būti mokytoja

„Mano mama Elzbieta Gražina Kupaitienė buvo mokytoja, gal todėl ir aš, jos duktė Gražina (gim. 1960 m.), jau vidurinėje mokykloje svajojau būti pedagoge. Deja, gyvenimas susiklostė kitaip – tapau buhaltere. Bet nuo šios profesijos niekur nepabėgau. 1991 m. Pastrėvio mokyklos vokiečių kalbos mokytojai suteiktos Vaiko priežiūros atostogos. Nebuvo kam jos pavaduoti. Direktorė klausinėjo vaikų, gal kurio tėvai moka vokiškai, padeda jiems ruošti vokiečių kalbos namų darbus. Mano dukra Viktorija pasigyrė, kad jai padeda mama. Direktorė pakvietė mane pavaduo­ti vokiečių kalbos mokytoją. Nors aš nebuvau baigusi vokiečių kalbos studijų, bet žinių turėjau. Šią kalbą mokiausi mokykloje kaip užsienio kalbą. Tuo metu mokyklose rusų kalba nebuvo laikoma užsienio kalba. Jos buvo mokoma beveik tiek pat, kiek ir lietuvių. Vokiečių kalbos teko mokytis ir technikume, ir Žemės ūkio akademijoje. Taip tapau vokiečių kalbos mokytoja. Tekdavo iš kolūkio buhalterijos lėkti į mokyklą, o po pamokų grįžti prie buhalterės darbo“, – mokyklinė Gražinos svajonė būti mokytoja ją pasivijo kolūkyje ir taip buhalterė pasuko į mokyklą.

Tautinės mokyklos idėja

Gražina į mokyklą atėjo nuos­tabiu laiku – 1991 m. Prieš metus Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Kūrėsi ne tik valstybė, bet ir nauja švietimo sistema. 1992 m. Meilė Lukšienė kartu su kolegomis parašė „Lietuvos švietimo koncepciją“, kurią užsienio ekspertai pripažino kaip geriausią švietimo pertvarkos dokumentą Vidurio Europoje. Pasak prof. Vandos Zaborskaitės, Meilės Lukšienės pasaulėžiūros ašis buvo harmoningo žmogaus ir visuomenės siekis. Jos švietimo koncepcijos ašis – žmogaus ugdymas apšviestoje ir doroje demokratinėje visuomenėje. Meilei Lukšienei buvo svarbu sudaryti vienodas galimybes kiekvienam vaikui. Jai buvo svetima elitarizmo ir konkurencijos dvasia. Ji buvo prieš elitines mokyklas. Manė, kad individualizuotą kiekvieno vaiko ugdymą galima suderinti su bendra mokykla, papildant ją įvairiomis neformalaus ugdymo formomis. Ji suprato, kad tai priklauso nuo valstybės materialinių išteklių, bet neįsivaizdavo, kad jie bus tokie maži. Jos idealas buvo laisva mokykla, kuo mažiau reglamentuojama iš centro, kuo labiau pasitikinti mokytoju, kurį matė kaip dorą pilietį, auklėjantį būsimus piliečius. M. Lukšienė propagavo Tautinės mokyklos idėją. Deja, išrinktas naujos sudėties Lietuvos Seimas ją atsisakė patvirtinti. Meilė Lukšienė išgyveno dėl politinių rietenų, demokratijos stygiaus. Ji sielvartavo, kad prarasime valstybę, paskendę tarpusavio peštynėse. M. Lukšienė sakydavo: „Tauta sveika, svarbu, kad mintis judėtų…“ Jos mintis toliau nejudėjo, pamažu Lietuvoje užgeso Tautinės mo­kyklos idėja, tačiau toliau judėjo naujos valdininkų idėjos, reformos. 1992 m. pradėtos steigti gimnazijos, 1993 – jaunimo mokyklos, skirtos 12–16 metų jaunuoliams, turintiems mokymosi sunkumų, motyvacijos problemų. 1996 m. įkurtas Nacionalinis eg­zaminų centras (valstybiniams brandos egzaminams organizuoti), kuris 2019 m. su kitomis penkiomis įstaigomis sujungtas į Nacionalinę švietimo agentūrą. Anuomet prasidėjusios permainos švietime, atrodo, neturi pabaigos, tęsiasi iki šių dienų. Vienos iš jų buvo reikalingos ir būtinos, kitos abejotinos vertės, skubotai „numestos“ į mo­kyklą. Visa tai kėlė ir tebekelia nerimą mokytojams.

