Yra miestų, kuriuose gyvename, ir yra miestų, kurie visą gyvenimą gyvena mumyse. Operos solistei, aktorei, režisierei Gražinai Skinderytei-Kurnickienei toks miestas – Elektrėnai. Čia prasidėjo jos tėvų meilės istorija, o vaikystės vasaros paliko neišdildomus prisiminimus. Gruodžio 3-iąją menininkė sugrįš į širdžiai brangų miestą su jubiliejiniu muzikiniu spektakliu „Stipresnė už meilę“. Šis pasirodymas jai – ne tik susitikimas su žiūrovais, bet ir simbolinis sugrįžimas prie savo šeimos šaknų.
Elektrėnai Jūsų gyvenimo istorijoje užima ypatingą vietą – čia prasidėjo Jūsų tėvų bendras gyvenimas, čia prabėgo dalis Jūsų vaikystės vasarų. Kokie pirmieji vaizdai, žmonės ar įvykiai iškyla atmintyje, kai pagalvojate apie Elektrėnus? Koks šis miestas buvo Jūsų vaikystės akimis?
Elektrėnai man – tai ne tik miestas, kuriame prasidėjo mano tėvelių šeimyninis gyvenimas. Tai – be galo šviesi ir brangi mano vaikystės dalis, kupina artimų žmonių, meilės, vasaros, saulės ir prisiminimų, kurie su metais tampa vis brangesni.
Nors gimiau jau Kaune, nes tėveliai vėliau iš Elektrėnų išvyko gyventi į šį miestą, Elektrėnai man buvo labai artimi. Kiekvieną vasarą mano dėdė Evaldas Razumas pasiimdavo mane kelioms savaitėms į svečius. Oi, kaip laukdavau to laiko! Pamenu jau artėjant prie Elektrėnų, vos išvydus tolumoje elektrinės kaminus, mano vaikiška širdelė imdavo virpėti nuo laukimo. Dėdė Evaldas ir teta Angelė mane ypatingai lepino. Dėdė net buvo pagaminęs jų virtuvėje man atskirą mažą staliuką. Prie jo sėdėdavau kaip tikra panelė ir valgydavau pačius skaniausius tetos pagamintus patiekalus.
Jie turėjo labai mylimą kalytę Kudlytę, kurią aš taip pat be galo mylėjau. Taip pat buvo jų sodas prie Elektrėnų ežero… Iki šiol atmintyje matau tą nuostabią gamtą, ežerą, prisimenu maudynes, saulę, braškes, obuolius ir kitus skanėstus, užaugintus jų pačių sode. Dėdė savo rankomis buvo pastatęs nuostabų sodo namelį. Iš jo terasos ir pro langus atsiverdavo pasakiškas vaizdas į Elektrėnų ežerą. Tai buvo tikrasis mano vasaros rojus.
Dėdės ir tetos jau nebėra, tačiau jų namai, sodas, jų meilė ir rūpestis liko gyvi mano širdyje. O šiandien labai branginu čia gyvenančią jų dukrą, savo pusseserę Liną Daniūnienę bei visą jos nuostabią šeimą. Nors gyvename skirtingose vietose ir ne visada pavyksta dažnai pasimatyti, Linutė man visada buvo ir liks nuoširdžia, miela vyresniąja seserimi, kurios niekada neturėjau. Kiekvienas mūsų susitikimas, apsikabinimas ir galimybė pasidžiaugti viena kitos gyvenimu man yra didelė gyvenimo dovana, primenanti mano vaikystės vasaras.
Vaikystėje nesusimąstai, kad tokios paprastos akimirkos – vasara sode, artimųjų balsai, bendri pietūs, šuniuko prisiglaudimas – vieną dieną taps neįkainojamais prisiminimais, kurie jau yra praėjusio gyvenimo dalis. Tik vėliau supranti, kad tikroji laimė yra būtent tokiose mažose, kasdienėse akimirkose.
Todėl Elektrėnai man visada bus miestas, kuriame liko dalelė mano vaikystės ir žmonių, kuriuos mylėjau. Ir galbūt dėl to dabar taip gera čia sugrįžti.
