Mano vardas yra Enrieta, man – 19 metų. Šiuo metu esu moksleivė Vilniaus Antakalnio gimnazijoje. Trylika metų gyvenau Šveicarijoje ir prieš šešerius metus atvažiavau į Lietuvą pas savo senelius Jagėlonių kaime, Elektrėnų savivaldybėje. Nors gyvenu Vilniuje, labai branginu savo kaimą. Gyvenimo be jo įsivaizduoti negalėčiau. Jau vaikystėje pradėjau rašyti istorijas, o vėliau ir poeziją bei dainas. Literatūros pamokose susipažinau su Vytauto Mačernio kūryba, kuri ir paklojo mano kelią į platųjį poezijos pasaulį. Kai nerašau, mėgstu skaityti, groti gitara ir piešti, taip pat domiuosi biologija ir filosofija. Ateitį norėčiau susieti su biologijos mokslais ir rašymu.
Eilėraščiai:
Šis eilėraštis ne apie tave
Aš – matinis objektas veidrodžių salėje
Vienintelis kūnas, kuris ne atspindys
Pamestas žvilgsniuose, kurių nėra
Žvilgsnyje viename, kuris pjausto
Pavienes kūno dalis, ir teisia.
Aš buvau šaltinis regėjimo šioje kameroje
Šokėjas lūžusiomis kojomis –
Bet kai nėra su kuo pasilyginti,
Ir nevykęs žingsnis didesnis už nebūtą.
Kai išėjau į tą platųjį pasaulį,
Vaidinau tiktai rolę mažą
Ne pagrindinę ir ne gražią.
Mano gyvenimas, kaip aš jį praminiau
Buvo romus it sapnas.
Ir vieną dieną aš sutikau tikrą žmogų.
Tas asmuo kalbėjo ne monologais,
O dialogais; jo atsakymai neatspėjami.
Bet keisčiausia tai, kad visi pokalbiai esami –
Kai kiti pamiršdavo jau kitą dieną, kas būta
Jis prisimindavo viską.
Buvo sunku pajusti tą deja vu
Ta pasikartojimą rankų mostų ir išleistų garsų
Nes jis atsiminė, lyg visa tai būtų tikrovė
Ar jo paties gerovė –
Ir kai bandydavau atspėti atsakymą jau ištartą
Jis tik pakartodavo lyg žinąs mano žaidimą.
Tas žmogus buvo tikras
Ir pamažu ir aš pradėjau tikėti tikrove.
Kasdien turėjau išmokti žodžius ir
Įsijausti į savo rolę, bet dabar
Kažkas yra, ne tik aš
Tikras!
Cenzūrinis žodis
Pamažu pripranti prie šypsenos
Ir ji įsikuria tavo veide, lyg ten priklausytų.
Ji nebe tokia svetima tavo būčiai
O ir pats džiaugsmas tampa ilgalaikiu svečiu
Kasdien pajaustų emocijų sąraše.
Kažkaip ta geltona saulės šviesa
Nebenudegina odos, o ją glosto švelniai
Ir rytojus meiliai glosto plaukus, kad atmestum
Paklodę, sunkią nuo vakarykščio miego
Ir atsibudęs žengtum į naują dieną.
Kaip būna nuostabu, kai tos pievos
Žalios lyg sapne!
Kai gėlės įgauna kvapą,
O visas pasaulis išsineria iš juodo balto kiauto
Ir pademonstruoja vaivorykštės paletę!
Lyg sapnas… atsibundi…
Ir prie to pripranti.
Žmogus tik įpročių būtybė.
Argi nuostabu, kad šitas džiaugsmas tampa rutina?
Džiaugtis, laukti, šypsotis – ir tai jau tampa blanku.
Mirkteli ir vėl atsirandi pradžioje, liūdesio įsčiose
Kur visa tai prasidėjo.
Lyg visą gyvenimą bėgu apskritimu
Kaip šuo, bandydama sugauti savo uodegą.
Juk tai smagu. Bent iš pradžių.
Mėnulis
Pirma fazė. Trisdešimt penkios minutės.
Dabar vėjo bangos bučiuoja žolelių kojeles.
Gal nebūtų taip šalta, jei akys nebūtų langai į sielą
Taip šilta, kai aplink rainelę balta.
Aš tave matau ir visai nerūpi
Kur – kalnai nejuda ir negali užstoti saulės
Stiklai sulaiko šviesą, nors tu gali matyti
Visus, kurie pasaulyje žmogaus išmąstyti.
Antra fazė. Dabar gal jau pažįsti
Nebesumaišytum tembro su balsu
Paukštis ar puokštelė, viskas dovana
Čiulba ar tyli, vis tiek tai netiesa.
Trečia? Kai pirma mėgavaisi, dabar jau skubi
Ieškai, ieškai, kambariuose tapetus skuti
Nuoga aplinka, nes ir pas tave širdis akla
Po kiek laiko tavo užuojauta jau sklidina.
Aš moku skęsti, o tu moki dusti
Kai laikas pasiduoti, nė vieno iš mūsų neišliks
Instinktas ta gyvybė, todėl tau ir rūpi
Neturi pasirinkimo, būti ar nebūti
Ketvirta fazė. Pasimesk.
Neberūpi tau jau aš.
Bet ir tu nebe
Su didinamuoju stiklu savo širdies ieškau
Meilė su tokia aistra, aš nebeišlikau
Viskas, kas mano paliesta, tą ir pražudau.