Virginija Jacinavičiūtė
Antanas Vytautas Petravičius negali netapyti. Tai jis suprato, kai išėjęs į pensiją vėl ėmėsi teptuko, kurį po vaikų gimimo buvo atidėjęs į šalį. Per dešimt intensyvaus tapymo metų sukurta daugybė drobių, kurios apsigyveno giminaičių, draugų, kaimynų namuose. Su laiku drobių prisikaupė tiek, kad pritrūko sienų joms iškabinti. Tuomet Antano seseriai – Elektrėnuose gyvenančiai Aldonai Petravičienei (vyro ir brolio pavardės vienodos) – kilo mintis paveikslus padovanoti Elektrėnų socialinės globos namams, kad gamtos peizažai džiugintų šių namų gyventojus.
Gruodžio 10 dieną Antanas su žmona Danute, sūnumi Vytautu bei seserimi paveikslus iš Kulautuvos atvežė į Elektrėnų socialinės globos namus ir perdavė direktorei Danutei Suchockienei. Direktorė žadėjo surasti paveikslams tinkamiausią vietą ir jau tą pačią dieną laisvalaikio erdvėje buvo iškabinta drobių ekspozicija. Direktorė D. Suchockienė į Antano pomėgį pirmiausia pažvelgė iš profesinės pusės – ji įvertino tai, kad 86 m. senolis turi pomėgį, kuris neleidžia garbiame amžiuje nuobodžiauti bei suteikia džiaugsmą ne tik pačiam, bet ir aplinkiniams. Direktorė buvo tikra, kad globotiniams gamtos peizažai tikrai bus artimi.
ir A. V. Petravičius
Antanas pasakoja, kad yra savamokslis dailininkas. Jog turi talentą piešti, jis pastebėjo pradžios mokykloje. Tąkart, parašius dailyraštį, mokytoja davė užduotį papuošti sąsiuvinio paraštes. Antanui puikiai pavyko, o su laiku pomėgis išaugo į tapymą akriliniais dažais.
Antano kolekcijoje vyrauja peizažai – miškas, miestelio fragmentai, upės pakrantė. Kai kuriuose paveiksluose įamžintos konkrečios vietos – Seredžius, Kalvarija, kiti paveikslai gimė net gyvai nemačius nutapytos vietos. Antanas pasakoja, kad idėjų tapymui pagauna žiūrėdamas televiziją. Pamatęs gražų gamtos ar miestelių fragmentą per televiziją Antanas tą vaizdą perkelia ant drobės. Taip jis nupiešė ir epizodą iš legendinio lietuviško serialo „Giminės. Po 20 m“. Senolio darbuose vyrauja miškai, nes jis pats augęs miškingose vietovėse prie Kulautuvos.
Vien šiais metais Antanas nutapė daugiau kaip 40 drobių. Kai pagauna įkvėpimas, senolis keliasi penktą ryto ir imasi darbo. Didesnei drobei nutapyti Antanui pakanka 5 valandų.
Į tapymą Antanas žiūri kaip į laisvalaikio praleidimo būdą, todėl naudos iš paveikslų nesiekia. Drobių Antanas neperka, panaudoja paklodes, tačiau kainuoja dažai, rėmeliams reikia medžiagos. Nors tapymas kainuoja, Antanui maloniausia paveikslus dovanoti. Šią liepą paveikslų buvo padovanojęs Elektrėnų vaikų globos namams, ar greitoji atvyksta, ar gydytoja užeina, visi namo grįžta su paveikslais, kuriuos Antanas dovanoja plačiai šypsodamasis.