Jūsų tėtis ir dėdė buvo vieni pirmųjų Elektrėnų elektrinės darbuotojų, tad Jūsų šeimos istorija glaudžiai susijusi su paties miesto kūrimusi. Ką iš tėvų pasakojimų prisimenate apie tuometinius Elektrėnus, pirmųjų gyventojų kasdienybę, jų svajones ir gyvenimo pradžią naujame mieste?
Mano šeimos istorija iš tiesų labai glaudžiai susijusi su Elektrėnų istorija. Mano tėtis Teodoras Skinderis ir mamos brolis, mano dėdė Evaldas Razumas, buvo vieni pirmųjų Elektrėnų elektrinės darbuotojų. Tėveliai čia pradėjo savo bendrą gyvenimą, čia kūrėsi, dirbo, planavo ateitį. Vėliau išvyko gyventi į Kauną.
Mano mama Genovaitė Skinderienė buvo inžinierė, statybos projektų vadovė. Tačiau ji ne tik koordinavo statybos projektus – mamytė buvo iniciatyvi ir kūrybiška. Vedama noro sukurti kažką gražaus ir jaukaus besikuriančiuose Elektrėnuose, ji suprojektavo pirmąjį fontaną miesto centre. Tuo metu Elektrėnuose dar nebuvo nė vienos poilsio zonos, tad šis fontanas tapo viena pirmųjų vietų, kur žmonės galėjo susitikti, stabtelėti, pabūti ir pasidžiaugti savo jaunu miestu.
Šiandien nebėra nei mano mamos, nei jos suprojektuoto fontano. Bet juk žmogus neišeina visiškai – jis kažką palieka pasaulyje. Mama gyvena mano širdyje, o jos sukurtas fontanas turbūt dar gyvas vyresniųjų elektrėniškių prisiminimuose. Man yra be galo gera ir prasminga žinoti, kad mano mama, kurios širdies dalelė esu aš, paliko šiame mieste ne tik savo gyvenimo istoriją, bet ir savo kūrybos pėdsaką. Fontano nebėra, bet galbūt kažkas dar prisimena jį, prisimena, kas jį sukūrė. Ir man norisi tikėti, kad taip jos dalelė tebegyvena Elektrėnuose – mieste, kuriame prasidėjo mano tėvų šeimos istorija.
Kai pagalvoju apie pirmuosius Elektrėnų gyventojus, įsivaizduoju žmones, kurie atvyko į dar tik besikuriantį miestą su savo profesijomis, jaunystės energija, svajonėmis ir tikėjimu ateitimi. Jiems reikėjo ne tik dirbti elektrinėje ar statyti miestą – reikėjo kurti namus, šeimas, bendruomenę, kasdienybę. Kiekvienas žmogus, kiekviena šeima į tą naują miestą atsinešė savo istoriją. Mano tėveliai taip pat buvo tarp tų žmonių, kurie kažkada kūrė savo gyvenimą Elektrėnuose. Todėl šiandien jaučiu ypatingą pagarbą ir meilę jų kartai. Juk jie čia ne tik kūrė savo gyvenimus, bet ir vietą, kuri tapo namais.
Manau, be galo svarbu saugoti tokius prisiminimus ir kalbėti apie žmones, kurių vardų nėra jokiuose vadovėliuose, tačiau be kurių darbo, idėjų ir jaunystės Elektrėnai nebūtų tokie, kokius juos pažįstame šiandien.
Pasirinkote nelengvą, daug talento, darbo ir pasiaukojimo reikalaujantį operos solistės kelią. Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika? Kas paskatino siekti profesionalios scenos ir kokius didžiausius išbandymus teko įveikti, kol tapote tokia menininke, kokia esate šiandien?
Mano kelias į sceną prasidėjo gerokai anksčiau, nei supratau, kad vieną dieną tapsiu operos soliste. Vaikystėje labiausiai svajojau būti dramos aktore. Teatras mane tiesiog užbūrė. Tėvai nuo ketverių metų vesdavosi mane į Kauno dramos teatrą, o būdama vos penkerių, pramokusi rašyti pirmąsias spausdintines raides, jau mėgindavau kurti savo scenarijus, savo spektaklius – sukviesdavau šeimą, pati sugalvodavau istorijas ir vaidindavau. Vėliau net aštuonerius metus lankiau dramos būrelį.