Sunkiai uždirbama mokytojo duona

Pastrėvyje Gražina mokytojavo iki 1993 metų pabaigos: „Neilgai dirbau Pastrėvio mokykloje, bet žinojau, kokie pokyčiai vyksta švietimo sistemoje. Metų pabaigoje persikėliau gyventi į Kauną. Jau maniau, kad su pedagogo profesija atsisveikinau visam laikui ir nebeteks ragauti mokytojo duonos. Pasirodo klydau, manęs laukė netikėtumas. Tuo metu vokiečių kalba buvo labai paklausi ir moky­tojos „išbėgiojo“ dirbti į vertimų biurus ar firmas, kur reikėjo vertėjų. Milikonių vidurinei mokyklai, kurioje mokėsi mano dukros, prireikė vokiečių kalbos mo­kytojos. Mano dukra Viktorija vėl neištvėrė ir pasakė, kad jos mama buvo vokiečių kalbos mokytoja. Mane priėmė dirbti, bet iškėlė sąlygą, kad studijuosiu vokiečių kalbą. 1994 m. įstojau į Vil­niaus pedagoginio universiteto mokytojų persikvalifikavimo fakultetą, kurį baigiau 1996-aisias. Baigusi mokslus vasaros metu tobulinau žinias Vokietijoje. Kvalifikaciją kėliau du kartus Getės instituto organizuojamuose kursuose, kurie truko po vieną mėnesį.“ Matyt, toks buvo Gražinos likimas. Nors pasirinko buhalterijos studijas, bet gyvenimas gražiai paėmė už rankos ir nusivedė į mokyklą, kad tęstųsi šeimos pedagogų linija.
Gražina pasakoja: „Pakeitusi darbovietę, supratau, kad vaikai kaimo mokykloje buvo paklusnes­ni, nuoširdesni. Mieste mokinių grupės didesnės, mokiniai triukšmingesni, o bėgant metams dirbti darėsi vis sunkiau. Pavyzdžiui, kai kuriuos tėvus ėmėsi auklėti vaikai, o ne atvirkščiai. Buvo įvesti mokinio krepšeliai, nuo kurių priklausydavo mokyklos finansai, todėl, kai kurie tėvai gąsdindavo, kad pasiims vaiką, o kartu ir krepšelį. Valdžia liepdavo dirbti taip, kad niekas nesiskųstų. Mūsų mokykloje mokiniai buvo skirstomi į klases pagal pažangumą. Man visuomet atitekdavo D klasės auklėtiniai, kuriuos vaikai pravardžiuodavo. Su auklėtiniais sutardavau gerai, visur dalyvaudavome, ruošdavomės įvairiems renginiams. Mokykloje dirbti patiko. Kauno mokykloje dirbau 20 metų. Per tuos darbo metus įvyko daug pokyčių, kai kurie iš jų glumino. Mokykloje, sumažėjus mokinių skaičiui, sumažėjo ir vokiečių kalbos pamokų. Buvome keturios vokiečių kalbos mokytojos, todėl visoms neužteko pamokų. Teko be vokiečių kalbos dar dėstyti ir žmogaus saugą. Prisimenu, kad į klasę susirinkdavo 30 ir daugiau triukšmauti nusiteikusių mokinių, nes jie manydavo, kad žmogaus sauga nereikšmingas dalykas. Šio dalyko pamoka dažniausiai būdavo šešta ar septinta. Medžiagos ruoš­tis šiai disciplinai būdavo labai mažai. Vaikai labiau akcentuodavo savo teises, o ne pareigas, augo Z karta. Atsirado „super tėvelių“ ir „super mamyčių“, manančių, kad jų pareiga auklėti mokytojus, o ne savo vaikus. Bendrauti su tokiais „naujais auklėtojais“ buvo gerokai sudėtingiau nei su jų vaikais. Prisimenu, kai aš mokiausi, mes būdavome paklusnūs mokiniai, mokytojams akių nedraskydavome. Mokiausi miestelio mo­kyk­loje, ten žmonės pažinodavo vieni kitus, todėl taip elgtis būtų buvusi gėda prieš kaimynus. Dabar mokykloje, atrodo, viskas buvo apsivertę aukštyn kojomis: mokytojui pretenzijas reikšdavo mokinys, tingintis atlikti užduotis, priekaištaudavo tėvai, siekdami pateisinti savo vaiką. Kai man sukako 54 metai, nutariau, kad jau gana krimsti nelengvai uždirbamą pedagogo duo­ną. Atsisakiau mokytojavimo. Savaime suprantama, jog mokyklą kamavo ne tik problemos, bet buvo ir labai gerų dalykų: džiugindavo mokinių pasiekimai, auklėtinių laimėjimai konkursuose. Puikus buvo ir mokytojų kolektyvas: drauge švęsdavome įvairias šventes, gerai sugyvendavome. Mokyklą vis tiek palikau. Tikiuosi, kad šį kartą jau visam laikui.“

