J. Vercinkevičius Sąjūdžio mitinge Elektrėnuose 1988 m. rugsėjis. V. Suslavičiaus nuotr.
Julija Kirkilienė
Šiais sudėtingais permainų laikais, kai vėl aktualios diskusijos, esą, dėl žodžio laisvės, minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šią dieną žurnalistai pasisavino kaip profesinės šventės dieną. Sakau, pasisavino, nes žurnalisto profesija apima visas paminėtas sąvokas: jis turi mokėti kalbėti valstybine kalba ir kalbą išdėstyti raštu; jis turi daug žinoti, todėl turi daug skaityti, o dažnas žurnalistas yra rašytojas, leidžiantis knygas. Vienas tokių žurnalistų, elektrėniškiams gerai pažįstamas nuo tų laikų, kai Elektrėnai priklausė Trakų rajonui, o rajoniniame laikraštyje „Spartuolis“, vėliau pervadintame „Galvė“, Sąjūdžio laiku įkurtame laikraštyje „Trakų žemė“ dirbo vienas iš Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistų Juozas Vercinkevičius. Gražų 85-erių metų jubiliejų atšventęs laikraščio „Trakų žemė“ ir Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ leidėjas bei redaktorius vis dar yra kupinas energijos, minčių, idėjų ir žinių, kuriomis dalijasi su laikraščio „Elektrėnų kronika“ skaitytojais.
Pirmosios medijų pamokos
Juozas Vercinkevičius (gimė 1941 m. kovo 24 d. Vinkšnabrasčio k., Musnininkų sen., Širvintų r.) šį pasaulį išvydo trimis mėnesiais anksčiau nei Lietuvoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Jį Juozas prisimena tik iš įdomių pasakojimų. Pavyzdžiui, vokiečiai išleido įsakymą į Širvintų turgų suvesti visus turimus arklius. Vokiečių okupacinė valdžia, norėdama aprūpinti kariuomenę, iš gyventojų tinkamus arklius pasiimdavo sau, o senus ar netinkamus pažymėdavo nuliu. Žmonės pasakodavo, kad gerus arklius ūkininkai išsaugodavo už kyšius. Iš lūpų į lūpas buvo surenkama informacija, kam ir kokią išpirką sumokėti arkliams išsaugoti. Kas tos informacijos neturėjo, nebeturėjo ir arklio. Tokia buvo pirmoji Juozo medijų pamoka.
Juozo tėvai Julijonas ir Elena gyveno Vinkšnabrasčio kaime, buvo valstiečiai, dirbo žemę, bet ar arklius vokiečiams atidavė ar ne, informacijos neišliko. Vinkšnabrasčio kaime, kaip ir visoje Lietuvoje, žemė buvo suskirstyta valakais. Juozo tėvams atiteko 7 ha nederlingos žemės, kurioje jie vargo. Po karo kuriant kolūkius, kaip ir visose Rusijos okupuotose valstybėse, žemė buvo konfiskuota ir atiduota kolūkiams, žmonėms palikus po 60 arų. Juozo tėvas Julijonas buvo dirbęs Lapšių dvare, išmanė ūkio reikalus, todėl buvo įkalbėtas dirbti kolūkio pirmininku. Julijonas, kaip ir daugelis Lietuvos vyrų, netikėjo, kad sovietų valdžia Lietuvoje ilgai išsilaikys, todėl sutiko pirmininkauti, tikėdamas taip išsaugoti konfiskuotą turtą savininkams.
1949 m. Juozas pradėjo lankyti Vindeikių pradinę mokyklą, vėliau 1960 m. baigė Musninkų vidurinę mokyklą. Pirmininko vaikas darbo ir uždarbio skonį pajuto dar besimokydamas mokykloje. Jis buvo įdarbintas pieno surinkėju Bagaslaviškio sviesto gamykloje. Iš pat ryto, dar neprasidėjus pamokoms, Juozas su arkliu vykdavo pas žemdirbius, surinkdavo bidonuose pieną ir jį pristatydavo į pieno punktą. Apie jokią žurnalistiką tuo metu gabus vaikinas iš kaimo nė negalvojo. Svarstė apie specialybę, kuri būtų gerai apmokama. Mokėsi tuometinėje Kauno technikos mokykloje, įgijo staliaus specialybę.