Teatras nuo pat vaikystės man buvo stebuklingas žodis. Kartais man atrodo, kad aš gimiau su teatru savo širdyje, nes būdama teatro aplinkoje – užkulisiuose, scenoje – aš kiekvieną kartą jaučiuosi lyg būčiau grįžusi namo.
O muzika į mano gyvenimą atėjo beveik atsitiktinai, bet, matyt, nieko atsitiktinio žmogaus gyvenime nebūna. Vieną vakarą nebeliko bilietų į Kauno dramos teatrą, todėl su mamyte nuėjome į Kauno muzikinį teatrą pasižiūrėti Johanno Strausso operetės „Vienos kraujas“. Tas vakaras man atvėrė naują pasaulį. Išgirdusi J. Strausso muzikos grožį ir pajutusi nepakartojamą operetės pasaulio spindesį, supratau, kad dainavimas man gali atverti dar platesnį teatro pasaulį. Juk dainuodama galiu ne tik perteikti muziką, bet ir kurti personažą – atskleisti jo charakterį, jausmus, išgyvenimus. Muzika suteikia vaidmeniui dar daugiau emocinio gylio ir išraiškos galimybių. Tada ir gimė mano svajonė tapti dainininke, kuri galėtų ne tik dainuoti, bet ir kurti vaidmenis operos, operetės bei miuziklo spektakliuose.
Baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, vėliau studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur įgijau menų magistro laipsnį. Studijų metai buvo ilgas, daug darbo reikalaujantis, bet be galo įdomus kūrybinis kelias. Man patiko visos paskaitos, nes kiekviena jų atverdavo vis kitą scenos meno pusę. Studijavome muzikos istoriją, scenos kalbą, vaidybą, klasikinę choreografiją, charakterinį šokį, aktorinį meistriškumą, fechtuotę ir, žinoma, klasikinį dainavimą. Tai buvo labai įvairiapusis pasirengimas, leidęs ne tik įgyti operinio dainavimo meistriškumo pagrindus, bet ir sugebėjimą kurti vaidmenis, kurti teatrą. Supratau, kad dainininko profesija reikalauja kur kas daugiau nei gero balso – jai reikia disciplinos, kantrybės, nuolatinio mokymosi, gebėjimo nuolat augti kaip atlikėjui ir kaip asmenybei, stiprybės įveikti abejones ir vėl iš naujo patikėti savimi.
Tačiau gyvenimas ne visada klostosi pagal mūsų svajones. Kartais jis sustabdo pačiu netikėčiausiu ir skaudžiausiu būdu. Likus visai nedaug laiko iki mano diplominio spektaklio, kuriame turėjau atlikti Violetos vaidmenį Giuseppe Verdi operoje „Traviata“, netikėtai ir labai greitai nuo vėžio iškeliavo mano mama. Tai buvo nesuvokiamai didžiulis smūgis, kuris ištiko per anksti. Mama man buvo ne tik artimiausias žmogus, bet ir vienintelė sielos draugė, kurios meilė, išmintis ir tikėjimas manimi teikė stiprybės eiti pasirinktu keliu. Jai išėjus, atrodė, kad kartu su ja išėjo ir dalis manęs. Po kelerių metų netekau ir tėčio.
Dainuoti per diplominį spektaklį, kai širdyje dar buvo toks aštrus netekties skausmas, buvo nepaprastai sunku. Todėl baigusi akademiją, padariau kelerių metų pertrauką. Nepajėgiau ieškoti savo kelio scenoje. Tuo metu man reikėjo laiko iš naujo surinkti save, iš naujo atrasti vidinę stiprybę ir suprasti, kaip gyventi toliau be žmogaus, kuris buvo dalis manęs. Žinoma, ši pauzė paliko pėdsaką ir mano profesiniame kelyje. Jaunystėje įsivaizdavau visai kitokią ateitį – nuolatinę teatro sceną, vaidmenis, suteikiančius galimybę augti kartu su trupe. Tačiau mano gyvenimas susiklostė kitaip.