Švietimo problemos veja lauk mokytojus

„Nuo 2014 m. rudens pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje Fondų apsaugos ir saugojimo skyriaus vedėja, kur darbuojuosi iki šiol. Į mokyklą grįžti nenorėčiau, nes jau esu pensininkė. Be to, šiais laikais mokykloje dirbti yra labai sunku. Lietuvos švietimą kamuoja begalė problemų, matomas nuosmukis. Tam yra daug priežasčių: kalta valdžia, kuri siūlo vis naujas reformas, bet nesugeba jų įgyvendinti, pertvarko mo­kymosi programas, o vadovėlių nėra, blo­gėja mokinių žinios. Nuosmukio priežastys tikrai neatėjo iš senesnių laikų. Mes, būdami mokiniai, tikrai daugiau mokėmės. Tuomet kaimo vaikai padėdavo tėvams nudirbti ūkio darbus, o dabar akcentuojama, kad vaikai perkrauti, pervargę. Kita didelė problema yra mokyklos nelankymas. Vaikai praleidžia labai daug pamokų, o kai kurie tėvai nieko negali padaryti, tik pateisinti vaiko praleistas pamokas. Mokykla taip pat yra bejėgė. Jei mokinys nesimoko, ar gali jo mokslo pasiekimai būti geri? Ar gali švietimas neišgyventi nuosmukio? Kodėl mūsų laikais nekildavo net minties nei­ti į pamokas? Visos šios minėtos, o ir nepaminėtos problemos verčia mokytojus pamąstyti, ar verta dirbti mokykloje, ar verta kovoti su vėjo malūnais. Galbūt per tuos 11-ka metų, kol nedirbu mokykloje, kai kas ir pasikeitė į gera, bet apie švietimo nuosmukį mūsų šalyje kalba spauda, pasisako pedagogų atstovai. Aš lenkiuosi šių dienų mokytojams. Tiems, kurie kritikuoja mokytojus, siūlau padirbėti nors vieną dieną mokykloje ir tada kalbėti. Visiems Lietuvos mokytojams linkiu kantrybės ir stiprybės“, – Gražina, mokyklai atidavusi keletą produktyviausių savo gyvenimo dešimtmečių, paliko ją, bet pedagogikos sėkla jau buvo pasėta šeimoje ir labai greitai sudygo.  

Trečioji karta. Mokytoja Viktorija Levanavičiūtė- Juknevičienė – tiltas tarp dviejų Lietuvų

