Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupė jau penktus metus vykdo Vaikų dienos centro projektą seniausiame savivaldybės miestelyje – Semeliškėse. Į jį darbo dienomis ir vasarą susirenka iki 15–20 vaikų, aktyviai dalyvaujančių įvairiose veiklose.
Semeliškių vaikų dienos centras pradėjo veikti 2017-ųjų balandžio mėnesį, dabar jame dirba socialinė darbuotoja Gitana Belė.
Vietos veiklos grupės sumanymas
„Vaikų dienos centro tikslas – teikti įvairias socialines ir ugdymo paslaugas vaikams ir jų tėvams, šeimoms. Centre vaikai sulaukia pagalbos mokantis ir ruošiant pamokas, čia organizuojamas maitinimas, laisvalaikio užimtumas, įvairūs ugdomieji užsiėmimai, tėvai gali gauti įvairios informacijos, konsultacijų, net tarpininkavimo, psichologo ir kitų paslaugų. Dienos centruose yra kuriama erdvė, kurioje vaikas gali jaustis saugus, priimtas ir vertingas, stiprinti savo mokymosi gebėjimus, geriau pažinti save, plėsti savo akiratį, kurti santykį su bendraamžiais ir suaugusiais, stiprėti kaip asmenybė, ugdytis vertybes, atsakomybę, savarankiškumą. Tai daugiausia daroma žaidžiant“, – teigė Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupės pirmininkė, Vaikų dienos centrų vadovė Lina Bernatavičienė.
Per mokslo metus vaikai į Dienos centrą ateina po pamokų, užkanda, pailsi žaisdami ir bendraudami, tada ruošia namų darbus, o vėliau dalyvauja ugdomuosiuose užsiėmimuose. Vasarą didesnis dėmesys skiriamas poilsiui, įvairioms ekskursijoms ir išvykoms.
Semeliškių seniūnijos pastate
Semeliškių vaikų dienos centras įsikūręs tame pačiame pastate kaip ir seniūnija, į miestelio gimnaziją iškeltos bibliotekos patalpose. Nuo šios mokymo įstaigos iki Vaikų dienos centro – maždaug 400 metrų.
Kai šiltos gegužės dienos pavakare apsilankėme Semeliškių vaikų dienos centre, jame radome septynis vaikus, jauniausia mergaitė buvo šešerių, vyriausia – keturiolikos metų. Vaikai ką tik buvo grįžę iš Semeliškių miestelio parduotuvės ir smaližiavo ledais.
„Šiandien vaikai susirinko labai anksti, nes pamokos mokykloje buvo sutrumpintos – vyko egzaminas“, – pastebėjo Vaikų dienos centro socialinė darbuotoja Gitana Belė, dirbanti ir su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis.
Pasak jos, kasdien vidutiniškai Vaikų dienos centre būna po 12 vaikų. Arti pusė jų gyvena Semeliškėse, kiti – tolėliau: Barboriškėse, Beižionyse, Budziliuose.
„Tai netoli“, – sakė Vaikų dienos centre sutikti vaikai.
O ar jie tokį atstumą pėsčiomis nueitų? Keli patikino, kad taip – tokį atstumą jie įveiktų ir savo kojomis, nors retai tai tenka daryti, keli susimąstę tylėjo.
Mėgstamiausi – stalo žaidimai
Ką vaikai Dienos centre labiausiai mėgsta daryti? To pasiteirauti vaikai kaip mat atsakė, kad mėgsta žaisti įvairius žaidimus. Kokius? Jie pirmiausia vardino loginius stalo žaidimus – „Uno“, „Alias“, kuriuos paprastai visi susėda žaisti prie neaukšto staliuko.
Vaikai dažnai eina į gimnazijos stadioną ar į sporto salę žaisti rankinio ir kitų judriųjų žaidimų, o aikštelėje prie Dienos centro mėto kamuolį. Čia pat gražiai sužydėjusi vyšnia kartais tampa puikia palaipiojimų vieta.
Semeliškių vaikų dienos centrą lankantys vaikai kartu su socialine darbuotoja tvarko jo patalpas, daro papuošimus ir atvirukus šventėms, Kalėdoms darė žaisliukus, Velykoms margino kiaušinius, daug lipdo iš modelino. Kartu su G. Bele ir seniūnijos specialistėmis tvarkė bei puošė ir miestelį – jau ne kartą sodino gėles prie mokyklos ir pagrindinėje Trakų gatvėje.
O kokia nemėgstamiausia veikla Vaikų dienos centre? Kadangi vaikai neskubėjo atsakyti į šį klausimą, socialinė darbuotoja pastebėjo, kad nemėgstamiausia veikla – ruošti namų darbus. Ir neslėpė, kad atėjusi į Dienos centrą ji paprastai nežino, kokia diena laukia, nes vaikai susirenka su savo dienos emocijomis, įvykiais ir prašymais, kurie koreguoja planus.
Laukiamos išvykos, kelionės
Smagiausias dalykas Vaikų dienos centro lankytojams – įvairios išvykos, kelionės.
„Per metus būna 4–5 kelionės. Tai įdomiausias dalykas bet kurio amžiaus Dienos centro lankytojams. Jos labai svarbios pažintine prasme, plėsti vaikų akiratį. Šiais mokslo metais lankėmės kino teatre Vilniuje – dauguma vaikų tokiame anksčiau nebuvo buvę. Ir įvairios edukacijos skirtingose šalies vietose labai vertingos ne tik tuo, kad vaikai pamato daugiau Lietuvos ir kažko naujo. Jie taip pat išbando naujų veiklų, plečia savo akiratį. Taip kažkas gali atrasti savo gebėjimus ir gyvenimo kelią, būsimą profesiją. Juk kuo daugiau vaikas pamato, išbando, tuo daugiau pažįsta save ir gali iš daugiau ko rinktis“, – sakė G. Belė.