Šiandien suprantu, kad ne visos užsidariusios durys reiškia pabaigą. Kartais gyvenimas atima galimybę eiti iš anksto numatytu keliu, bet ilgainiui atveria kitą – tokį, kurio pati nebūtum sugalvojusi. Man teko iš naujo atrasti savo vietą scenoje, o vėliau išdrįsti kurti savarankiškai. Taip pamažu gimė mano pačios spektakliai, muzikiniai projektai, savas kūrybinis kelias. Galbūt ne visada galėjau būti toje scenoje, apie kurią svajojau jaunystėje, tačiau išmokau kurti sceną pati. Ir šiandien žinau, kad meilė teatrui gali rasti kelią net tada, kai gyvenimas jį netikėtai pakreipia kitaip.
Per savo kūrybinį gyvenimą ne tik dainavote operoje, bet ir tapote aktore, kūrėte muzikinius spektaklius, įkūrėte savo teatrą. Kurį gyvenimo ar kūrybos posūkį šiandien laikytumėte lemtingiausiu? Ar buvo akimirkų, kai teko rinktis tarp asmeninės laimės ir pašaukimo scenai?
Man atrodo, lemtingiausias mano kūrybinio kelio posūkis buvo ne vienas konkretus įvykis, o pamažu subrendęs suvokimas, kad nenoriu vien laukti, kol atsiras galimybė būti pakviestai į spektaklį. Reikia pačiai sau sukurti galimybę. Man visada buvo svarbu ne tik atlikti vaidmenį, bet ir jį išgyventi visa siela bei turėti galimybę kurti – pasirinkti istoriją, kuri mane jaudina, muziką, kurią myliu, personažus, kuriuos norisi atskleisti, o kartu ir suburti žmones bendram kūrybiniam tikslui.
Dabar suprantu, kad šis noras manyje gyveno nuo pat vaikystės. Juk, kaip ir sakiau, dar būdama maža sukviesdavau šeimą, kurdavau spektaklius, pati vaidindavau. Tuomet dar negalėjau įvardyti, kad mane traukia ne tik aktorystė, bet ir pats teatro kūrimo procesas – visas tas stebuklingas pasaulis, kuris gimsta iš vaizduotės, muzikos, žmonių ir svajonės dalintis savo širdimi su žiūrovais. Tikriausiai ta vaikystės mergaitė, svajojusi apie teatrą, niekur nedingo. Ji tiesiog užaugo ir išmoko įgyvendinti savo svajones.
Vienas svarbiausių šio savarankiško kelio žingsnių buvo Giacomo Puccini operos „Toska“ projektas, kuris buvo įgyvendintas ir atliktas kartu su Trakų rajono Tiltų kaimo bendruomene. Jo sumanytoja ir režisierė buvau aš pati, taip pat atlikau pagrindinį Toskos vaidmenį. Man buvo svarbu, kad profesionalus operos menas pasiektų ir mažesnių Lietuvos vietovių žmones, kad opera nebūtų uždaryta tik didžiųjų miestų teatrų erdvėse. Norėjau žmonėms suteikti galimybę iš arti patirti tikrą operos meną, o sau – iššūkį sukurti visą spektaklį, nuo pirmosios idėjos iki susitikimo su žiūrovu. Tai buvo ypatinga patirtis, nes viename kūrybiniame darbe susijungė mano, kaip dainininkės, aktorės ir režisierės pasauliai.
Vėliau atsirado kiti muzikiniai spektakliai, savarankiški projektai, o kartu natūraliai gimė mano su vyru operos solistu Vytautu Kurnicku įkurtas Muzikinis teatras „GV Bella Vita“, o dar vėliau mano įkurta muzikinio teatro studija „GV Bella Vita“, kurioje vaikai ir jaunimas mokosi ne tik dainuoti, vaidinti ar šokti, bet ir kurti personažus, pasakoti istorijas, atrasti savo vietą scenoje. Taip pamažu susiformavo mano teatro pasaulis. Šiandien jaučiu, kad jame telpa viskas, ką per gyvenimą sukaupiau: muzika, vaidyba, režisūra, meilė teatrui ir noras šia meile dalytis su kitais.