Būsimoji mokytoja Viktorija (gim. 1980 m.) su mokykla susipažino labai anksti, kai dar vaikystėje laiką leisdavo pas močiutę Elzbietą Gražiną Igliaukoje (Marijampolės sav.). Tėvai gyveno Pastrėvyje. „Iš tų laikų išliko daug smagių prisiminimų, o vienas ryškiausių buvo apsilankymas Piliakalnio mokykloje, kur močiutė dirbo. Tądien buvo šilta, o mes ryte per ūkanotą pievą takeliu ėjome iš autobuso. Mokykla man atrodė paslaptinga: dideli langai, ilgi stiklai duryse, šalia raudono mūro pastatas lyg pilis. Įėjome ir ilgame koridoriuje išgirdome tokį linksmą vaikų klegesį. Atrodė, kad ten visada taip smagu. Man iki šiol keista, kad aš, būdama gal 4 ar 5 metų, tiek daug detalių įsiminiau. Prie lauko durų buvo rūbinė, šalia kurios geroji valytoja virė didžiulį katilą arbatos ir tepė sumuštinius – batonas, sviestas ir, taip vadinama, „daktariška“ dešra. Per pertrauką vaikai, sėdėdami koridoriuje ant palangių ar būdami lauke, užkandžiavo. Aš tarp jų. Klasės atrodė labai didelės ir šviesios, lentos juodos, o jų apačioje, šonuose, keistai – iš apačios į viršų atsidarančios durelės, o ten kreida, kuria piešti ant lentos po pamokų man irgi leisdavo. Įeiti į mokytojų kambarį atrodė ypatingas įvykis – lyg iškilmės, nes ten vaikų juk nebuvo. Žvilganti spinta, ilgas mokytojų stalas, gale sėdintis direktorius, o šone – paslaptingas kambariukas su daugybe plakatų, žemėlapių ir žmogaus skeletu. Man buvo labai keista, kad direktorius su šeima gyvena mokykloje, nors, iš tiesų, tai buvo papildomas pastatas, kuriame gyvendavo pedagogai. Močiutė po pamokų dirbo bibliotekoje, kur tvyrojo ypatingas knygų kvapas. Keista, bet atrodo, kad viską prisimenu ir jaučiu iki šiol. Močiutę namuose taip pat prisimenu prie krūvos knygų ir sąsiuvinių. Atsisėdusi ant kitos lovos aš irgi „dirbau“ mokytoja, bet man labiausiai trūko akinių, ku­riuos turėjo močiutė, o aš – ne. Beje, dabar jau ir aš juos turiu… Ir dirbu mokytoja“, – ankstyvaisiais prisiminimais apie vaikystėje didelį įspūdį palikusią Piliakalnio mo­kyklą, kur dirbo jos močiutė, pasakoja pašnekovė.

Iš kur tas mokslo troškulys?

Greitai atėjo laikas, kai ir pati Viktorija pravėrė mokyklos duris bei tapo moksleive: „Mo­kyklą pradėjau lankyti Pastrėvyje. Labai patiko, nes čia buvau apsupta draugų, mokslai sekėsi, o ir nuotykių netrūkdavo. Kai mokiausi vyresnėse klasėse, mano močiutei, o vėliau ir mamai teko pavaduoti mokytojus, todėl jos mokė ir mane. Kai buvau 8-oje klasėje, iš Pastrėvio mes išvykome į Kauną. Tada mokykloje pajutau miestiečių ir kai­miečių akcentuojamą skirtumą. Patirtys ir sutikti žmonės buvo labai skirtingi. Skaudulį turėjau dėl patyčių mieste. Pagelbėjo pedagogai – a. a. fizikos mokytojas Laurušonis ir lietuvių kalbos mokytojas Norkus. Jų pagalba atsvėrė patiriamus sunkumus, o jie nesutrukdė gerai mokytis. Baigusi 9-tą klasę, išėjau mokytis į Kauno aukštesniąją žemės ūkio mokyklą ir studijavau žemėtvarką bei geodezi­ją. Nuostabūs buvo laikai. Mūsų grupė didelė, bet draugiška. Supo žmonės, palaikantys vieni kitus.“
Viktorija sako mananti, kad norą nuolat tobulėti perėmė iš močiutės Elzbietos Gražinos. Išties, mokslai ją lydi visą gyvenimą: „Tiksliai negaliu pasakyti, kokios buvo politinės peripetijos, bet 1998 m., kai buvau 12 kl., buvo pasakyta, jei vidurinę baigi profesinėje mokykloje, tai aukštojoje mokykloje galėsi studijuoti tos pačios krypties mokslus kaip ir profesinėje. Kadangi visuomet mokiausi gerai, žinojau, kad sieksiu aukštojo išsilavinimo. Prasidėjo diskusijos su mama ir močiute. Močiutė pasakė, kad man, kaip kūrybingai asmenybei, tiktų būti pradinių klasių mokytoja. Nuvažiavome į Marijampolę, aplankėme jos baigtą Mokytojų seminariją. Tačiau mums grįžus namo, mama užprotestavo. Ji pasiūlė studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką, bet universitete. Kol mes diskutavome, liko paskutinė diena dokumentams teikti, ir mes su močiute kartu nuvykome į Vilniaus pedagoginį universitetą. Įstojau, buvau viena pirmųjų sąraše. Iš pradžių buvo visko, bet, mamai palaikant ir močiutei padedant, „įsivažiavau“ ir universitetą baigiau gerai. Diplomų teikimo dieną ant rankų jau turėjau pirmagimę Elzbietą. Gavus diplomą, iškart sekė VPU ikimokyklinio ugdymo magistrantūros studijos. Prieš penkerius metus baigiau VDU švietimo vadybos magistro studijas. Šiuo metu studijuo­ju VDU ŽŪA kaimo plėtros administravimą (magistrantūrą). Tai mano trečiosios magistrantūros studijos. Manau, kad norą nuolat tobulėti paveldėjau iš močiutės Elzbietos Gražinos. Ji nuolat domisi mano studijomis, mudvi aptariame mokymo programas, kokybę ir perspektyvas. Jaučiuosi laiminga, turėdama tokią močiutę, esu jai dėkinga už paramą, įkvėpimą bei paskatinimą siekti žinių.“
Mokytoja Viktorija yra tarsi tiltas, jungiantis dvi Lietuvas: „Tikra tiesa – augau ir mokiausi sovietinių laikų Lietuvoje, o studijas baigiau ir dirbu nepriklausomoje. Prisimenu šią sandūrą, tiksliau, su kokiu pakylėjimu į tai reagavo mano a. a. lietuvių kalbos mokytojas Juozas Tidikis ir a. a. istorijos mokytojas Rimantas Nemeikštis. Mes, vaikai, stovėdami iškilmingoje rikiuotėje, klausėmės susijaudinusių mokytojų kalbų ir suvokėme, kad esam ypatingo įvykio liudytojai, tačiau pačią Nepriklausomybės reikšmę, žinoma, supratome jau subrendę.“

