Elektrėnų mokyklos 50-mečio šventės akimirka. Elektrinės vadovas Pranas Noreika bei Julija ir Juozas Janoniai
Virginija Jacinavičiūtė
Julija Miliauskaitė-Janonienė į Elektrėnus atvyko 1961-ųjų metų rugpjūčio 25 dieną. Tą vasarą buvo atidarytos pirmosios Elektrėnų mokyklos klasės. Draugystės gatvės butuose veikė keturios pradinės klasės ir vakarinė mokykla. Suaugusius ugdė J. Janonienė, matematikos mokytoja, stovėjusi prie Elektrėnų švietimo ištakų ir auginusi miestą kartu su jo žmonėmis. Tačiau iki tos dienos buvo nueitas ilgas ir nelengvas kelias.
Vaikystė, formavusi charakterį
Julija Miliauskaitė gimė pirmąją Kalėdų dieną. Ji sako, kad tai džiaugsmo diena, todėl visą gyvenimą siekė skleisti džiaugsmą. Būsimoji mokytoja augo Guobinių kaime, Liškiavos parapijoje, Adolfo ir Marijonos Miliauskų šeimoje. Šeimoje augo šešios dukros, o Julija buvo priešpaskutinė. Jos vaikystė nebuvo lengva – tai buvo metai, kai gyvenimas grūdino anksti ir be gailesčio.
Šeimą persekiojo negandos – namai degė net du kartus, todėl J. Janonienė gimusi ir augusi mažoje grytelėje. Tėvas mirė anksti, nespėjęs šeimai pastatyti namo, kurį netradiciškai ir taupiai statydino iš akmenų. Tuomet pašnekovei buvo vos vienuolika metų. Mergaičių mamai Marijonai teko našta vienai rūpintis daugiavaike šeima. Bet mama išliko stipri. Iš nebaigto statyti namo savo jėgomis pastatė šeimai trobą.
Ankstyvas tėčio praradimas formavo pašnekovės charakterį. Dar maža suprato, kad sėkmės ant lėkštelės niekas nepadės, visko siekti reikės pačiai.
Neįtikėtinas noras mokytis
J. Janonienė labai norėjo mokytis. Tiek norėjo, kad dvylika klasių baigė per dešimt metų. Keturis pradinės mokyklos skyrius baigusi dešimtmetė degė noru mokytis Druskininkų gimnazijoje, kur jau mokėsi sesuo Birutė.
Kelias į Druskininkus nebuvo paprastas – reikėjo įveikti dešimt kilometrų, persikelti per Nemuną į kitą krantą. Nuo 1924 metų Druskininkus buvo okupavę lenkai, o atsivėrus sienai uždarbiautojai per upę keldavo žmones valtimis. Tėtis nenorėjo išleisti jaunėlės, nes visos dukros jau mokėsi gimnazijoje, namuose reikėjo pagalbininkės. Tačiau mažoji Julytė išprašė bent nueiti pasižiūrėti. „Buvo nepaprastas noras mokytis!“ – prisimena ji. Kitą dieną į mokyklą rengėsi kartu su sese. Tėvai tylėjo. O jos išėjo.
Vos po mėnesio mokslų penktoje klasėje stropi mokinė buvo perkelta į šeštą. Mama ieškojo kambario, kad dukra galėtų gyventi Druskininkuose. Karo metais čia atvykusi lenkų šeima pasiėmė mergaitę pas save, kol ji mokėsi. Vaikui iš kaimo didžiulį įspūdį paliko gražūs, erdvūs buto kambariai.
Vėlesnėse klasėse nebuvo lengva, bet Julytė nepasidavė sunkumams, mokėsi stropiai. Teigiamą įtaką darė klasės draugė, su kuria konkuruodavo, nes nenorėdavo nusileisti pasiekimais. Penkiolikmetė jau buvo baigusi dešimt klasių.
Mokslas – kaip vienintelė galimybė
Prie Vytauto Didžiojo universiteto veikė parengiamasis skyrius (šnekamojoje kalboje – rafakas), kuriame buvo galima pagreitintai baigti vidurinę mokyklą. Ši programa buvo skirta tiems, kurie neturėjo sąlygų mokytis. J. Janonienei tai buvo puiki galimybė. Didelė paskata tuomet buvo stipendija ir vieta bendrabutyje. Pasakoja gyvenusi gražiame, Smetonos laikų bendrabutyje.
Mama keturioms dukroms įduodavo kilogramą lašinių ir maišus džiovintos duonos. Julija pamena, kaip tuos maišus iki Leipalingio veždavo arklio traukiamu vežimu, vėliau autobusu į Alytų, o iš jo – į Kauną. Parengiamojoje mokykloje 11-tą ir 12-tą klases ji baigė per metus ir vidurinį mokslą įgijo būdama vos šešiolikos.