O kalbant apie asmeninę laimę ir pašaukimą, man atrodo, kad šių dviejų dalykų neįmanoma visiškai atskirti. Menininko gyvenimas reikalauja atsidavimo, laiko, kantrybės, kartais tenka priimti nelengvus sprendimus, derinti skirtingus gyvenimo poreikius. Tačiau aš niekada nežiūrėjau į sceną kaip į atskirą savo gyvenimo dalį. Į ją atsinešu visą save – savo meilę, džiaugsmą, netektis, ilgesį, patirtis. Visa tai tampa mano kūrybos dalimi ir gyvena kuriamuose personažuose bei jų likimuose.
Esu laiminga, kad šalia manęs yra žmogus, su kuriuo galiu dalintis ne tik gyvenimu, bet ir kūryba. Mano vyras Vytautas Kurnickas – operos solistas, sukūręs daugybę pagrindinių tenoro vaidmenų operos scenoje. Abu esame menininkai, abu gyvename muzika ir teatru. Kūryba mums nėra vien profesija – tai mūsų bendras pasaulis, mūsų bendravimo kalba ir gyvenimo kelias. Aš be galo džiaugiuosi, kad žmogus, su kuriuo dalijuosi kasdienybe, supranta ir tą ypatingą pasaulį, kuriame gyvenu būdama scenoje. Man tai yra Dievo dovana – įgyvendinti ne tik visą gyvenimą širdyje nešiotą svajonę, bet ir galimybė ja dalintis su mylimu žmogumi.
O pašaukimas… Manau, tai yra kažkas, ko negali išsižadėti, nes jis gyvena tavyje nepriklausomai nuo aplinkybių. Mano meilė teatrui visada buvo manyje, tik laikui bėgant ji įgydavo vis kitą formą. Šiandien man didžiausia prasmė ir džiaugsmas – galimybė kurti, atskleisti personažą ir dalintis juo su žiūrovu taip, kad istorija paliestų jautriausią jo širdies kertelę.
Ir turbūt būtent tada, kai mano kūryba susitinka su žiūrovo širdimi, pajuntu, kad mano pašaukimas iš tiesų atgyja. Tai akimirka, kai jauti, kad tavo širdis plaka vienu ritmu su keliais šimtais salėje sėdinčių žmonių, kad scenoje kalbi ne tik žodžiais ar muzika, bet ir sielos kalba. Man yra labai brangios tos kelios minutės užkulisiuose, kai prieš suskambant spektaklio uvertiūrai girdžiu tylų žiūrovų šurmuliavimą. Tuomet žinau, kad netrukus pakils uždanga, prasidės istorija ir aš galėsiu kreiptis į kiekvieno jų širdį. Tą akimirką apima ypatingas jausmas – suvokimas, kad visa, ką sukūrei, visa, ką išgyvenai ir ką nešiojiesi savyje, tuoj taps gyvu susitikimu su kitu žmogumi. Turbūt būtent dėl tokių akimirkų ir negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be teatro.
Jūsų jubiliejinis muzikinis spektaklis pavadintas „Stipresnė už meilę“. Kokia istorija slypi už šio intriguojančio pavadinimo? Kiek spektaklyje atsispindi Jūsų pačios gyvenimo patirtys, išgyvenimai ir supratimas apie meilę, kuri bėgant metams įgyja vis kitokią prasmę?
Pavadinimas „Stipresnė už meilę“ skamba tarsi klausimas, į kurį kiekvienas žmogus galėtų atsakyti savaip. Juk dažnai sakome, kad meilė yra stipriausia pasaulio jėga. Tačiau ar visada ji gali įveikti likimą, laiką, aplinkybes, pareigą, baimę ar žmogaus pasirinkimus? O gal kartais gyvenime yra pasirinkimų, kurie net ir labai mylintiems žmonėms tampa stipresni už jų jausmus? Kai kada patys turime tapti stipresni už meilę tam, kad ją išsaugotume. O juk meilė yra viena iš tų gyvenimo paslapčių, kurių neįmanoma iki galo paaiškinti, bet kurią jauti visa siela. Bėgant metams supratau, kad tikroji meilė nėra vien gražus jausmas ar romantiška svajonė. Ji atsiskleidžia per ištikimybę, pasiaukojimą, gebėjimą išlikti šalia, išlaukti, atleisti, o kartais – mylėti net tada, kai gyvenimas atima galimybę būti kartu. Man atrodo, meilė yra stipresnė už laiką, atstumą ir netgi netektį, nes tai, ką iš tiesų mylėjome, visada gyvena mumyse.
