Europos paveldo diena Abromiškių dvare: Napoleono epochos atgarsiai

Po teatrališko salvės paleidimo susirinkusius pasveikino dvaro savininkas R. Bakutis

Virginija Jacinavičiūtė

Europos paveldo dienoms ­skirtas renginys visuomenei sutei­kė retą progą apsilankyti dar oficialiai neatidarytame Abromiškių dvare. Rugsėjo 20 d. dvare surengta žinomo Lietuvos istorinio paveldo kolekcininko Zigfrido Jankausko kolekcijos paroda, kurios pagrindinė figūra – garsusis karvedys Napoleonas Bonapartas. Žymios istorinės asmenybės garbei Europos paveldo diena skirta ne­atsitiktinai – istoriniai faktai liudija, kad žygiuodamas į Rusiją, Napoleonas su savo kariauna buvo apsistojęs Abromiškių dvare.

Fuzilierių šou
Gausiai dvaro kieme susirinkusi minia pažintį su Napoleono epocha pradėjo nuo teatrališko reginio. Trys Napoleono armijos 129-ojo pulko kareiviai fuzilieriai atžygiavo į dvaro kiemą ir, laikydamiesi visų oficialių procedūrų, iššovė salvę. Autentišką ceremoniją atliko karo istorijos klubo „Fuzilierius“ nariai, tarp jų – elektrėniškis Justinas Galinis. Kaip pasakojo klubo vadovas Ignas Babušis, klubas gyvuoja daugiau nei 20 metų ir turi 16 narių.

129-asis pulkas pasirinktas neatsitiktinai – 1812 m. į jį buvo paimta 500 lietuvių savanorių. Yra išlikęs visas jų sąrašas, ne tik su vardais ir pavardėmis, bet ir kilmės vieta bei ūgio duomenimis. Kodėl ūgis buvo svarbus, skaitykite toliau.
129-asis pulkas buvo suformuo­tas iš įvairių vokiškų žemių karių bei lietuvių, o prancūzai buvo tik ka­rininkai. Pasak I. Babušio, pulkas buvo tikras „balaganas“, todėl maršalas Nėjus rugsėjo mėnesį Napoleonui laiške rašė, kad šis dalinys demoralizuoja visą kariuomenę. ­„Istorija nemėgsta vidutinybių, prisimena tik geriausius arba blogiausius“, – šmaikštavo klubo vadovas ir pridūrė, kad 129-asis pulkas buvo suformuotas 1811 m. 1812 m. jis atžygiavo į Lietuvą, kur prisijungė lietuvių savanoriai. Tai buvo pirmasis pulkas, kuris pasiekė Berezinos upę Baltarusijoje ir padėjo persikelti kariuomenei, vėliau kovėsi ties Vilniumi ir Kaunu (už tai buvo apdovanotas), o galiausiai pusiau sėkmingai pasitraukė į Prūsiją. 1813 m. pulkas buvo išformuotas ir paskirstytas į ­giminingus – 127-ąjį ir 128-ąjį – pulkus. Gali būti, kad kai kurie lietuviai kovojo ir Vaterlo mūšyje. I. Ba­bušis sakė, kad Lietuvoje buvo rasta šio pulko sagų.

Napoleono epocha
Napoleono epochai skirtą rengi­nį organizavo Elektrėnų savivaldy­bės administracija ir Elektrėnų krašto muziejus. Gausiai į dvarą susirinkusius žmones pasveikino dvaro šeimininkas Romualdas Bakutis, kuris kartu su šeima per penkiolika metų apleistus griuvėsius pavertė gražiais rūmais su ištaigingomis salėmis, prabangiai įrengtais miegamaisiais, apstatytais antikvariniais baldais, papuoštais dailiomis krosnimis, sietynais, kilimais, restorano erdve, funkcionalia virtuve ir kt. Kaip kalbėjo dvaro savininkas, pastate tetrūksta tik kelių šviestuvų, o kiemo tvarkymui reikia sulaukti palankių orų.
R. Bakutis akcentavo, kad šių metų Europos paveldo dienų idėja – visuomenei atverti dar neužbaigtus kultūros paveldo objektus. Istorikas pastebėjo, kad renginys gana avantiūriškas, bet toks buvo ir pats Napoleonas. Viena jo garsių frazių – „svarbu įsivelti į mūšį, o po to žiūrėsime, kas bus“. Į mūšį (gerąja prasme) įtrauktas jautėsi ir R. Ba­kutis, kuris dėkojo Švietimo, kul­tū­ros ir sporto skyriaus specialistui Vaidui Andriejauskui ir Elektrėnų krašto muziejaus vedėjui Tomui Petrauskui, kad įkalbino bendram projektui.
Istorikas susirinkusiems pasakojo, kad Napoleonas su savo svita Abromiškių dvare greičiausiai vakarieniavo, o nakvoti vyko į Ausieniškes, kur buvo de Raesų palivarkas. Dvaro šeimininkas neatmeta galimybės, kad Napoleono garbei skirtas renginys galėtų tapti dvaro tradicija.