Mokytojos kelio pradžia

„Pirmoji mano darbovietė Elektrėnų savivaldybėje buvo Lazdėnų kaime, sename pastate, kitoje autostrados pusėje nei įsikūręs kaimas. Atvykus buvo labai keista, nes senokai nebuvo tekę matyti tokių sąlygų mokykloje, tačiau visose situacijose galima rasti šviesių ir gražių akimirkų. Viena iš tokių – galimybė keliauti su vaikais traukiniu, nes stotelė buvo šalia. Kartu eidavome grybauti, gamtoje vyko ne tik pasaulio pažinimo, bet ir matematikos pamokos. Iš pradžių iššūkiu tapo kalba, nes dauguma priešmokyklinukų kalbėjo lenkiškai, o aš tos kalbos nemokėjau. Tai netapo neįveikiama kliūtimi. Dabar labai malonu prisiminti gražų buvimą gamtoje, smagius vietinių pasakojimus. Džiugu, kad ten dirbdama turėjau galimybę paskatinti dirbti pedagoge tuo metu valytoją pavadavusią Liudą, vietos gyventoją. Ji buvo baigusi pedagogikos studijas, bet gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad mokytoja netapo. Aš ją vis drąsinau ir vėliau ji tapo mažųjų lazdėniškių mylima mokytoja“, – apie pirmosios darbovietės iššūkius bei mielas širdžiai akimirkas dalijasi pašnekovė. Į klausimą, ar dirbdama mokytoja, galėjo remtis sutiktų pedagogų bei šeimos mokytojų – močiutės, mamos, patirtimi, mokytoja Viktorija atsako: ,,Man labai pasisekė, nes sutikau nuostabių pedagogų mokyklose, kuriose mokiausi, universitete – dėstytojų: E. Marcinkevičienę, A. Grabauskienę, A. Sapranavičienę (mūsų kraštietė), V. Tavorą ir kt. Beje, A. Sapranavičienė pagelbėjo man per stojamuosius į universitetą, V. Tavoras prisidėjo, kad nesimokiusi muzikos mo­kykloje, že­mės ūkio mokykloje trejus metus net nebuvusi muzikos pamokose, pradėjau groti akordeonu. Be mokytojų visada mano mokslų, profesijos vedliu ir šviesuliu buvo močiutė, kitos epochos žmogus. Ji padėjo man studijuojant, labai daug pasakodavo apie savo patirtį, patardavo, net dalyvaudavo mano projektuose. Galbūt kažkas pasakys, kad tai senoji mo­kykla, atgyvenę metodai ir t.t., bet mano močiutės svarbiausias tikslas buvo, kad būčiau gera mokytoja, o tai mums visuomet asocijavosi su gebėjimu bendrauti ir būti naudingam šalia esančiam vaikui, augančiam žmogui. Tas siekis nepriklauso nuo epochos ir nesensta. Ir dabar, kai tėvai su mažyliais ateina ir diskutuojame apie ugdymo kryptis, strategiją, aš visuomet sakau, kad mūsų bendras tikslas yra, jog vaikas gerai jaustųsi.“