Dėl jauno amžiaus pašnekovė dar negalėjo stoti į aukštąją mokyklą, tačiau parengiamojo skyriaus direktorius Šuravinas kreipėsi į Maskvos aukštojo mokslo ministeriją ir parūpino leidimą. J. Janonienė svajojo tapti gydytoja, tačiau mokslus baigė ne taip gerai, kaip norėjo. Ji bandė stoti į Mechanikos institutą Kaune – stojamuosius išlaikė gerai, tačiau nebuvo priimta. Tuomet pajuokauta, kad „rato nepakels“ – buvo nedidukė. Tuo metu Kaune ji buvo likusi viena, neturėjo su kuo pasitarti.
Kelionė be bilieto ir pasirinkimas, tapęs pašaukimu
J. Janonienė kreipėsi į seserį, studijavusią Vilniuje. Sesuo atvažiavo į Kauną ir vežėsi ją traukiniu į sostinę. Pinigų užteko tik vienam bilietui, todėl smulkutė Julija susisuko į kamuoliuką, po drabužiais atrodė lyg ryšulėlis. Tik patikrinus bilietus, atsisėdo kaip visi ir keliavo į Vilnių vieninteliu tikslu – studijuoti. Sesuo perėjo per visas aukštąsias mokyklas. Buvo tik dvi laisvos vietos – rusų kalbos ir literatūros arba matematikos mokytojos. Julija pasirinko matematiką. Tai nebuvo svajonių profesija, tačiau mokslai sekėsi gerai, studijos patiko.
Šiandien, mintimis grįždama į praeitį, pašnekovė sako, kad savo sprendimo nekeistų. Į mokyklą eidama jausdavo pasididžiavimą, krūtinė prisipildydavo džiaugsmo.
Šeimos pamatai ir vertybės
Mamai išleisti visas šešias dukras į mokslus buvo nelengva. Tačiau visos jos mokėsi, kad galėtų tvirčiau stovėti ant kojų. Žvelgiant į seną šeimos nuotrauką, sunku patikėti, kiek vargo teko – joje pašnekovės mama stovi išdidi, išsitiesusi, atrodo, lyg įveiktų bet kokias kliūtis.
J. Janonienei lig šiol įsiminė mamos auklėjimas, ji sakydavo: „Jūsų kraitis – dora, o turtas – mokslas. Jo nei kandys nesuės, nei rūdys nesugrauš“.
Pašnekovė sako, kad abu tėvai buvo neeiliniai, pasižymėjo plačia pasaulėžiūra, vertino žinias ir mokslą. Tėvo iniciatyva kambario kampe stovėjo šėpa su knygomis. Jų buvo jau apiplėšytų, nes jas skaitė kaimo žmonės. O senelis Jonas irgi buvo įdomus, nujojo į Lenkiją, Čenstakavą, nes norėjo pasimelsti piligrimų pamėgtoje šventovėje ir pamatyti garsųjį paveikslą – „Čenstakavos Dievo Motina“. Močiutė iš mamos pusės, taip pat vardu Julija, buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pusseserė. Didžiojo menininko seserys lankydavosi pašnekovės Julijos tėvų namuose, kartą net buvo išsinešusios šukas – vėliau jų mama jas sugrąžino ir atsiprašė.
Žvelgdama į savo gyvenimą, Julija su dėkingumu sako: „Dievas paėmė mane už rankos ir pervedė per visą gyvenimą“.
Ilgiausias gyvenimo tarpsnis Elektrėnuose
Pagal paskyrimą į Elektrėnus J. Janonienė su vyru Juozu, sūnumis Aru ir Jauniumi atvyko 1961 metų rugpjūtį. Mokytoja jau turėjo patirties – buvo dirbusi Daugų vidurinėje ir vakarinėje mokyklose. O jauniausias sūnus Darius gimė Elektrėnuose.
Energetikų mieste mokykla dar tik kūrėsi. Julija vakarinėje mokykloje matematikos mokė išsilavinimo neįgijusius statybininkus. Mokiniai buvo žingeidūs, o mokyklai kraustantis į vis didesnes patalpas, ji kantriai tęsė savo darbą. Pedagoginiam darbui Julija Janonienė paskyrė 46 metus. Pašnekovės atmintyje neužsifiksavo, kada buvo uždaryta vakarinė mokykla, bet puikiai prisimena direktorius, kurie vadovavo mokyklai. Tai Birutė Jurgaitienė, Malvina Jurgelionienė ir Bronius Jasiulionis.
Gerbti ir mylėti mokinius
Iš pradžių mokytoja vedė tik matematikos pamokas. Sėkmingai įgijo mokytojos metodininkės kvalifikaciją. Sako, kad kelti kvalifikaciją jai padėjo ne tik dalyko išmanymas, bet ir visapusiškas išsilavinimas. Keliant kvalifikaciją ji pristatė ne tik savo darbo metodus, bet ir atmintinai citavo Antano Maceinos eiles. Mokytoja didžiuojasi, kad per visą savo pedagoginį kelią nė karto nekvietė vaikų tėvų į mokyklą ir neparašė nė vienos pastabos. Visada stengėsi sprendimus rasti čia ir dabar: „Gerbiau mokinius ir mylėjau juos“, – sako pašnekovė.
