Gegužės 15 d. Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės bažnyčios choras „Salve“ (vadovė Laima Mažuolytė) buvo pakviestas pagiedoti Kaune dvejose šv. Mišiose. Su džiaugsmu sutikome – juk kiekviena išvyka dovanoja neįkainojamos patirties.
Pirmosios šv. Mišios buvo aukojamos Kauno Šv. arkangelo Mykolo, kitaip dar Įgulos, bažnyčioje. Negirdėtas pavadinimas? Žinoma, daugelis šiuos išskirtinės architektūros maldos namus žino kaip soborą, ir jie visiškai teisūs. 1890 m. Šv. Petro ir Povilo soboro projektą patvirtino Rusijos imperatorius Aleksandras III, o 1895 m. jau buvo pašventintas pastatytas soboras. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1919 m. stačiatikių maldos namai pertvarkyti į Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Tarybiniais laikais, nuo 1965 iki 1991 m., pertvarkius interjerą bažnyčioje buvo įkurta Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerija. 1991 metais šventovė vėl buvo grąžinta katalikams. Vingiuota šios bažnyčios istorija, bet labiausiai džiugina, kad nė viena santvarka nesiryžo nugriauti unikalios architektūros maldos namų. Todėl dabar maldininkai gali susirinkę paklausyti išskirtinių kunigo Tomo Karklio pamokslų – tokių emocionalių, kiekvienam suprantamų ir nepaliekančių abejingų. Garsiai, aiškiai ir įtaigiai kelis kartus kunigo pakartoti klausimai kiekvieną žmogų priverčia susimąstyti ir mintyse pateikti atsakymą. Vaikai susikabinę rankomis apjuosė altorių ir kartu su visais tikinčiaisiais kalbėjo Viešpaties maldą („Tėve mūsų…“). Likusią mišių dalį jiems tarsi namuose buvo leista atsisėsti ant altoriaus laiptų ir be baimės ar įtampos dalyvauti mišiose. Rodos, taip viskas jauku, paprasta, be jokių atgrasių kanonų, dėl kurių daugelis tikinčiųjų dažnai nustoja lankytis bažnyčiose. Mūsų choras per 25 savo gyvavimo metus dalyvavo daugybėje mišių, bet tokiose išskirtinėse ir davusiose tiek peno apmąstymams – pirmąkart.
Laisvą laiką iki antrų mišių nusprendėme praleisti didžiausiame miesto teritorijoje esančiame ąžuolyne visoje Europoje – Ąžuolyno parke. Pasirodo, čia auga apie 770 ąžuolų. Daugelis jų labai seni, todėl juose gyvena ir niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma barnabita) – vienas bene labiausiai saugomų vabalų Europoje. 2001 m., vykdant gamtinės įvairovės tyrimus, parko teritorijoje užregistruoti 59 rūšių paukščiai, iš kurių pilkoji meleta ir baltnugaris genys įrašyti į raudonąją knygą. Ir visai tai – antro pagal dydį Lietuvos miesto centre. Neįtikėtina! Vidurdienį Ąžuolyne vaikštinėjo daug žmonių. Daugelis iš jų buvo sportiškai apsirengę ir turėjo ant krūtinių pritvirtintus numerius. Vėliau sužinojome, kad tądien daugiau nei 12 tūkst. kauniečių ir miesto svečių dalyvavo „Ėjimo“ renginyje eidami 5, 10 ar 25 kilometrų trasas. Tokiomis akimirkomis visuomet prisimenu mūsų a. a. ilgametę choro narę, sveikuolę Bronę Vasiliauskienę, ir pagalvoju, kad štai pildosi jos svajonė matyti tokią Lietuvą – blaivią ir sportuojančią… Ir tuomet pamatau už kelių metrų nuo tako krypuojančią didžiųjų dančiasnapių šeimynėlę – mamą ir šešis dančiasnapiukus. Neišpasakyto grožio reginys. Jokios žmonių baimės. Vėliau pasidomėjusi sužinojau, kad ornitologų ir gerųjų žmonių, įkeliančių jiems tinkamus inkilus, dėka didžiųjų dančiasnapių kolonija Kaune gausėja. Galbūt išties artėjame prie žmogaus ir gamtos santykių darnos?
Antrosios mišios vyko Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Kunigas Tomas Trečiokas džiaugėsi, kad pirmosios šv. Komunijos iškilmes papuošė keturbalsis choras iš Elektrėnų. Daugeliui Lietuvos bažnyčių turėti chorą jau yra prabanga. Tačiau man pasirodė, kad prabanga yra bažnyčioje stovintys mažiems vaikams skirti staliukai su kėdutėmis. Kai vaikas atsisėdęs už stalo spalvina, piešia ar tyliai kažką konstruoja, šv. Mišiose gali ramiai dalyvauti visi susirinkusieji. Puiki idėja. Ir visi laimingi.
Na štai, pasirodo nereikia toli važiuoti ieškoti stebuklų. Per pusdienį nemažai jų galima rasti visai šalia Elektrėnų.
Beatričė Jaroševičienė