Pastrėvio mokykla – Viktorijos mokykla

„Nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. dirbu Pastrėvyje. Taigi, šiemet jubiliejinis rugsėjis. Pastrėvyje nuo pirmųjų dienų iki šiol ugdau mažiausius – ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus. Nuos­tabus kolektyvas, pažįstami tėvai, betarpiškas bendravimas ir pui­kios darbo sąlygos – tikras džiaugsmas. Sugrįžti į savo pirmąją ir pagrindinę mokyklą buvo ypatingas jausmas. Tik mokykla pasirodė daug mažesnė nei vaikystėje, tačiau ma­no buvę mokytojai tokie patys – šviesūs, savi, pažįstami. Direktorė D. Stasiūnienė liko visų autoritetas, kaip ir vaikystėje. Pastrėvio mo­kykla yra ypatinga ne tik todėl, kad aš joje mokiausi, bet ir todėl, kad ji yra kaime, kuriame aš užaugau, o juk vaikystė – laimingiausias metas. Mokykloje ugdžiau ir ugdau savo buvusių klasės draugų, kaimynų ir pažįstamų vaikus – jie visi man yra tarsi savi. Kai aš mokiausi, tai buvo mokykla, pilna mokinių. Vėliau po truputį viskas ėmė nykti – mažėjo mokinių. Nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. Pastrėvio pagrindinė mokykla tapo Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyriumi. Paskutinius ketverius metus čia „karaliauja“ tik IU ir PU vaikai. Žinoma, sąlygos jiems nuos­tabios – didžiulės erdvės, sporto sa­lė, didesnis nei hektaro ploto aikš­tynas ir senas obelų sodas. Tačiau vis dar gerai prisimenu, su kokiu skauduliu reaguodavo direktorė, mokytojai, darbuotojai, mokiniai ir jų tėvai į mokyklos nykimą… Labai liūdna dėl to. Skauda širdį dėl natūralios tendencijos visoje Lietuvoje – gimstamumo mažėjimo ir dėl švietimo politikos, kai kai­miškųjų vietovių mokyklų išsaugojimas nebuvo vertinamas kaip kaimo gyvybingumo, kultūros ir socialinio židinio garantas… Dėl šių tendencijų 2020 m. VDU baigiau švietimo vadybos magistrantūros studijas ir apsigyniau mokslinį darbą „Mokyklų tinklo optimizavimo įtaka kaimiškosioms vietovėms“, – savo mintimis dalijasi Viktorija, jau dvidešimt metų mokytojaujanti Pastrėvio mokykloje (dabar Elektrėnų savivaldybės Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyrius).

Už pasirinktą teisingą gyvenimo kelią dėkinga – močiutei

„Liūdna dar ir dėl to, kad viena iš didžiausių švietimo problemų, manau, tapo nuolatinės reformos, programų keitimai. Dažnai jos „nuleidžiamos“ iš viršaus, prie naujų strategijų nepritaikomos priemonės. Visos tos reformos labiau painioja mokytojus nei padeda spręsti problemas. Akivaizdus to pavyzdys yra ir šių metų VBE egzaminai. Viešai kalba susirūpinę mokytojai, kad egzaminų užduotys paruoštos neprofesionaliai, nusivylę abiturientai rašo atvirus laiškus, dalis visuomenės piktinosi pridėtais balais. Kad mano dukra Elzbieta, beje, pavadinta savo prosenelės garbei, nori būti mokytoja, net nenujaučiau. Galbūt todėl, kad neskatinau bei puoselėjau kitas viltis. Tikrai nustebau, kai per televiziją apie studijų perspektyvas išgirdau Elzbietą kalbančią: „Mano mama mokytoja, mano močiutė mokytoja ir aš būsiu.“ Na, bet teisė rinktis buvo jos. Dabar tyliai stebiu ją – mokytoją. Matau, kad labai pavargsta, kartais nusivilia, bet dažniausiai būna pilna teigiamų emocijų. Linkiu jai neperdegti, norėti būti šviesuliu ne tik mokykloje. Mano mažoji Emilija, kuriai 14 m., profesinių kelių dar nesirenka, o ir nereikia, tegu džiaugiasi vaikyste. Tik, kai pagalvoju, jog visa jos aplinka pilna mokytojų… Dukrų tėtis irgi pedagogas. Man labai gera, kad dirbu mokykloje, kuri yra šalia mano namų, kurioje pati buvau mokinė, kurioje mokėsi mano dukros Elzbieta ir Emilija. Sakyčiau, kad man sekasi pritraukti būsimus pedagogus. Šiuo metu dirbu su kolege Laura, kurią paskatinau studijuoti pedagogiką ir tapti mokytoja. Sako, kad tuo labai džiaugiasi. Man atrodo, kad mokytojus ir vaikus sieja ypatingi ryšiai. Labai gera būna sutikti buvusius ugdytinius, kurie prieina, pasisveikina, kai kurie pribėga šaukdami: „mokytojaaaa“. Tada atrodo, kad visgi savo vietoje esu. Už tai, kad pasirinkau teisingą gyvenimo kelią, esu dėkinga savo močiutei – mano gyvenimiškajam pavyzdžiui, visuomet praktiškai mamai, mane mokiusiems mokytojams. Ir Nurio Giuntekino knygai „Čiauškutė“, kuri buvo daug kartų perskaityta ir tikrai formavo nuomonę apie mokytoją“, – savo mintimis dalijasi mokytoja Viktorija.

