Robertas Šarknickas – pedagogas, aktorius, rašytojas, režisierius, etnografas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, buvęs Seimo ir Alytaus savivaldybės tarybos narys, šiuo metu lankantis savivaldybių bibliotekas, kultūros centrus su poezijos programa „Balsas iš širdies“. R. Šarknickas jau kurį laiką gyvena Elektrėnuose, todėl gali padėti laikraščiui „Elektrėnų kronika“ kurti įdomesnį turinį, o svetainę www.kronika.lt paįvairinti filmuota medžiaga.
Norėtume, kad pokalbis su naujuoju redakcijos darbuotoju sudomintų ir mūsų skaitytojus.
E.K. Pirmiausia, papasakokite, kokie keliai į Elektrėnus Jus atvedė?
R.Š. Atsidūriau Elektrėnuose gana natūraliai, dėl gyvenimo bei naujų darbų pasiūlymo aplinkybių. Kol kas tai laikina stotelė, bet ji suteikia progą pažvelgti į miestą iš arčiau.
E.K. Šiuo metu Jūs kartu su žymiais Lietuvos žmonėmis ir atlikėjais keliaujate po Lietuvą su programa „Balsas iš širdies“. Susitikimuose skaitote šiuo laikotarpiu skirtingai vertinamų poetų Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio eilėraščius. Sakykite, prašau, kodėl Jūs tokį projektą pasirinkote, ką Jums reiškia poezijos skaitymas?
R.Š. Šis projektas man svarbus, nes jame susilieja mūsų tautos muzikinė ir literatūrinė tradicija. Noriu priminti žmonėms, kad poezija – tai ne tik žodžiai, bet ir gyvas jausmas, sujungiantis kartas.
Man poezijos skaitymas – tai galimybė prisiliesti prie žodžio, kuris gydo, įkvepia ir leidžia pajusti tai, kas kartais nepasakoma kasdienėje kalboje. Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus ir Vytauto Mačernio kūryba – labai skirtinga, bet paliečia giluminius jausmus.
Šį projektą pasirinkau todėl, kad jis leidžia keliauti pas žmones, dalintis poezija, kuri kiekvieną paliečia savaip. Man svarbu, kad eilėraštis ne tik skamba scenoje, bet ir sukuria tiltą tarp manęs ir klausytojo. Na, žinoma, dažnai girdžiu, kad mano balsas labai rezonuoja klausytojams. Aktorius Vladas Bagdonas yra pasakęs, kad Šarknicko balsas yra ypatingas, kartu jo balsas yra radijinis, televizinis, mikrofoninis. Tą pastebėjau ir savo „Facebook“ paskyroje, kuriame sekėjų skaičius jau perkopė 21 tūkstantį, dažni komentarai – balsas ir dar kartą balsas.
E.K. „Elektrėnų kronika“ išspausdino Jūsų surinktą medžiagą apie Justiną Marcinkevičių. Jau gavote skaitytojų atsiliepimus, kad iki šiol dar niekas nebuvo taip artimai su poeto artimaisiais bendravęs. Gal žinote kokį receptą, kaip prakalbinti žmones?
R. Š. Man atrodo, kad svarbiausia – nuoširdumas. Jei į žmogų žiūri kaip į artimą, o ne tik kaip į informacijos šaltinį, jis atsiveria natūraliai.
Esu labai dėkingas Justino Marcinkevičiaus artimiesiems, kad jie patikėjo ir pasidalijo savo prisiminimais. Jų atvirumas – ne mano nuopelnas, o labiau dovana, už kurią galiu tik padėkoti.
E.K. Jūs turite ir pedagogo išsilavinimą, dirbote gimnazijose. Pasidalinkite pastebėjimais, kuo šiuo laiku vykdoma švietimo sistema skiriasi nuo tos, kai mokėtės Jūs?
R.Š. Skirtumų tikrai yra – mūsų laikais mokykla buvo griežtesnė, labiau orientuota į discipliną ir atmintinį žinojimą. Šiandien daugiau dėmesio skiriama individualybei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui. Manau, kiekvienas laikmetis turi savų pliusų ir minusų. Mokydamasis aš jutau didesnę hierarchiją – mokytojas buvo autoritetas be klausimų. Šiandien jaunimas drąsesnis, daugiau linkęs diskutuoti, ginčytis, ieškoti savo kelio. Tai iššūkis pedagogams, bet kartu ir galimybė kurti gyvesnį dialogą. Didžiausias skirtumas – technologijos. Anksčiau informacija buvo sunkiau prieinama, todėl knyga ir mokytojas buvo pagrindinis žinių šaltinis. Dabar viskas ranka pasiekiama telefone. Tad mokytojo užduotis – ne tik perduoti žinias, bet ir padėti atsirinkti, kas svarbiausia.
E.K. Neslepiate, kad užaugote vaikų namuose. Kokia Jūsų nuomonė apie vaikų namų reorganizaciją, apie naujai įvestus valstybės apmokamus globėjų etatus? Tai gerai ar nelabai?