Būtent ši mintis slypi ir mūsų miuzikle „Stipresnė už meilę“. Tai be galo romantiška, tačiau kartu labai dramatiška istorija, nukelianti žiūrovą į Austriją, įspūdingą Austrijos–Vengrijos imperijos laikmetį. Joje susipina aristokratės Sofijos, turinčios romų kraujo, ir karininko Armando meilės istorija, sudėtingi žmonių likimai, neišsipildę troškimai, pasirinkimai ir jausmai, kuriems ne visada paklūsta gyvenimo aplinkybės. O greta jų – Emilijos, kurios vaidmenį šiame miuzikle atlieka Violeta Skierienė, kultūros profesionalė, skaitovė ir atlikėja, turinti savitą sceninę raišką ir ypatingą jautrumą žodžiui, likimas, atveriantis dar vieną jautrią šios istorijos pusę. Spektaklio personažų meilė, viltys, skausmas ir vidinė stiprybė nejučia tampa žiūrovo išgyvenimu. Nenorėčiau atskleisti visų šios istorijos paslapčių, nes jos neįmanoma perteikti vien žodžiais, kadangi ji yra gyva tik tada, kai žiūrovas ją pajunta ir išgyvena kartu su spektaklio herojais. Tikiu, kad leisdamiesi į Sofijos, Armando ir Emilijos likimų kelionę žiūrovai atras joje ir dalelę savęs – savo meilės, ilgesio, vilčių ir to, kas žmogaus širdyje išlieka amžinai.
Žinoma, bet kuris kūrėjas į savo kūrinį įdeda labai daug savęs. Savo charakteriu esu tikrai be galo panaši į savo kuriamą Sofiją, be to, šioje istorijoje yra gyvos mano gyvenimo patirtys, išgyvenimai, meilės ir netekčių pamokos, mano požiūris į žmogų ir jo likimą. Tačiau tai nėra mano gyvenimo atpasakojimas. Ši istorija, tai savarankiškas, literatūriškai sukurtas pasakojimas, kuriame asmeninė patirtis susilieja su vaizduote, dramaturgija ir muzika. Man buvo svarbu sukurti ne tik gražų reginį, bet ir tikrą emocinę kelionę – tokią, kurioje žiūrovas galėtų pamiršti kasdienybę ir kelioms valandoms pasinerti į kitų žmonių gyvenimus, o kartu galbūt atpažinti ir kažką labai artimo sau.
Ypatingą šio spektaklio atmosferą kuria specialiai parinkta, jausminga klasikinė muzika. Ji ne tik lydi veikėjų istoriją, bet ir padeda išsakyti tai, kam kartais pritrūksta žodžių, – meilės ilgesį, džiaugsmą, vidinę dramą, praradimo skausmą ir viltį. Norėjau, kad muzika, tekstas, personažai ir sceninis veiksmas susilietų į vientisą, jausmingą teatro kūrinį, kuris žiūrovą paliestų iki gelmės.
Po kiekvieno spektaklio sulaukiame labai jautrių žiūrovų atsiliepimų. Žmonės dalijasi tuo, kad istorija juos sujaudino, privertė susimąstyti, kai kuriuos net iki ašarų. Man tai yra didžiausia dovana. Vadinasi, mes dalijamės tuo, kas peržengia teatro ribas ir pasiekia žmogaus širdį. Tuomet žinau, kad žiūrovai, išėję iš salės, dar kurį laiką nešiojasi šį spektaklį savyje – galvodami apie Sofiją, Armandą, Emiliją, kartu galvoja apie savo pačių meilę, apie žmones, kuriuos brangina, ir apie tai, kas jų gyvenime yra svarbiausia.