Kur nuves tas kelelis?

Kaip minėjome, pašnekovė baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, bet dabar studijuoja VDU ŽŪA kaimo plėtros administravimą (magistrantūrą). Paklausėme jos, ar tai rodo, kad gyvenimo kelias suka iš mokyklos į naujas platumas? Pašnekovė mielai paaiškino: „Dar būdama mokinė buvau labai aktyvi visuomenininkė, kla­sės seniūnė, net piketų dalyvė. Rūpėjo renginiai, organizaciniai reikalai. Turbūt noras stengtis dėl kitų ir atvedė mane čia. Jau 17 m. esu Pastrėvio bendruomenės pirmininkė, VVG tarybos narė, 20 m. savanoriauju. Esu ansamblio „Varnalėša“ dalyvė, įvairių iniciatyvų organizatorė, Elektrėnų savivaldybės tarybos narė. Visuo­met siekiu gerinti kaimiškųjų vietovių gyvenimo kokybę, stebiu pokyčių tendencijas, o norėdama įgyti daugiau kompetencijų ir veikti produktyviau, nusprendžiau vėl studijuoti. Todėl 2024 m. pradėjau studijuoti VDU ŽŪA Bioekonomikos fakultete kaimo plėtros administravimą (magistrantūrą).“ Kyla klausimas: ar šios studijos galėtų paskatinti Viktoriją palikti mokyklą? Dabar atrodo, kad tikrai ne, bet galvos negali guldyti, nes visi žinome, kad kartais gyvenimas pasisuka netikėta kryptimi, apie kurią nė negalvoji, nė neplanuoji. Šiuo metu Viktorija yra patenkinta savo darbu ir gyvenimu. Mes tikime, kad jokie švietimo sunkumai neprivers šios mokytojos išsižadėti savo mokyklos.

Prosenelės įtaka būsimai mokytojai Elzbietai Juknevičiūtei

Ketvirtoji, jauniausiosios kartos atstovė – Elzbieta Juknevičiūtė (gim. 2001 m.), jau trejų metų pradėjo kartu su mama eiti į mokyklą. Elzbieta šiltai prisimena tuos laikus: „Mama į mokyklą ėjo dirbti, o aš mokytis. Dar būdama maža stebėjau dirbančią mamą ir norėjau būti panaši į ją. Šiek tiek ūgtelėjusi įsivaizdavau, kad jos darbas įdomus, smagus. Darželyje, mokykloje ar kieme su draugais labiausiai mėgau žaisti mokyklą, kurioje aš buvau mokytoja. Dažnai netgi po pamokų likdavau mokykloje, kad galėčiau jaunesniems pailgintos darbo dienos grupės mokiniams padėti atlikti namų darbus. Kai pasakydavau artimiesiems, kad svajoju būti mokytoja, jie bandydavo mane perkalbėti, sakydavo, kad mokytojo darbas yra labai sunkus ir dažnai neįvertinamas. Ilgą laiką (beveik visą laiką, kol buvau moksleivė) leidausi perkalbama, nesiginčijau, tačiau 12-oje klasėje, kartu su prosenele Elzbieta besi­ruošdama egzaminams, nusprendžiau tvirtai, kad noriu būti mokytoja. Ji mane įkvėpė savo pasakojimais apie mokyklą, darbą, mokinius bei nutikimus su jais. Prosenelė paskatino drąsiai siekti savo svajonės. Baigusi mokyklą, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti pedagogikos. Nebuvo labai smagu, kadangi dėl pasaulinės pandemijos visos paskaitos būdavo nuotolinės. Žinodama, kad mokyklose darbas vyksta kontaktiniu būdu, aš labai laukiau praktikos. Antrame kurse praktiką atlikti pasirinkau Vievio gimnazijoje pas savo buvusią anglų kalbos mokytoją.“