Kol Elektrėnuose nebuvo bažnyčios, šv. Mišios buvo aukojamos buvusioje savivaldybės Tarybos salėje Elektrinės gatvėje. Julija kas vakarą eidavo į pamaldas. Klebonas Jonas Sabaliauskas pastebėjo aktyvią parapijietę ir pasiūlė tapti tikybos mokytoja. Ji jau turėjo didelę pedagoginę patirtį, skaitė katalikišką literatūrą, buvo žingeidi ir nuolat mokėsi.
Ruošdamasi būti tikybos mokytoja, išklausė Kauno „Carito“ organizuotus katechetų kursus prie Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakulteto, vėliau Vilniuje baigė keturmetę aukštesniąją neakivaizdinę katechetų mokyklą ir toliau tęsė mokslus. Aplankuose saugo daugybę pažymų bei įvertinimų dalyvavus įvairios trukmės respublikiniuose ir tarptautiniuose kursuose. „Vienuolika metų mokiau tikybos, vienuolika metų mokiausi“, – prisimena ji.
Pašnekovė miesto jaunimą mokė tiek matematikos, tiek tikybos. Sako, kad šie metai buvo patys brangiausi ir maloniausi. Tikyba mokiniams buvo puiki atgaiva nuo matematikos, proga pakalbėti apie gyvenimą, padiskutuoti įvairiomis temomis.
Julija ir Juozas Janoniai išleido knygą „Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam“, mokykloje atidarė katalikišką biblioteką ir įkūrė katalikišką mokyklą. Idėjos iniciatorė buvo rusų kalbos mokytoja Ona Rakauskienė.
Ilgametės mokytojos žingeidumas išliko lig šiol. Gyvendama Elektrėnų savarankiško gyvenimo namuose, pašnekovė ir toliau daug skaito, prenumeruoja katalikiškus leidinius, rašo savo prisiminimus.
Pamokos, kurios liko ilgam
Julija Janonienė visada tikėjo, kad geriausias mokytojas moko ne tik dalyko, bet ir gyvenimo. Stengėsi visapusiškai ugdyti jaunuolius, perduoti visas sukauptas žinias. Auklėti mokinius stengėsi nepastebimai – vesdavosi į lauką, kad pabūtų gryname ore, pasakodavo, kaip JAV prie mokyklų įrengtos uždangos, kad vaikai bet kokiu oru būtų lauke. Tikino vaikus, kad grynas oras padeda smegenims dirbti geriau ir įsisavinti mokomąją informaciją.
J. Janonienė prisimena, kaip „Ąžuolyno“ mokyklos koridoriuje vaikinai sėdėjo ant palangės, o šalia mėtėsi popierėliai. Paprašius surinkti, mokiniai nereagavo. Tuomet mokytoja pati pradėjo rinkti šiukšles. Vaikinai šoko nuo palangės ir popiergalius surinko.
Kartą vienas mokinys per tikybos pamoką kitam į užpakalį įdūrė grafke (liet. žiogeliu). Per visą klasę nuaidėjo riksmas. Skriaudėjas buvo gražiai paprašytas išeiti iš klasės ir sugrįžti nusiraminus. Grįžo po dviejų minučių, tačiau kitą savaitę į tikybos pamoką neatėjo. Tuomet mokytoja pati nuėjo pas tėvus. „Jei nepatinka tikyba, gali lankyti etiką“, – siūlė mokytoja padūkusio jaunuolio tėvams. Mokinys į pamokas sugrįžo.
Julijai buvo svarbu paruošti mokinius ateičiai. Jos tikslas – kad kuo daugiau jų stotų į aukštąsias mokyklas. Todėl iš ryto ji vesdavo papildomas matematikos pamokas.
„Lietuva maža, neturi didelių turtų ir išteklių, bet didžiausias jos turtas – išsilavinę, kultūringi žmonės ir meilė Tėvynei“, – sako Julija Janonienė.
Mokymo stilių puikiai iliustruoja buvusios mokinės, dabar mokytojos, Danutės Liutkevičienės prisiminimas apie J. Janonienę: „Mažutė mokytoja Julija Janonienė su didele širdimi! Pykom, kai vietoj kūno kultūros sukviesdavo į matematikos kabinetą, kad vieną kartą per savaitę vesdavo nulinę pamoką. Džiūgavome, kai vieną kartą per matematikos pamoką išsivedė į kiemą pažaisti bulvę. Šiurpuliai bėgdavo per kūną, kai matematikos mokytoja pamoką pradėdavo eilėraščiu. Taip sovietiniais laikais pirmą kartą išgirdau B. Brazdžionio „Aš čia – gyva“. Kita mokytojos mokinė Rasa Žemaitė apie mokytoją kalbėjo taip: „Mano mylımoji Mokytoja, kurios dėka man matematika yra ne tik negyvi skaičiai, o menas, muzika, kūryba ir atradimo džiaugsmas. Mokytoja sovietinėje mokykloje rašydavo didesnį pažymį, jeigu sprendimas buvo kitoks, nei buvom mokyti, su teisingu atsakymu“.