Eikime ten, kur kviečia širdis

Laimingas yra tas žmogus, kuris dirba pagal pašaukimą. Laimingas yra tas  žmogus, kuris  kiekvieną dieną į darbą eina lyg į šventę. Laimingas yra tas žmogus, kuris eina savanorystės pašaukimo keliu, kuris eina ten, kur kviečia širdis…

Nijolė Ustilienė

Savanorystės pašaukimas… Padėti neįgaliems, seneliams, vienišiems žmonėms, vaikų namų auklėtiniams ir visiems, kuriems reikia pagalbos. Sutvarkyti atokų gamtos kampelį, dūstantį nuo šiukšlių,  nupirkti reikalingų produktų maisto bankui, tvarkyti bibliotekos fondus, rūšiuoti knygas, nemokamai dalinti skrajutes, dirbti savanoriais psichologinės pagalbos tarnybose, gyvūnų prieglaudose, padėti nuo gaisro nukentėjusiam ir turto netekusiam kaimynui. Tai veikla, kuri praturtina naujais patyrimais, žiniomis, susitikimais, praturtina žinojimu, kad brangus gyvenimo laikas bėga prasmingai.

Šie metai, 2011-ieji, yra ir Dievo gailestingumo metai. Gailestingumo darbai kūnui ir sielai yra tarsi savanoriškos veiklos kelrodė žvaigždė, tiesianti kelią savanorystei, gailestingumui ir klausianti kiekvieno iš mūsų: ką gero šiandien padarei? Ar nemokantį pamokei, ar abejojančiam patarei, ar nuliūdusį paguodei, ar įžeidėjams atleidai? O gal išalkusį pavalgydinai, vargšą aprengei, ligonį aplankei? …

Motinos Teresės žodžiai „Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto darykite gerus darbus“ sako, kad tavo darbai greit gali būti užmiršti ir už juos neišgirsi net „ačiū“, kad dažnai lydės įvairių apkalbų banga, kad tūlas netikės, jog gerus darbus, savanorystės darbus atliksi be jokio atlygio. Turėk jėgų ir kantrybės daryti gerus darbus. O jų yra daug ir įvairių!

Nuvilnijo, nuskambėjo per Lietuvą aplinkos tvarkymo talka „Darom“, subūrusi savanoriškiems tvarkymo darbams ir jaunus, ir vyresnio amžiaus žmones. Žalios širdelės mums priminė, kad Žemė taip pat turi širdį. Ir ją dažnai suspaudžia žmogaus nemokšiškos veiklos rezultatai, abejingumo gniaužtai ar puikybės, didybės stabai.

Simboliška, bet gruodžio 5-ąją, Tarptautinę savanorių dieną, įteikiamos aštuonios „Auksinės širdies“ nominacijos labiausiai nusipelniusiems savanoriams arba organizacijoms. Juk visiems žinomos organizacijos: Raudonojo Kryžiaus draugija, Maltos ordinas, labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ ar Lietuvos Caritas.

Semeliškių parapijoje jau aštuonerius metus vyksta Carito organizuojama  Neįgaliųjų diena, sukviečianti  senus, vienišus, ligotus, neįgalius žmones. Jos iniciatorius yra parapijos klebonas Gintautas Jančiauskas. Šis renginys suvienija Pastrėvio ir Semeliškių seniūnijas, nes prie jo organizavimo prisideda Semeliškių seniūnas Vytautas Barzdaitis, Pastrėvio seniūnas Arūnas Kanapeckas, parapijos Carito organizacijos pavaduotoja Veronika Markevičienė, Semeliškių bendruomenė „Strėva“ ir jos pirmininkas Antanas Bielskis, Pastrėvio bendruomenė ir pirmininkė Viktorija Juknevičienė, Semeliškių vidurinė mokykla ir direktorė Irena Adomėnienė, Pastrėvio pagrindinė mokykla ir direktorė Dangutė Stasiūnienė bei visas būrys caritiečių savanorių. Jie aplanko vienišus žmones, kviečia juos į šventę, kartais atveža savo automobiliais, ruošia vaišių stalą ir rūpinasi, kad senoliams nieko netrūktų. Smagu ir gera matyti džiaugsmu spindinčias akis, raukšlių išvagotus šiltus veidus, nuo kasdienybės rūpesčių ir vienatvės atitrūkusius žmones, galinčius susitikti,  pabendrauti, gražiai dainuoti, šokti,  linksmintis.

Juk gyvename materializmo ir susvetimėjimo laikais, kai žmones vertiname pagal piniginės storį, automobilio markę, užimamas pareigas ar įtakingumą. Dažnai nepažįstame laiptinės kaimynų.  Pažvelgę į savanorį ir jo veiklą, neretai ir pirštą prie smilkinio pasukame, keistuoliu pavadiname. Ir darbdavys, priimdamas į darbą, nori, kad būsimas darbuotojas mokėtų užsienio kalbų, turėtų kompiuterinio raštingumo įgūdžių, vairuotų automobilį, bet  retai domisi savanoriška veikla. Gyvenimo laikrodžiai tiksi, skaičiuodami brangų laiką. Pradėkime nuo savęs, nuo šiandien. Aplankykime vienišą kaimynę, graudžiai žvelgiančią pro langą ir laukiančią į užsienį dirbti išvykusių vaikų. Sušelpkime stokojančią šeimą, auginančią gausų būrį atžalų. Kartais gaudykime ne žuvį, bet įteikime meškerę, kad neaugintume dykaduonių, norinčių viską gauti veltui ir gyventi iš įvairių socialinių pašalpų. Graudu, kai nuvežęs labdarą, čia pat, už ūkinio pastato, randi išmestų gerų batų kalnus ar krūvas drabužių. Tada atrodo, kad Sizifo akmuo, beveik pasiekęs viršukalnę, vėl rieda žemyn.

Ir vis dėlto darykime gerus darbus, eikime ten, kur kviečia širdis…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų