Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą…
(Justinas Marcinkevičius)
Eidama 90-tuosius metus balandžio 23 d. mirė ilgametė Vievio bibliotekininkė, pirmoji Lietuvos šaškių čempionė ir šaškių sporto meistrė Gražina Steckevičienė.
Gražina Venckevičiūtė-Steckevičienė gimė 1933 m. kovo 11 d. Uspenkos kaime prie Vievio. Mokėsi Vievio pradinėje mokykloje, progimnazijoje, o 1948–1950 m. – Kauno II mergaičių gimnazijoje.
1950 m. rugsėjo 20 d. ji pradėjo dirbti Vievio rajoninėje bibliotekoje. Kaip pati juokavo, buvo pirmoji mokyta bibliotekininkė. Tais pačiais metais lankė dviejų mėnesių bibliotekininkystės kursus Knygų rūmuose. 1954 metais baigė Vilniaus kultūros technikumo bibliotekininkystės neakivaizdinį skyrių. 1952–1956 metais dirbo Vievio vaikų bibliotekos vedėja. 1956 m. buvo paskirta ir iki 1962 metų ėjo Vievio rajoninės bibliotekos vedėjos pareigas. Jai dirbant buvo sudaryti abėcėlinis ir sisteminis katalogai, visas bibliotekos fondas aprašytas pagal reikalavimus. Gražina visuomet gerbė ir mylėjo skaitytojus. 1968 m. G. Steckevičienė atsisveikino su biblioteka ir daugelį metų dirbo Vievio LDT vykdomajame komitete, Vievio merijoje. Prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, Gražina dirbo Trakuose Pasų stale. Su laikraščio „Elektrėnų kronika“ skaitytojais Gražina pasidalino paslaptimi apie Sąjūdžio organizuotą akciją prieš vaikinų tarnybą sovietų kariuomenėje. Atsisakiusieji tarnauti buvo persekiojami ar jėga paimami į kariuomenę. Gražina, norėdama apsaugoti Trakų rajono šaukiamojo amžiaus vaikinus, išrinko jų korteles, parsivežė namo ir su vyru Vladu paslėpė savo kolektyvinio sodo bičių aviliuose. Nėra duomenų, nėra ko ir į armiją šaukti. Šią paslaptį Gražina nedaug kam ir pasakoja – ji rizikavo savo ir visos šeimos likimu.
Gražina pasakojo, kaip sunkiais karo ir pokario metais vaikai prasimanydavo žaidimų. Ji nebežinojo, iš kur sužinojo šaškių žaidimo taisykles. Vaikystėje brolis iš lazdyno pjūkliuku supjaustydavo apvalias medžio kaladėles – šaškes, ant lentos nudažydavo kvadratus. Neprisimena Gražina, ar jie žinojo ar ne, kiek turi būti šaškių ir kiek kvadratų lentoje, bet kad reikia kirsti, visi žinojo. Todėl berniukai kieme stumdydavo tas kaladėles ir kirsdavo, o su jais kartu ir Gražina. Šaškėmis žaisti vaikų nemokė nei Vievio progimnazijoje, nei technikume. Pradėjusi dirbti Vievio bibliotekoje Gražina tarp kitų pramogų vieviečiams organizavo ir šaškių žaidynes. Biblioteka jau turėjo pirktų šaškių. Vieviečiai būriais rinkosi šaškėmis žaisti, daugiausiai vyrai, kurie jau žinojo šaškių žaidimo taisykles, o iš jų taisyklių išmoko ir Gražina. Dažnai ji pradėjo vyrus aplošinėti, todėl vyrai Gražiną įtraukė į Vievio šaškininkų komandą. Prasidėjo tarprajoninės varžybos. Vievio komanda traukiniu važinėjo į tolimiausius Lietuvos rajonus. Kartą šaškių pirmenybėse, Zarasų rajone, rimti žaidėjai tyčiojosi iš Vievio komandos, kad šie neturį žaidėjų vyrų, todėl mergaičiukę atsivežę. Vyrai taktiniais sumetimais pasodinę žaisti Gražiną prie pirmojo stalo, kur žaidžia stipriausieji, – Gražina pralaimėsianti, bet vyrai laimėsią prie kitų stalų, o komanda gausianti gerą vietą. Gražina prisimena, kaip už stalo atsisėdo su solidžiu dėde, o šis ir pralaimėjo partiją.
Gražina tapo pirmąja LTSR rusiškų šaškių čempione, daugelį metų buvo respublikos šaškių rinktinės narė, 1993 metais Gražinai buvo suteiktas Lietuvos Respublikos šaškių nacionalinio meistro vardas. Užaugino tris vaikus: Vladą, Iloną ir Ramunę, džiaugėsi penkiais anūkais.
2022 m. balandžio 23 d. Gražina Steckevičienė iškeliavo Anapilin. Reiškiame nuoširdžią užuojautą G. Steckevičienės artimiesiems, visiems ją pažinojusiems.
ESVB filialo Vievio miesto
bibliotekos kolektyvas, Elektrėnų ir Kaišiadorių šaškių sporto bendruomenė