Žodyne aiškinama, kad Gyvybė yra organizmo būsena tarp prasidėjimo ir mirties. Deja, žmogus per savo ilgas gyvenimo grandines nebemoka įvertinti nei prasidėjimo, nei mirties.
Elektrėnų dekanato Šeimos centras, atsiliepdamas į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą gilintis ir apsvarstyti VII Pasaulinio šeimų susitikimo katechezes „Šeima, darbas, šventimas“ ir Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centro iniciatyvas, balandžio 27 d. Elektrėnų bibliotekoje šventė Gyvybės dieną, pavadintą „Širdžių puota“. Širdys puotavo besiklausydamos viešnios iš Kauno J. Gruodžio konservatorijos, dėstytojos Inos Vaičienės skaitomų septynių vaikų mamos Eglės Venslovaitės – Šiliūnienės pasakų iš knygos „Gyveno kartą mamytė…“, Elektrėnų meno mokyklos mokinių atliekamos muzikos. Jeigu vaikams skaitymų klausytis ir juos suprasti buvo kiek sunkiau, tai suaugusieji tikrai nukeliavo į savo vaikystės prisiminimus ar motinystės išgyvenimus, kartais nusišypsodami, kartais ašarą nubraukdami… Tiesa, į šeimų šventę atėjo tik du tėveliai, todėl mamytėms su vaikučiais teko atstovauti visai šeimai.
Šeimoms susimąstyti apie Gyvybės vertę padėjo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, kunigas Algis Akelaitis. Ir vaikams, ir suaugusiesiems suprantama kalba jis kalbėjo apie tą gyvybės grandinę, nuo kurios prasidėjimo per kiek tūkstantmečių atsiradome mes kiekvienas. Ir tik todėl, kad mūsų pro pro gimdytojai buvo išmintingi, nedarė abortų, nenužudė, šiandien gyvename mes kiekvienas… Jo kalbą sutvirtino vaizdinė medžiaga, skaidrės apie Gyvybę, apie kiekvieno žmogaus vertingumą nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties, apie tai, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo fizinių ir protinių sugebėjimų, yra labai svarbus Dievui, apie tai, kad visi žmogaus rūpesčiai ir džiaugsmai, laimėjimai ir nesėkmės, keliai ir klystkeliai yra svarbūs Kūrėjui.
Elektrėnų dekanato Šeimos centro savanorė Vita Norkūnienė sako, kad laimingi besiskirstančių veidai liudijo pasisekusią „Širdžių puotos“ šventę…
Gyvybės diena minima paskutinį balandžio sekmadienį. Šią dieną pasiūlė švęsti Kardinolų Konsistorija Vyskupų konferencijose dar 1991 metais. Tačiau šventė išpopuliarėjo ją aktyviau paraginus švęsti Popiežiui Jonui Pauliui II 1995 m. Šios dienos tikslas – paskatinti visuomenę daugiau dėmesio skirti žmogaus gyvybės prasmei ir vertei, atkreipti dėmesį į abortų ir eutanazijos problemas.
Red. inf.