Todėl kviečiu ateiti ir šią istoriją išgyventi kartu su mumis. „Stipresnė už meilę“ – tai ne vien spektaklis, kurį galima pamatyti. Tai gyvenimas, kuriame, tikiu, kiekvienas iš mūsų atras bent dalelę savęs paties.
Šiandien Jūsų tėvų jau nebėra, tačiau jubiliejiniais metais nusprendėte sugrįžti į miestą, kuriame prasidėjo jų meilės istorija. Ką Jums asmeniškai reiškia šis sugrįžimas? Jeigu tėvai galėtų sėdėti Elektrėnų kultūros centro salėje ir stebėti Jūsų pasirodymą, ką labiausiai norėtumėte jiems pasakyti?
Šis sugrįžimas man turi labai gilią prasmę. Kai pagalvoju, kad mano tėvų bendras gyvenimas prasidėjo būtent Elektrėnuose, kad čia jie kūrė savo pirmuosius namus, kad čia dirbo, svajojo, suprantu, jog gruodžio 3-iosios vakaras man bus kur kas daugiau nei jubiliejinis spektaklis.
Tai tarsi sugrįžimas į pačią savo šeimos istorijos pradžią. Ten, kur du žmonės išgyveno savo bendro gyvenimo saulėtekį ir kurių meilė tapo mano gyvenimo, kurį gyvenu dabar, pradžia.
Tėvų jau nebėra, tačiau jų buvimas manyje niekur nedingo. Kuo daugiau metų praeina, tuo labiau jaučiu, kiek daug manyje gyvena tėvų meilės ir išugdytos stiprybės, kuri padėjo atrasti savo pasaulį. Tie vaikystės vakarai teatre, kuriuos šiandien taip branginu, yra jų dovana man. Tada jie galbūt net neįtarė, kaip tai paveiks mano būsimą gyvenimo kelią.
Jeigu tėvai galėtų tą vakarą sėdėti Elektrėnų kultūros centro salėje, norėčiau jiems pasakyti: „Ačiū už jūsų begalinę meilę, ačiū, kad atskleidėt man stebuklingą teatro pasaulį, kad auginote mano svajonę ir dovanojote jai sparnus. Ačiū, kad išmokėte skristi. Ačiū už gyvenimą ir už viską, kas šiandien esu. Pažiūrėkite, aš juk darau tai, apie ką svajojau būdama maža mergaitė. Ir šiandien sugrįžau į miestą, kuriame prasidėjo jūsų meilės istorija.“
Labai norėčiau tą vakarą matyti juos salėje, jausti jų žvilgsnius ir džiaugtis, kad galiu pasidalyti su jais tuo, ką sukūriau. Tačiau galbūt ne visi susitikimai įvyksta akimis ir ne visi sugrįžimai reikalauja, kad žmogų galėtume paliesti. Aš tikiu, kad sielos gyvena ilgiau nei vieną žmogaus gyvenimą, kad meilė nenutrūksta kartu su paskutiniu atsisveikinimu. Galbūt tą vakarą, sugrįžusi į vietą, kurioje prasidėjo jų bendras gyvenimas, galėsiu pajusti, kad jie kažkur visai šalia – tyliai, nematomai, bet taip be galo artimai. Tikiu, kad jie bus kartu su manimi, kaip ir kiekvieną dieną gyvendami manyje: mano prisiminimuose, mano pasirinkimuose, mano balse ir kiekvienoje scenoje, į kurią atsinešu dalelę jų padovanotos man meilės. Šis sugrįžimas man bus ne tik prisiminimas apie tai, kas buvo, bet ir ypatingas susitikimas su tais, kurių meilė niekada neišėjo, nes ji visada buvo šalia.
Nors mano mama iškeliavo labai anksti, jos meilė gyvena manyje. Jaučiu, kad Ji mane apkabina iš Ten nuolatos, nes vieną dieną, po aštuoniolikos metų netekties tuštumos buvau apdovanota stebuklu. Keliaudama po Lietuvą su savo muzikiniu spektakliu „Išsipildžiusios svajonės istorija“, kurį kūriau savo išėjusių tėvų atminimui, atvykau į Plungę. Ir čia Mama, atėjo į mano gyvenimą dar kartą – tik kitame asmenyje – be galo taurioje, tyroje, begaline Mamos meile apdovanotoje Moteryje. Violeta Skierienė tapo mano žemiškąja mama. Žinau, kad per ją mane ir šiandien apkabina mano dangiškosios mamos meilė.