Profesijos
Dirbdamas Kauno statybose staliumi, po darbo Juozas vis užsukdavo į biblioteką knygų, kurių skaitymu buvo pramušta galva. Jaunuoliui stalio darbas neužpildė kūrybos trokštančios širdies. Kartą Trakų bibliotekos bibliotekininkė Irena Vasiliauskaitė Juozui pakišo mintį, kad jis galėtų dirbti lietuvių k. mokytoju. Juozas paklausė Irenos, įstojo į Vilniaus universitetą lietuvių kalbos fakultetą. Būdamas studentas Juozas kreipėsi į Trakų rajono švietimo skyrių, norėdamas gauti pedagogo darbą. Švietimo skyriuje darbininkišką profesiją į inteligentišką keisti panorusiam jaunuoliui pasakė, kad mokytojų rajone jau nebetrūksta. Juozas prisimena, kaip tame kabinete, kur vyko pokalbis dėl darbo, sėdėjo viena moteris, stebėjusi pokalbį ir Juozui pasiūliusi: „Komjaunimo komitetas ieško instruktoriaus. Gal nori pabandyti?“. Juozas nežinojo, kas tai per darbas, bet sutiko. Vaikinui buvo įdomu dalyvauti įvairiuose renginiuose, juos organizuoti, važinėti į Vilnių į paskaitas. Juozas sako dar ir dabar studijų knygelę saugantis, kurioje už marksizmo-leninizmo atsiskaitymus yra Antano Sniečkaus žmonos Miros Bordonaitės parašas. Savo dėstomam dalykui Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus žmona laiko skyrusi nedaug. Daugiau ji su studentais kartu parūkydavo, apie gyvenimą pakalbėdavo.
Lietuvių k. ir literatūros studijų Juozas nebaigė. Universitete įkūrus žurnalistikos neakivaizdinį skyrių, jis perėjo ten mokytis. Žurnalistiką baigti sunku nebuvo, nes daug dalykų užskaitė iš lietuvių k. ir literatūros kurso.
Žurnalistikos arimai
Žurnalistikos arimus naujai iškeptas žurnalistas pradėjo radijuje, kur buvo įkurta rajonų redakcija. Radijo korespondentui teko aplankyti tolimiausius rajonus, o žinias į redakciją perduodavo iš pašto skyrių. Korespondentai į kaimus važiavo ne automobiliais, kaip dabar, o autobusais, pakeleivingomis mašinomis, net ant tralo yra tekę važiuoti. Darbas buvo nors ir varginantis, bet įdomus. Atlyginimo gaudavo 70 rublių. Atsiradus vietos Trakų r. laikraštyje „Spartuolis“, Juozas klajojančio žurnalisto darbą iškeitė į sėslesnį – žurnalisto darbą rajono laikraštyje. Čia važinėti tekdavo tik po rajoną, o rašant į kitus laikraščius atsirado galimybė užsidirbti papildomai. Juozas jau buvo sukūręs šeimą, augo dukros Jūratė ir Aušra, todėl uždarbis buvo reikalingas. 1977–1985 m. Juozas dirbo laikraščio „Czerwony Sztandar“ specialiuoju korespondentu. 1985–1986 m. dirbo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros laikraščio „Universiteto žurnalistas“ redakcijoje. 1986 m. „Spartuolyje“ atsilaisvinus redaktoriaus vietai, pagal Laimono Tapino rekomendaciją, redaktoriumi paskirtas buvo J. Vercinkevičius. 1988 m., vadovaujant J. Vercinkevičiui, laikraščio „Spartuolis“ vardas pakeistas buvo į „Galvė“. Pradėjus dirbti laikraštyje „Spartuolis“ redaktoriumi, atlyginimas padidėjo iki 130 rublių. 1989 m. J. Vercinkevičiaus iniciatyva pradėtas leisti istorijos ir publicistikos laikraštis „Voruta“ (nuo 2020 m. tapo žurnalu). Redaktoriumi paskirtas J. Vercinkevičius. 1990 m. jis įsteigė leidyklą „Voruta“, 2001 m. – laikraštį „Kernavė“ (2001–2005 m. leidinio redaktorius), nuo 1998 m. jis tapo bendrovės „Trakų žemė“ direktoriumi ir laikraščio „Trakų žemė“ vyriausiuoju redaktoriumi. Dabar žurnalas „Voruta“ leidžiamas „Trakų žemės“ redakcijoje.