Išskirtinė paroda
Tądien Abromiškių dvare buvo pristatyta išskirtinės Zigfrido Jankausko kolekcijos dalis, skirta Napoleono epochai Lietuvoje. Z. Jankauskas – žinomas Lietuvos istorinio paveldo kolekcininkas. Jo interesų laukas apima numizmatiką, istorinius medalius, sidabro dirbinius, tapybą, bukinistiką ir faleristiką. Kolekcionuoti pradėjo dar mokyklos laikais. Per kelis dešimtmečius sukaupė vieną vertingiausių privačių lituanistinių kolekcijų Lietuvoje – apie 4000 XVIII a.–XX a. pirmo­sios pusės sidabro dirbinių. Daugiausia – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos meistrų kūriniai, taip pat reti Karaliaučiaus, Rygos, Gardino ir Varšuvos auksakalių darbai. Jis yra vienas iš Lietuvos kolekcininkų asociacijos steigėjų, dalyvavo daugiau kaip 40 parodų, tarp jų – „Napoleonas Lietuvoje“, „Lietuva žemėlapiuose ir graviūrose“.

Z. Jankauskas yra apdovanotas valstybiniais ir kultūros apdovanojimais, tarp jų – Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Šaulių žvaigždės ordinu.
Abromiškių dvare buvo eksponuojami indai su Napoleono atvaizdu, bronzinės statulėlės, knygos, portretai bei graviūros. Dalyje jų vaizduojami Lietuvoje nutikę įvy­kiai, pavyzdžiui: dviejų imperatorių – Napoleono I ir Aleksandro I – susitikimas ant plausto Nemune 1807 m. birželio 25 d.; Prancūzijos vidurio armijos perkėla per Nemuną; Imperatorius Napoleonas I maršalui Joachimui Muratui duoda įsakymą (1812 m. birželio 24 d.); besitraukiančios imperatoriaus Napoleono I Didžiosios armijos likučiai Vilniaus rotušės aikštėje 1812 m. gruodžio 7–10 d.; Imperatoriaus gvardija – iš kairės husaras, Lietuvos totorių ir 2-ojo kavalerijos pulko raiteliai (1813–1814 m.).