Todėl tas vakaras bus tylus, labai asmeniškas padėkos ir meilės laiškas savo tėvams.
Jubiliejai dažnai tampa proga ne tik švęsti, bet ir atsigręžti į nueitą kelią. Žvelgdama į savo gyvenimą – nuo vaikystės prisiminimų Elektrėnuose iki didžiosios scenos – kuo šiandien labiausiai didžiuojatės, ką supratote apie tikrąją gyvenimo vertę ir kokią žinią norėtumėte perduoti Elektrėnų žmonėms, ateisiantiems į Jūsų spektaklį?
Žvelgdama atgal, labiausiai džiaugiuosi, kad išsaugojau savyje tą mažą mergaitę, kuri taip mylėjo teatrą ir svajojo apie sceną. Gyvenimas ne visada buvo toks, kokį buvau įsivaizdavusi, tačiau niekada nenustojau kurti, ieškoti ir tikėti tuo, ką darau.
Man didelė vertybė yra tai, kad galiu ne tik pati būti scenoje, bet ir kurti savo spektaklius, suburti savo teatrą ir keliauti po Lietuvą, susitikti su žiūrovais ir dalytis tuo, kas man brangu. Per penkerius metus mūsų muzikinis spektaklis „Išsipildžiusios svajonės istorija“ įvairiuose Lietuvos miestuose buvo parodytas net 70 kartų. Šiandien pristatome „Stipresnė už meilę“, be to, keliaujame per Lietuvos kamerines scenas su dar vienu be galo jautriu spektakliu „Virš svajonės ir dangaus“, kurį per trejetą metų esame parodę jau 23 kartus. Tai spektaklis, kuriame muzikos ir poezijos kalba pasakojama Mamos ir Dukros istorija, jų ryšys. Jame Mamos vaidmenį atlieka Violeta Skierienė.
O gyvenimas išmokė, kad tikroji jo laimė slypi ne vien pasiekimuose ar profesiniuose įvertinimuose. Ji slypi žmonėse, kuriuos mylime, laike, kurį galime praleisti kartu, neišsakytuose ir ištartuose žodžiuose, apkabinimuose, prisiminimuose. Kartais tik praradę suprantame, kokia neįkainojama yra paprasta galimybė būti šalia. O viena gražiausių kūrybos prasmių yra ne saviraiška, o tai, ką savo kūryba gali pažadinti kitame žmoguje.
Elektrėnų žmonėms norėčiau palinkėti saugoti savo istorijas, savo artimuosius, savo svajones ir savo miestą. Juk miestas yra ne vien pastatai, gatvės ar aikštės. Jis gyvas tol, kol jame gyvena žmonių prisiminimai, darbai, meilė ir pasakojimai. Aš labai džiaugiuosi, kad mano šeimos istorija yra ir Elektrėnų istorijos dalis.
O gruodžio 3 dieną nuoširdžiai kviečiu visus susitikti Elektrėnų kultūros centre. Man tai bus ypatingas jubiliejinis vakaras – sugrįžimas į miestą, kuriame prasidėjo mano tėvų meilės istorija, į vietą, kurioje prabėgo dalis mano vaikystės.
Norėčiau, kad tą vakarą kartu patirtume tikrą teatro stebuklą. Kad skambanti muzika, personažų likimai ir meilės istorija kiekvienam primintų kažką sava. Galbūt kažkas prisimins savo jaunystę, kažkas – žmogų, kurio jau nebėra šalia, o kažkas tiesiog dar kartą pajus, kaip gera mylėti ir būti mylimam.
Labai norėčiau, kad gruodžio 3-iosios miuziklas „Stipresnė už meilę“ Elektrėnuose taptų ne tik mano jubiliejaus švente, bet ir gražiu mūsų visų susitikimu.



