COVID-19 vakcina: mitai ir faktai

Pasaulinė pandemija su­kė­lė begalę sunkumų, streso,­ nežinomybės ir dar daugiau dis­kusijų bei susipriešinimo dėl skirtingų įsitikinimų.
Šis laikotarpis buvo ypač sunkus visiems, tačiau, norint su­žinoti, kokiomis nuo­taikomis ir mintimis mūsų visuomenė gyvena šiandien, kalbiname piliečius iš skirtingų šalies rajonų ir dalijamės jų asmenine patirtimi.

„Daliai visuomenės trūksta atsakomybės“

Šakiuose gyvenanti ir psichologe dirbanti Jurgita džiaugiasi, kad gyvenimas pamažu grįžta į buvusias vėžes. Nors jai tenka ­išgirsti prieštaringų nuomonių apie pandemiją ir jos suvaldymą, moteris turi aiškią savo poziciją.
„Tikiu medicinos mokslu ir manau, kad kiekvienas žmogus yra at­sakingas už savo darbą, todėl jei mokslininkai sukūrė vakcinas tam, kad įveiktume infekciją, aš jais tikiu taip pat, kaip ir kiti žmonės tiki mano darbu. Jei man yra suteikta galimybė apsaugoti savo, šeimos ir aplinkinių sveikatą, – aš ja nedvejodama pasinaudosiu“, – tvirtina Jurgita, papildydama, jog visuomenėje pasigenda socialinės atsakomybės ir supratimo, kad visi kartu tokiomis svarbiomis situacijomis turėtume elgtis solidariai ir pasitikėti medicina.
„Tiesą sakant, man, kaip pilietei, keistai atrodo įvairūs pasisakymai prieš vakcinaciją, kuomet žmonės yra prilyginami bandomiesiems triušiams. Manau, kad tai yra visiška socialinė neteisybė – žiūrėti, kas bus su tais „bandomaisiais triušiais“, kai tik dėl jų ir yra sutramdoma pandemijos grėsmė“, – mintimis dalijasi moteris.
„Aš nerandu jokio loginio pa­aiškinimo, kai, išradus vakciną, žmonės jos bijo, tačiau, išradus naujus vaistus, naują protezą ar naują rentgeno aparatą, visi džiaugiasi ir nekantrauja pradėti naudotis tomis naujovėmis. Esu ne kartą ir vaistinėse girdėjusi, kad, pristigus medikamentų, žmonėms yra siūlomos alternatyvos su panašiais­ ingredientais ir jie be baimės tai per­ka, taigi kodėl tuomet bijome vakcinų? Jei jau taip stipriai nepasitikime medicina, tuomet nesikreipkime į gydytojus dėl skausmų, alergijų ir visų kitų sveikatos sutrikimų ar ištikusių problemų. Iš tų, kurie bijo skiepytis, aš neišgirstu įtikinančio paaiškinimo, kai vieną dieną atsisakome skiepytis, o kitą – kreipiamės į medikus pagalbos. Juk ar tikrai reikia taip rizikuoti nesiskiepijant, kad nuolat gyventume karantino sąlygomis ir pagaliau susiprastume bei įvertintume tikrąją riziką?“ – savo nuomonę išsakė Šakių gyventoja Jurgita.

„Nesinori gyvenimo sustabdyti dėl pandemijos“

Plungiškis verslininkas Vilius pasakoja, kad jo darbas visuomet buvo neatsiejamas nuo buvimo tarp žmonių, todėl džiugu, kad pa­galiau galima ir vėl užsiimti mėgstama veikla, projektais.
„Aš dirbu aptarnavimo srityje ir nuolat turiu tiesioginį kontaktą su žmonėmis, taip pat aktyviai dalyvauju įvairiose visuomeninėse veiklose, todėl jaučiau pareigą ir atsakomybę pasiskiepyti, kad apsisaugočiau pats ir apsaugočiau kitus. Nesinori viso savo gyvenimo sustabdyti dėl pandemijos. Aš suprantu, kodėl skiepai yra būtini, kam jie buvo sukurti ir kaip jie veikia žmogaus organizmą, – man tai atrodo savaime aiškūs ir suprantami dalykai, todėl abejonių aš neturiu ir niekada neturėjau“, – teigia vyras, pridurdamas, kad pats koronavirusu nesirgo, tačiau šeimoje buvo užsikrėtę abu jo tėvai.
Vilius juokaudamas sako, kad vakcinacijos tema tapo tokia pat aštri kaip religija, kur visi turi savo įsitikinimus. „Mano aplinkoje yra vos keletas žmonių, kurie abejoja skiepų nauda, bet stengiuosi tam ­nešvaistyti savo energijos.“

Mitai neturi jokio mokslinio pagrindo
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja prof. dr. Aurelija Žvirblienė mano, kad daugelis realybės neatitinkančių teorijų, susijusių su koronaviruso vakcinomis, siejasi su iškelta hipo­teze, jog šios vakcinos buvo nepakankamai ištirtos, nes sukurtos per itin trumpą laiką.
„Supraskime, kad pasaulinė pan­demija ir jaučiama didžiulė jos grėsmė sudarė ypatingas sąlygas – buvo mobilizuotos didelės finansi­nės lėšos ir dedamos visos profesionalų pastangos į tai, kad bū­tų pagreitinti visi procesai ir būtų kuo greičiau sukurta vakcina, sugebanti pažaboti šią infekciją. Visų svarbiausia yra ne kiek laiko viskas užtruko, o tai, kad visi etapai, privalomi kiekvienos vakcinos kūrimo procesui, buvo įvykdyti ir tik tuo­met vakcinos užregistruotos.“
Imunologė prof. dr. A. Žvirblie­nė aiškina, kad nėra jokių moksli­nių faktų, kurie rodytų vakcinų žalą, pavyzdžiui, vakcinų ir nevai­sin­gumo sąsają, ir pabrėžia, kad vakcinos nesukelia pačios infekci­nės ligos, o tik imituoja virusą.
„Jokioje iš šiuo metu naudoja­mų vakcinų nėra paties koronaviruso, kuris galėtų sukelti infekciją, – skiepus sudaro tik atskiros viruso dalys, kurios imituoja ligos sukėlėją, kitaip tariant, „apmoko“ mūsų imuninės sistemos ląsteles, kurios formuojasi, dalijasi ir po to sugeba atpažinti tikrąjį ligos sukėlėją. Formuojantis imuniniam atsakui, organizme vyksta daugybė procesų, kurie panašūs į tuos, ­kurie vyksta infekcijos metu. Todėl kurį laiką po skiepo galime jaustis taip, lyg sirg­tume. Bet tai nėra infekcinė liga, tai tik imuninės sistemos sužadinimas, apmokymas. Kai įvyksta natūrali infekcija, ta paruošta „kariuomenė“ ligos sukėlėją užpuola ir jį nukenksmina, – taip veikia po skiepo susiformavęs imuninis atsakas“, – tvirtina A. Žvirblienė.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Užs. 1976