Karių gyvenimas ir buitis
Europos paveldo dienoje kiekvienas rinkosi veikti tai, kas įdomu. Vieni klausėsi R. Bakučio pasakojimo apie dvarą, kiti labiau domėjosi paroda, o treti dalyvavo įdomioje „Fuzilieriaus“ klubo edukacijoje.
129-ojo prancūzų pėstininkų pulko seržantas I. Babušis pakvietė artimiau susipažinti su napoleonmečio kareivių buitimi, apranga, ginkluote, gyvenimo sąlygomis. Įtraukus ir įtaigus pasakojimas praplėtė ­kiekvieno klausytojo žinias.
Buvo įdomu sužinoti, kad Napoleono armijoje buvo trys kareivių grupės:
*  fuzilieriai – paprasčiausi kareiviai, kariauti eidavę po trijų mėnesių pasiruošimo;
*  grenadieriai – tie, kurie buvo ištarnavę tris mėnesius;
*  voltižieriai – patyrę, bet žemo ūgio kariai, eidavę priešakyje ir turėję retinti priešininkų gretas.
Linksmas faktas – juos buvo galima atskirti pagal kepurės akse­suarus: žalią, geltoną arba raudoną bumbulą.
Į mūšį kareiviai keliaudavo su trimis skirtingais drabužių komplektais – mūšiui, kelionei ir poilsiui. Napoleono epochos karių drabužiai atrodė išskirtinai, tačiau nebuvo praktiški. Balti drabužiai greitai iš­sipurvindavo, ant viršutinio drabužio esančios sagos atliko tik grožio ir žymėjimo funkciją. Kiekvienas pulkas turėjo savo numerį, kuris buvo iškaltas ant sagų. Nepato­gios buvo ir kareiviškos kelnės, susags­tomos še­šiomis sagomis, batai buvo gaminami vienai kojai, kareiviai juos avėdavo tiek ant dešinės, tiek ant kairės.
Kiekvienas kareivis į mūšį eidavo su kuprine, kurioje būdavo skutimosi reikmenys, kojinės, pirštinės, marškiniai, kelnės, kartais batai, ­laimingieji turėjo klumpes. Kiekvienas turėjo skiltuvą ugniai įžiebti ir pypkę, kuri beveik niekada neiškrisdavo iš dantų. I. Babušis pasakojo, kad prieš dešimt metų Vilniuje buvo rasti trys tūkstančiai kareivių palai­kų – visi turėjo nuo pypkės laikymo išdilusius dantis.
Prancūzai labiausiai mėgo baltą duoną, o papildomai valgydavo tai, ką rasdavo pakeliui. Šiais laikais sakytume „vogė“, bet kareivių žo­dyne tokio žodžio nebuvo – jie „pramisdavo iš to, ką rado“. Vienas karei­vis nešdavo puodą, o kitų užduotis buvo po saują ko nors į jį įmesti, kad išeitų sriuba. Produktų prasimanyti padėdavo ir kartu keliavusios moterys – markitantės. Tai buvo oficialios kariuomenės moterys, kurios padėdavo prekiauti, mainytis, lo­pyti drabužius bei palaikydavo romantiškus ryšius su kareiviais. Pasitaikydavo, kad žygio metu markitantės ištekėdavo ne kartą.

Kariai mėgo ir pramogauti – žaisdavo kauliukais, o kortomis pliekdavo dieną naktį.
Įdomu buvo sužinoti ir kokiais ginklais naudojosi Napoleo­no ar­mijos kariai. I. Babušis pasakojo, kad dalis puskarininkių į mūšį nešėsi kardą, bet jis dažniau naudotas mė­sai pasipjaustyti nei karyboje – buvo labiau statuso simbolis. Mūšyje naudingesnis buvo durtuvas ant ginklo, nes kulkos anuo­met buvo apvalios ir skriedavo lenkta trajektorija, todėl pataikyti buvo sunku. Be to, parakas greitai sudrėkdavo, titnagas po kelių šūvių nuskildavo, o per daug prikišus parako, ginklai net neiššaudavo. Yra duomenų, kad iš tūkstančio šautuvų salvę padarydavo tik trys šimtai. Todėl prancūzai į ataką puldavo su durtuvais ant šautuvo.
Didžiąją dalį sužalojimų priešininkai patirdavo nuo artilerijos. Šaudydavo paraku prikimštomis bombelėmis, o pėstininkų kavalerijai priartėjus – karteče, t. y. dideliu ­užtaisu, pripildytu švininių ar kito metalo šovinių. Kaip šie šoviniai atrodė, galėjo pamatyti eduka­cijos dalyviai, nes klubas turi Lietuvoje rastą autentišką šovinį.
Edukacijos dalyviai visą karių inventorių galėjo ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti, pasimatuoti, įsiamžinti bei paragauti ant laužo fuzilierių išvir­tos prancūziškos svogūnų sriubos.
Turininga diena užbaigta pa­skaita „Napoleonmetis Elektrėnų krašte“. I. Babušis Elektrėnų krašto muziejuje gausiai susirinkusiems dalyviams papasakojo, kaip Napo­leono kariuomenė per Lietuvą judėjo Rusijos link ir kokius iššūkius patyrė kelyje.