R.Š. Užaugęs vaikų namuose aš puikiai žinau, ką reiškia neturėti šeimos šilumos. Todėl pati idėja, kad vaikui būtų suteikta galimybė augti artimesnėje, šeimos aplinkoje, man atrodo gera. Tačiau kartu svarbiausia, kad globėjai būtų ne tik formalūs, bet ir tikrai pasiruošę priimti vaiką į savo gyvenimą. Reorganizacija turi prasmę, nes šeimos aplinka yra natūralesnė vaiko raidai nei institucija. Tačiau labai svarbu, kad tai nebūtų tik mechaninis procesas – vien globėjų etatų įvedimas dar negarantuoja šilumos ir rūpesčio, kurio vaikui labiausiai reikia. Man svarbiausia, kad vaikas jaustųsi mylimas ir saugus. Nesvarbu, ar tai vaikų namai, ar globėjai – esmė, kas slypi už žodžių. Jei globėjai bus tik dėl darbo vietos, vaikas to tikrai nepajus. Tad viskas priklauso nuo žmonių širdies.
E.K. Pagal savo patirtį esate parašęs knygą „Šarkos sielos šauksmas“, pagal knygą sukurtas filmas „Nepalikit, prašau“, esate dar kelių dokumentinių filmų bendraautoris, o ko dar apie Jus nežinome?
R.Š. Ko apie mane dar nežinote? Matyt, daug. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus savyje nešiojasi daugiau, nei gali parodyti knygose ar filmuose. Galbūt didžiausia paslaptis yra ta, kad vis dar ieškau – ir savęs, ir atsakymų kaip ir kiekvienas žmogus – daugiau ar mažiau. Knygos ir filmai – tik dalis mano kelio. Gal mažiau žinoma, kad rašau dar ir naujus tekstus, turiu sumanymų kitoms dokumentinėms juostoms, taip pat straipsniams politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Noriu, kad kiekvienas darbas kalbėtų apie žmogaus vidų, jo trapumą ir stiprybę. Dažnai žmonės mato tik kūrybinę pusę, bet mažiau žino, kad mėgstu labai paprastus dalykus – keliones po Lietuvą, bendravimą su žmonėmis, pasivaikščiojimus gamtoje, padedu senjorams, vaikams. Tai maitina mano pasaulėžiūrą ir kūrybą daugiau nei bet kas.
E.K. Dirbdamas pedagogu dėstėte teatro ir kino pagrindus. Ar nemanote, kad tokios pamokos reikalingos Elektrėnų savivaldybės mokyklose?
R.Š. Esu pats teatro ir kino aktorius, todėl dirbdamas pedagogu visuomet stengiausi įtraukti kūrybiškumo, scenos meno elementų. Manau, kad teatro ir kino pamokos būtų nepaprastai naudingos ir Elektrėnų jaunimui – jos padeda atsiskleisti, ugdo pasitikėjimą savimi, moko bendradarbiauti, suprasti kūrybos procesą iš vidaus. Šiuolaikiniams mokiniams tai labai artima ir įdomu.
Man tikrai atrodo, kad toks dalykas Elektrėnų savivaldybės gimnazijoms būtų labai prasmingas. Juk teatras ir kinas – tai ne tik menas, bet ir būdas išmokti bendravimo, atsakomybės, darbo komandoje. O Elektrėnai jau turi mokytoją – jei bendruomenė apsispręstų, aš esu pasirengęs šį dalyką dėstyti. Turiu patirties dėstant teatro ir kino pagrindus, galiu pasakyti – tai šimtu procentų pasiteisina. Mokiniai ne tik kuria vaidmenis, bet ir išbando save įvairiuose vaidmenyse: nuo režisieriaus iki montuotojo. Tai kuria bendruomeniškumą, lavina kūrybiškumą, leidžia atsiskleisti net tiems, kurie įprastai būna uždaresni. Labai norėčiau, kad toks dalykas atsirastų ir Elektrėnuose, labiausiai išloštų mokiniai, bendruomenė, juk to švietimas ir siekia – atskleisti mokinio indvidualumą.
E.K. Buvote Seimo narys, priklausėte Valstiečių ir žaliųjų sąjungos partijai, bet atsisakėte partiškumo. Ar planuojate savo ateitį dar kartą su politika susieti?
R.Š. Man politika visada pirmiausia buvo tarnystė žmonėms. Nors šiandien partiškumo atsisakiau, visuomeninė veikla man išlieka svarbi. Jei ateityje matysiu, kad galiu būti reikalingas bendruomenei, neatmetu galimybės vienaip ar kitaip įsitraukti. Neslėpsiu, pasiūlymų iki šiol sulaukiu iš įvairių partijų, judėjimų. Likau švarus politikas, nieko neįskaudinau, padėjau šimtams vaikų, atidaryti vaikų dienos centrai, įvestas Kultūros pasas, padidintos pensijos, vaiko pinigai, jaunoms šeimoms skirtos dotacijos regionuose įsigyti namus ir pan. Gyniau Seime poetą J. Marcinkevičių, pavyko, neleidome sumenkinti jo vardo. Žodžiu, Seime padaryta prasmingų darbų, įgautos žinios teisėkūroje yra geras bagažas pagalvoti apie galimybes padėti Lietuvai, jei to reikės žmonėms, tad niekada nesakau niekada.
E.K. Klausimas, į kurį norėtumėte atsakyti?
R.Š. Galbūt labiausiai laukčiau klausimo: ką dar ketinate parašyti ar sukurti? Nes kūryba man – kaip antras kvėpavimas.
E.K. Ačiū Jums už pokalbį. Tikime, kad Elektrėnuose atsiras laisvos erdvės Jūsų kūrybai, o laikraštyje „Elektrėnų kronika“ skaitytojus sudomins Jūsų straipsniai, interviu ir filmuota medžiaga. Laukiame skaitytojų pasiūlymų, kokias temas kviestumėte nagrinėti naujajam redakcijos darbuotojui.
Kalbėjosi Julija Kirkilienė