Elektrėnų parapijos kamerinis choras „Salve“ giedojo Didžiuosiuose Šiluvos atlaiduose
Rugsėjo 6–15 dienomis Šiluvoje vyko Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Rugsėjo 13 dieną Šiluvos atlaiduose buvo meldžiamasi už šeimas ir jaunimą. Tą dieną rytinėse mišiose giedojo Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos kamerinis choras „Salve“ (vadovė Laima Mažuolytė). Tokia malonė suteikiama ne kiekvienam kolektyvui.
Šiluva – tai ne tik seniausia žinoma ir pirmoji Vatikano pripažinta Marijos apsireiškimo vieta Europoje, bet ir gyvas maldos, bendrystės bei dvasinio atsinaujinimo centras, kasmet sutraukiantis tūkstančius piligrimų iš visos Lietuvos ir užsienio. Šiluvoje švenčiami Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai – tai ir religinė šventė, kai Šv. Mišios aukojamos kasdien po 6 kartus, ir proga atkurti ryšį su Dievu, sustiprinti tikėjimą, drauge melstis už taiką, šeimas, tautą ir pasaulį.
Sugrįžti į namus
Šeštadienis, rugsėjo 13-oji. Šeimų ir jaunimo diena. 10 val. ryto. Atvykusieji į Šiluvą nuščiūva – 500 m ilgio centrinė sakralioji aikštė pilna žmonių. Iš visos Lietuvos susirinkę tikintieji klauso Šiluvoje užaugusio kun. Gintaro Blužo OFS pamokslo: „Jie sugrįžo ir rado Jėzų šventykloje, kur ir dera būti Dievui. Ten, šventykloje, – jo namai. Mes irgi per gyvenimo kelionę nutolstame nuo bažnyčios. O kartais reikia tiesiog grįžti į namus, pas savo tėvus, ir rasti juos besimeldžiančius. Tuomet tenai, savo namuose, atrasite ir pasimetusį Jėzų. Todėl ir meldžiamės šiandien, kad tėvai, seneliai savo vaikams būtų tikėjimo aruodu, iš kurio būtų galima pasisemti tikėjimo. Tėvų ir senelių pašaukimas – perduoti tikėjimą savo vaikams. Kadangi mūsų tikėjimas yra tradicinis, jis turi būti perduodamas iš kartos į kartą. Tuomet nereikės ieškoti savo pasimetusių vaikų. Jėzus Kristus tapo žmogumi, pakvietė į bendrystę su Dievu ir suteikė visas priemones tai bendrystei pasiekti – įsteigė visuotinę Katalikų Bažnyčią. Jis pasakė: „Aš žengiu pas Tėvą, bet aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.
Elektrėnų kamerinis choras „Salve“ gieda Šv. Mišiose ir junta didelę palaimą – giedoti atlaiduose miestelyje, kuriame prieš 417 metų piemenėliams apsireiškė Marija su kūdikiu ant ranku, – vienas iš daugelio Šiluvos stebuklų. Nušvinta saulė. Gausiai susirinkusio jaunimo, sėdinčiųjų vėžimėliuose ir judančių su ramentais ligonių, žilagalvių senolių veiduose irgi nušvinta viltis – Taikos Karalienė ir Vilties Motina suteiks malonę ir jiems. Juk ji užtaria visus piligrimus. Tą liudija daugybė votų didžiajame Šiluvos bazilikos ir Ligonių Sveikatos koplytėlės altoriuose.
Po Šv. Mišių choristai aplanko Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią, kurioje ant apsireiškimo akmens įrengtas altorius. Aplink jį eina be galo daug tikinčiųjų: vieni – keliais, kiti lėtai žengia tiesiog melsdamiesi. Nuo piligrimų prisilietimų akmuo toks įšilęs – tarsi gyvas. Išėjus į aikštę žmonių gerokai padaugėjo. Viena choristė apsikabina su iš Suvalkijos atvykusia mama, kita – su iš Žemaičių Kalvarijos atvykusiais giminaičiais. Rodos, visa Lietuva susirinko į 12 valandos Šv. Mišias, tačiau salviečiai atlikę savo pareigą pajuda į Palenkės vienuolyną.
Ora et labora
Kartą bendraudami su vikaru kun. Tautvydu Dikčiumi choristai sužinojo, kad netoli Šiluvos yra ne tik jų jau aplankytas Tytuvėnų vienuolynas, bet ir dar viena išskirtinė bendruomenė – Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. Todėl šįkart pasitaikė puiki proga susipažinti su Palendriuose įsikūrusių benediktinų gyvenimu. Šv. Benedikto vienuolynas – vienintelė kontempliatyvi vyrų vienuolija visoje Lietuvoje. Benediktinai – seniausia vienuolija pasaulyje – gyvena beveik visiškai atsitraukę nuo pasaulietiško gyvenimo ir nuo savo šeimų, tačiau mielai priima svečius. Pasak vienuolio Gabrieliaus, „atėjęs svečias priimamas kaip Kristus. Senais laikais jam buvo nuplaunamos kojos, šiuo laiku mes nuplauname tik rankas. Tai yra gestas, kad jis priimamas kaip Kistus“. Ir tas yra tiesa – choristams buvo leista sudalyvauti trumpose dieninėse benediktinų maldose, po to jie buvo puikiai pavalgydinti (vienuolyne gyvenantis Aušrys paruošė puikius pietus), o brolis Gabrielius papasakojo vienuolyno įkūrimo ir savo gyvenimo istoriją, parodė dokumentinį filmą apie Palendrių vienuolyną, pakonsultavo perkančiuosius vienuolyno parduotuvėlėje (vienuoliai gamina įvairius hidrolatus, šiame vienuolyne sukurtą balzamą odai ir kitokius kūnui ir sielai naudingus produktus) ir skvarbiu žvilgsniu nužiūrėjęs vieną choristą net pakvietė jį apsistoti vienuolyne ilgesniam laikui.