O įkūrus laikraštį „Trakų žemė“, Trakuose redakcija negalėjo rasti patalpų. Kurį laiką redakcija gavo patalpas Vilniuje, Adomo Jakšto g. 9. Vėliau patalpos buvo parduotos, redakcijai reikėjo ieškoti naujos vietos. J. Vercinkevičiui į pagalbą atėjo Trakų r. valdytojas Algirdas Sadkauskas, už Trakų miesto besikuriančiame rajone išskyręs žemės sklypą redakcijos statybai. Juozas Vercinkevičius namo statybai panaudojo jaunystėje įgytą staliaus specialybę, investavo savo lėšas, ieškojo rėmėjų, ir namas Naujojoje g. 16, Trakuose, iškilo. Dabar dalyje pastato įkurta redakcija, o kitoje dalyje gyvena laikraščių steigėjas ir leidėjas Juozas Vercinkevičius.
Kita veikla
Juozas Vercinkevičius – ne tik žurnalistas, bet ir rašytojas, knygų redaktorius, išleidęs per 12 knygų. Vienas knygas rašo pats J. Vercinkevičius, kitas tik redaguoja, dirba „Vorutos fondo“ redaktoriumi. Žymiausios knygos yra „Trakai“ (1978), „Trakų rajonas“ (1981), „Kernavė“ (1988), „Kur dunkso Trakų pilys“ (2010), „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“ (2015), „Mūsų Trakų žemė“ (I kn. – 2017, II kn. – 2020), leidinys „Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas (I kn. – 2005, II kn. – 2021), taip pat dr. Martyno Purvino „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (2011), „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I kn. – 2015, II kn. – 2017, III kn. – 2025), Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300-osioms metinėms skirtas leidinys „Solennitas coronationis“ (2016), leidinys „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“ (2017), Halinos Kobeckaitės straipsnių, publikuotų laikraštyje „Trakų žemė“, rinkinys „Karaimų istorijos pėdomis“ (2022), Viktoro Jenciaus-Butauto knyga „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ (2011), „Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Mokėkime laukti ir augti“ (2014) ir kt.
Šių dienų aktualijos
Leidėjas, redaktorius, žurnalistas J. Vercinkevičius turi savo nuomonę ir apie šių dienų aktualijas. Jo nuomone, tiriamosios žurnalistikos šiuo metu nėra ir negali būti dėl asmens duomenų apsaugos – Bendrojo duomenų apsaugos reglamento. Pagal tą reglamentą, kol teismas nepaskelbia sprendimo, žurnalistas nieko viešinti negali. O nurašyti teismo sprendimą gali kiekvienas socialinių tinklų naudotojas. Pagal tą įstatymą visiškas absurdas yra net draudimas skelbti informaciją apie mirusį žmogų. Taip ir gyvename susvetimėję dėl kvailų draudimų… Dėl popierinio laikraščio leidybos žurnalistas yra kategoriškas – popierinė spauda išnykti negali. Nors tą žurnalisto profesijai pažymėtą dieną – 1904 m. gegužės 7 d. – Lietuva išsilaisvino nuo lietuviškos spaudos draudimo, nors ši data primena labai sudėtingą, net keturis dešimtmečius trukusį Lietuvos istorijos laikotarpį, kuriuo rusų carinė valdžia draudė esminius mūsų tautiškumo ženklus – lietuvišką spaudą, knygų leidybą, laisvą žodį, dabar spauda gyvena irgi sunkų laikotarpį. Istorikai surinko informaciją, kad nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., t. y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750, nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t. y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdintos 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903 m., neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1 372 knygos. Dabar knygas autoriai dažniausiai leidžia savo lėšomis, bet popierinių laikraščių išlikimui būtina valstybės parama. Jei valdžia to nesupras, tai rašytinis žodis išnyks greičiau nei carinės Rusijos spaudos draudimo laikotarpiu. Elektroninis žodis išnykti gali su telekomunikacijų ryšių ir elektros dingimu, o spausdintas žodis lieka šimtmečiams….