Bėda tais duomenų apsaugos laikais, kai ne tik mirusiųjų pavardžių nebegalima skelbti, bet ir gyvieji patys nebežino, kur jų, o kur kaimynų žemė. Tokia problema iškilo Žebertonyse, bet redakcija negali nei pavardžių, nei adresų konfliktuojančių žmonių rašyti – gali Duomenų apsaugos įstatymą pažeisti, o tada jau redakcijai būtų skiriamos baudos. O rašyti reikia, nes visuomenė turi teisę žinoti ir iš kitų klaidų pasimokyti.
Gyventojas V. atėjo į redakciją pasiskųsti, kad kaimynai, kurių žemė ribojasi su jo žeme, savo žemės dalies neprižiūri. Žmogus nuvežė redakcijos darbuotojus pažiūrėti. Žemės ruožas tikrai apaugęs didžiulėmis sumedėjusiomis piktžolėmis, ten gausiai gali veistis dabar labai pavojingomis žmogui tapusios erkės. Nufotografavome tą žemės ruožą ir kreipėmės į seniūniją, kad neprižiūrimos žemės savininkus perspėtų susitvarkyti. Seniūnas sako pats nežinantis, kuriam kaimynui kuri žemė priklauso, nes jie tarpusavyje bylinėjasi, todėl ir laiškus nežino kam siųsti.
Gyventojo V. kaimynai, sužinoję apie redakcijos apsilankymą „niekieno žemėje“, atsiuntė laišką, kuriame aprašė sklypų ribų nustatymo istoriją. Gyventojas V., tas kuris skundėsi redakcijai, buvęs išsikasęs vandens telkinį sklype, kuris priklausė kaimynams, pavadinkime juos A. Kaimynai A, negalėdami geranoriškai susitarti su V. dėl vandens telkinio panaikinimo, kreipėsi į teismą dėl neteisėtai iškasto vandens telkinio jų žemės sklype. Teismas nusprendė, kad ieškinys tenkintinas visiškai ir atsakovą V. įpareigojo per 3 mėnesius savo lėšomis užkasti savavališkai iškastą vandens telkinį, priteisė visas bylinėjimosi išlaidas ir praėjus nustatytam terminui suteikė teisę ieškovui A., pasitelkiant trečiuosius asmenis, vandens telkinį užkasti, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo V.
Ieškovas A., praėjus nustatytam terminui, pasisamdė įmonę darbams atlikti ir tvenkinį užkasė, o lėšas už darbą antstolių pagalba išieškojo iš kaimyno V. Šiuo metu, pasak kaimynės A., vandens telkinio dalis, kuri buvo jų žemės sklype, yra užkasta ir sutvarkyta. Likusi kūdros dalis yra kaimyno V. žemėje, todėl jis tą dalį tvarkyti, t.y. šienauti, turi pats. A. redakcijai sakė, kad artimiausiu metu jie planuoja savo sklypą apsitverti tvora, kad aiškiai būtų matoma, kam kuri žemės dalis priklauso.
Kadangi dabar seniūnas nebežino, kam kuri žemės dalis priklauso, nes ir REGIA žemėlapiuose esą naujos sklypų ribos dar neįvestos, tai ir perspėjimo laiškų kol kas nežino kam siųsti… Gal žiemą bus sniego, užsnigs tą dendroflorą, o pavasarį gal jau ir kaimynų ribos bus aiškiai apibrėžtos, gal net kuoliukais pažymėtos.
Tokia istorija, iš kurios yra ko pasimokyti. O mes žemės sklypų savininkams norime tik priminti, kad žemės sklypas yra apleistas, kai yra vienas iš šių požymių: sklype formuojamas sąvartynas, sklype laikomos (išskyrus tam tikras vietas) statybinės ir (ar) teršiančios aplinką medžiagos ir daiktai, kaupiamos šiukšlės, padrikai išpiltas statybinis laužas, sklypas apaugęs krūmais, sumedėjusiais augalais (išskyrus želdinius), avarinės būklės medžiais, nešienaujamas ir pan.
Apleistų sklypų savininkai turėtų žinoti, kad apleistas sklypas ne tik darko estetinį vaizdą, bet ir gali prišaukti administracinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta, kad už tokį nusižengimą gali būti paskirta bauda iki 600 eurų, o už invazinių augalų platinimą (pvz. Sosnovskio barščių) – ir iki 1500 eurų bauda.
Red.inf.