Tikslai ir vertybės

Atsiradus galimybei, po praktikos, Elzbieta liko Vievio gimnazijoje, tačiau ne kaip praktikantė, o kaip mokytoja. Taigi, būdama vos 20-ties metų, ji tapo mo­kytoja! Klausiame Elzbietos, kokia prasmė dirbti mokykloje užsienio kalbos mokytoja, jei, pavyzdžiui, privatus verslas vertėjams moka di­desnius atlyginimus? Ji atsako, kad dirbti mokykloje užsienio kalbos mokytoja yra prasminga, jei vertini ne tik pinigus, bet ir poveikį, kurį darai jaunajai kartai. Taip, atlyginimas gal yra mažesnis, bet emocinė, vertybinė, kartais net kultūrinė grąža, kai kuriems žmonėms yra svarbesnė už pinigus. „Žinoma, galėčiau būti vertėja ir versti dokumentus, knygas ar kitus darbus, bet mokykloje aš matau, kaip mano veikla yra tiesiogiai įprasminama bei padeda mokiniams tobulėti. Mano, kaip anglų kalbos mo­kytojos, tikslas yra išmokyti mokinius kalbos ne tik testams išlaikyti, bet ir gyvenimui, kad mokiniai vartotų kalbą ne tik pamokose, bet ir už mokyklos ribų, o užaugę galėtų ją panaudoti bet kur pasaulyje. Siekiu ugdyti mokinių smalsumą, norą mokytis. Visą laiką per pamokas akcentuoju mokiniams, kad mes turime gerbti ne tik vieni kitus, bet ir visas kultūras bei kalbas, todėl supažindinu mokinius su kitų šalių tradicijomis, kultūromis. Žinoma, visada skatinu mokinius bendradarbiauti, būti atsakingus, padėti vieni kitiems, dalintis idėjomis, mokytis kartu. Stengiuosi, kad mokiniai suvoktų, jog tobulėjimas ir pastangos yra ne mažiau vertingos nei jų pažymiai. Vertinu ne tik rezultatą, bet ir pastangas, drąsą kalbėti, duodu galimybę taisytis, peržiūrėti savo darbus, mokytis iš klaidų“, –apie savo vertybes bei keliamus tikslus pedagogo darbe dalijasi jauniausiosios kartos mokytoja. Elzbietos manymu, mokytojas yra žmogus, kuris ne tik perduoda žinias, įgūdžius, bet ir padeda mokiniui nepaklysti žinių kelyje, motyvuoja, skatina tobulėti, padeda formuoti vertybes. Kartais pabūna net ir draugu, kuriam mokinys gali išsipasakoti. „Man be galo patinka, kad mokykloje nebūna vienodų dienų: visi mokiniai skirtingi, kiekviena diena vis kitokia, o jaunoji karta ir mane vis ko nors naujo išmoko. Kartu su mokiniais dalyvaujame konkursuo­se, olimpiadose, vykdome įvairius projektus. Kartu džiaugiamės kiekvienu jų pasiekimu. Darbas mokyk­loje – nuostabi galimybė kurti ir formuoti ateitį kartu su jaunimu, kuris mane nuolat įkvepia“, – sako mokytoja Elzbieta. Galbūt kam nors iš skaitytojų keista girdėti tokias jaunos mokytojos mintis, nes statistika rodo, kad jauni žmonės nenori dirbti mokyklose. Elzbieta sutinka: „Tiesa, daug kam šis darbas atrodo per sunkus. Toks jis ir yra, o specialistai neįvertinami. Tačiau visą sunkų darbą man dažniausiai atperka mokinių pasiekimai, kuriais kartu džiaugiamės. Esu labai patenkinta, kad per visą šią kelionę mane lydėjo ir toliau lydi mano svarbiausios mokytojos – įkvėpėjos: prosenelė, močiutė ir mama.“ Prasidėjus naujiems mokslo metams, mokytoja Elzbieta mokiniams ir kolegoms linki pajusti pasitenkinimą ir džiaugsmą savo darbo vaisiais mokykloje.