Elektrėnietis Vytautas Vincentas Navaglauskas – vienas pirmųjų laikraščio „Elektrėnų kronika“ bendradarbių ir rėmėjų – sausio mėnesį švenčia gražų jubiliejų. Sveikiname jubiliatą, dėkojame už nuolatinę pagalbą laikraščiui ir linkime, kad dar ilgai pūstų palankūs kelionių vėjai į Vytauto gyvenimo bures. Spausdiname jubiliato trumpus prisiminimus.
Redakcija
„…nuo Dievo lemto paties pirmojo saulės patekėjimo žmogus tęsia savo kelią…Ir kaip gerai, kad kelyje prasmės ir meilės ženklas lieka…“
Aštuoniasdešimtąjį gimtadienį švenčia elektrėnietis Vytautas Vincentas Navaglauskas. Su šiuo žmogumi yra susijęs vienas iš unikalių atvejų Lietuvos elektrinės istorijoje: V. Navaglauskas 1962 metais buvo priimtas į chemijos barą, paskirtas pamainos viršininku ir šiose pareigose dirbo lygiai 40 metų, iki pensijos.
Ona Maleravičienė
Astronomiją iškeitė į chemiją
Kodėl tapau chemiku, nors besimokant Utenos 1-oje berniukų gimnazijoje man geriausiai sekėsi lietuvių kalba, geografija ir astronomija,- savo pasakojimą pradeda Vytautas.- Pasirinkimą gal lėmė brolio argumentai apie chemijos mokslo svarbą ateities pramonės vystymuisi. Vilniaus universitete chemijos mokslus studijavau atsakingai. Net diplomą su pagyrimu man įteikė. Bet niekada chemijos nepamėgau taip, kaip mane traukė geografija ir astronomija. Ilgėjausi pokalbių su savo buvusiu mokytoju eruditu Rapolu Šalteniu (rašytojo Sauliaus Šaltenio tėvu). Universitete po paskaitų lankiau teatrus, skubėjau į parodas, domėjausi fotografija. Įsigijau pirmą savo gyvenime fotoaparatą „Zorkij“.
Kelio pradžia
Po studijų man siūlė dirbti mokslinį darbą. Atsisakiau. Įsidarbinau Biržų lininių audinių fabrike „Siūlas“ cecho viršininku. Čia mokiausi vadovauti 30-40 žmonių kolektyvui. Sekėsi. Įsisavinau linų apdirbimo technologijas. Tada buvome jauni, mėgome šokį, dainą. Dalyvavome rajono ir respublikiniuose renginiuose. Labiausiai mėgome žaisti krepšinį. Net dirbti į fabriką pirmiausia priimdavo krepšininkus. Dirbdamas Biržuose susipažinau ir kartu sportavome su būsimu legendiniu treneriu Vladu Garastu. Tačiau turėjome buitinių sunkumų. „Siūlas“ buvo įkurtas užmiestyje, restauruotose Astravo dvaro arklidėse. Nebuvo valgyklos. Trūko ir kitų patogumų, palengvinančių darbą ir poilsį. Todėl perskaitęs skelbimą apie būsimos Lietuvos elektrinės kadrų komplektavimą, atvykau pasižiūrėti ir buvau įdarbintas. Gavau butą, įsimylėjau ir vedžiau gydytoją Leokadiją Beliukevičiūtę, susilaukėme dukros. Taip Elektrėnai man tapo savu, mylimu miestu. Kaip chemikas dalyvavau įvairaus lygio kvalifikacijos kėlimo kursuose. Neakivaizdiniu būdu baigiau Maskvos energetikos tobulinimo institutą. Lankiausi panašaus profilio tuometinės Tarybų Sąjungos šiluminėse elektrinėse.
Kelionių paviliotas
Visą gyvenimą mėgau keliauti. Kelionės – mano pomėgis, aistra. Jos praturtino mane dvasiškai, emociškai, suteikė geografinių, kultūrinių žinių. Džiaugiuosi, kad su šeima (turime dukrą ir dvi anūkes) aplankėme Lietuvos miestus ir miestelius, gamtos draustinius. Kur tik nepabuvojome!
Man teko laimė pabuvoti įvairiuose Tarybų Sąjungos regionuose, daugelyje respublikų, Sibiro platybėse. Su turistiniais kelialapiais keliavau po Europą. Sukaupiau daug fotografijų. Kai kurios fotografijos jau tapo istorinėmis, spausdinamos mano gimtojo Utenos rajono laikraščiuose.
Būdamas Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos narys vadovavau ne vienai išvykai. Kiekvienai kelionei kruopščiai ruošiausi. Ruoštis turėjau iš ko, nes esu sukaupęs turtingą geografinės, astronominės literatūros biblioteką.
Nors jau sulaukiau gražaus jubiliejaus, bet dar labai noriu būti naudingas Elektrėnų bendruomenei. Savo sukauptą patirtį norėčiau perduoti jaunimui. Galiu papildyti Elektrėnų istoriją, juk ne viskas dar į ją sudėta….
Ačiū už pasakojimą