Vaikai vardino, kad šiais mokslo metais važiavo žiūrėti filmų į Vilnių, lankėsi „Vichy“ vandens parke šiame mieste. Taip pat lankėsi Pakruojo dvare, mokėsi prakalbinti molį Pastrėvyje su Rasa Rakauskiene lipdydami įvairias figūrėles, nusižiedė po mažą puodynėlę, šėrė gyvūnėlius sodyboje „Gyvame kalne“ Kaišiadorių rajone.
Neskuba namo
Pasiteiravus, ar vaikai namuose turi gyvūnėlių, jie tuoj puolė vardinti savo augintinius ir namuose laikomus gyvulius. Daug kas turi šunį ir katę, nemažai kas laiko triušių, turi ir vištų, kelių vaikų šeimos augina ir karvių. Vaikai sakė mėgstantys gyvūnus maitinti. Tačiau klausimas, ar kas nors bandė melžti karvę, vaikus nustebino. Keli net nustebo, kad karvės yra melžiamos, ir net pats šis veiksmažodis pasirodė keistas. Nors ko čia stebėtis – Semeliškių miestelyje jau neliko žmonių, kurie augintų karves, dauguma kaimo žmonių, kaip ir miestiečiai, pieną ir pieno produktus jau perka parduotuvėse.
Dešimtmetis Klaudijus pasigyrė, kad namuose turi ir keturratį. Mėgsta juo važinėtis? „Tik neturim benzino juo važinėtis“, – tarstelėjo vaikas.
Ar vaikai laukia, kai jų pasiimti ateis ar atvažiuos tėvai ar seneliai? Keli vaikai atsakė „Taip“, o kiti teigė to net nelaukiantys.
„Dažnai būtent į pavakarę visi įsižaidžiam kokį nors žaidimą, net skirstytis nesinori“, – pastebėjo socialinė darbuotoja.
Ir Ukrainos vaikai
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios parapijos centre šiemet apsigyveno šeimos iš Ukrainos, dar kelios prisiglaudė privačiose šeimose. Ukrainiečiai 14-etis Ihoris ir 9-etė Nadia lankė ir Semeliškių vaikų dienos centrą. Ant vieną Vaikų dienos centro sieną puošiančio medžio piešinio ukrainiečiai tuoj nupiešė paukštuką ir prirašė daug „Bum“ „bum“ „bum“ – taip liejosi karo atspindžiai vaikų mintyse.
Dabar, kai Nadia su artimaisiais persikėlė gyventi į Klaipėdą, Ihoris į Vaikų dienos centrą neateina. Pas socialines darbuotojas tvarkyti dokumentų besilankanti jo motina Hanna sakė, kad vienas jis nedrįsta ateiti į Vaikų dienos centrą.
„Mes galime nueiti jo pasiimti“, – pasiūlė G. Belė.
Socialinės darbuotojos mintyse sukasi planai kur dar pakviesti berniuką, kad ši veikla jį labiau sudomintų. O Vaikų dienos centre buvę vaikai patikino, kad susikalbėti jiems jokių keblumų nekyla – susikalba rusiškai, kai ką pasako gestais, mimika.
Važiuos prie jūros
Semeliškių vaikų dienos centras veiks ir vasarą, šis metų laikas jame bus dosnus renginių, išvykų ir stovyklų. Vaikai mokysis įvairių socialinių įgūdžių, šiltomis dienomis eis prie Nestrėvančio ežero maudytis, jų lauks ir nemažai ekskursijų: į jau visiems pažįstamus Vilnių, Trakus, artimiausius muziejus, edukacijas ir kai kam dar visai nematytą Lietuvos pajūrį. Kietaviškių vaikų dienos centro lankytojai prie jūros važiavo jau pernai.
Jau paruošta vasaros užsiėmimų programa, kurioje, pasak G. Belės, svarbiausi dalykai bus renginiai, išvykos pėsčiomis ir maudynės Nestrėvančio ežere, kurios vaikams yra didelis malonumas, o socialinei darbuotojai kelia daug nerimo ir įtampos – juk dauguma vaikų yra iki dešimties metų amžiaus ir nemoka plaukti.
Vasarą susirenka daugiau
G. Belė pastebėjo, kad vasarą Dienos centre vaikų paprastai susirenka daugiau negu mokslo metų dienomis. Dažnai vaikai namuose būna visiškai vieni, nes tėvai dirba keliomis pamainomis, 12 valandų per parą ar dėl kitų priežasčių neranda laiko vaikams. Tad dienos centras yra ta vieta, kur vaikas gali bet kada ateiti, pavalgyti, užsiimti mėgstama veikla. Tuo metu tėvai gali ramiai dirbti, žinodami, kad jų vaikas saugus, turiningai leidžia laiką. Tai labai svarbu vasarą, nes tuomet tėvams suorganizuoti vaikų užimtumą dar sudėtingiau negu mokslo metų dienomis.
G. Belė apibendrino, kad visiems vaikams reikia kelių pagrindinių dalykų: meilės, dėmesio, bendravimo, padrąsinimo, pastebėjimo, saugumo, pasitikėjimo. Dažnai su vaikais reikia tiesiog būti, kartu žaisti, gaminti valgyti ir vykdyti įvairias veiklas, taip užmezgamas stipresnis ryšys, vaikai tampa atviresni, daugiau dalinasi savo išgyvenimais ir mintimis. Dabar gyvename skubėjimo amžiuje aplinkui yra daug pagundų, nusikalstamos veiklos, pasimetimo ir suaugusieji turi vaikams rasti daugiau laiko.
Daiva Červokienė
Autorės ir Gitanos Belės nuotraukos