Viešnagės vienuolyne metu paaiškėjo, kad laimingo gyvenimo receptas gana paprastas. Pirmiausia reikia rasti savo pašaukimą (benediktinai įsiklauso į tai, ką jiems sako Viešpats), o paskui vadovautis išmintimi „Ora et labora“ (išvertus iš lotynų k. „melskis ir dirbk“). Benediktinų gyvenimas – yra maldos gyvenimas.
Šilta vakaro saulė jau dažė padangę rausvai, bet piligrimų choristų dvasinė kelionė buvo dar tik įpusėjusi. Po paskutinių vakaro Šv. Mišių Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje vyko nuostabus koncertas „Motina vilties“, kuriame lietuvių ir užsienio kompozitorių sakralinius kūrinius atliko choras „Veritas“ (jame dainuoja ir choro „Salve“ vadovė Laima Mažuolytė), solistas Mindaugas Zimkus, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur, o mąstymus apie Švč. Mergelę Mariją ir nesibaigiančią Viltį skaitė kun. Jokūbas Marija Goštautas OP. Pusantros valandos nuostabaus grožio giesmių, darnių sąskambių ir poetinės išminties suteikė visiems susirinkusiems tikrų tikriausios laimės.
„Toks, koks esu“
21 valandą, kai jau visiškai sutemo, Šiluvos sakralinėje aikštėje nušvito keli šimtai mažų žvakelių, kurias mikliai dalijo gausus savanorių būrys. 2017–2020 metais visame pasaulyje garsus teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, amžinojo poilsio atgulęs Šiluvos kapinėse, šioje aikštėje rodė savo režisuotus „Meno forto“ spektaklius, o dabar ištikimieji tikintieji giedodami „Toks, koks esu, su tuo, ką turiu, pas Tave, mano Jėzau, aš ateinu“ nusekė iš paskos iškelto kryžiaus ir jį apšviečiančių žibintų. Žiburių upė plaukė ratu aplink Šiluvą sustodama maldai tam tikrose stotelėse ir sugrįžo prie Bazilikos. Ši procesija simbolizuoja ir Šilinių pabaiga, ir tikinčiojo kelionę amžinybės link.
Ilgiausias ir aukščiausias Lietuvoje
Trečiasis Dievo įsakymas liepia sekmadienį skirtį poilsiui. Tą choristai ir padarė – sudalyvavo išskirtinėje ekskursijoje, kurią vedė puiki gidė Rasa Radzišauskienė. Išskirtinė ši pramoga tuo, kad ji vyksta 33 metrų aukštyje ir į ją reikia įsigyti vardinius bilietus, nes objektas yra strateginės reikšmės ir jį reikia saugoti. Neįsivaizduojate, kur tai galėtų vykti? Ogi ant ilgiausio (599 m) ir aukščiausio (42 m) Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tilto. Tokiame aukštyje, kur po kojomis vinguriuoja gražuolė Dubysa, o virš galvos bet kurią akimirką gali pralėkti traukinys, atsiveria ir nuostabūs vaizdai, ir be galo įdomi tilto ir pačių Lyduvėnų istorija.
Vidurdienį piligrimai stabtelėjo prie stebuklingo Marijos ašarų šaltinio, pasigrožėjo Ariogalos Dainų slėniu, labiausiai įkaitusieji išsimaudė Dubysoje, o vėliau visi Viduklėje skanavo garsiųjų koldūnų (beje, šiuo metu jų yra ir su zebriena, ir su kengūriena). Tačiau visos kelionės namo metu prieš akis iškildavo ilgas kaip Šiluvos gyvenimas šeštadienis, o ausyse tyliai girdėjosi darniai benediktinų kartojami maldos žodžiai: „Visagali Valdove, tikrasis Dieve, kuris valdai laiko tėkmę, rytą tu puoši spindesiu, o vidurdienį – ugnimi. Užgesink kivirčų liepsnas, nuramink pragaištingą įkarštį, suteik mūsų kūnui sveikatą ir tikrąją ramybę širdžiai“.
Esame be galo dėkingi vadovei L. Mažuolytei, monsinjorui kun. Jonui Sabaliauskui ir vikarui kun. T. Dikčiui už galimybę keliauti šiuo dvasiniu keliu.
Beatričė Jaroševičienė