Vievio pradinės mokyklos kolektyvas kiekvienais metais turi tradiciją – teminę fotografiją. Sėdi (iš kairės) L. Stasiūnienė (buv. mokinė), G. Matonienė, A. Pranukevičienė, D. Stasiūnienė (buv. mokinė), G. Vilkelienė (buv. mokinė), J. Malakauskienė (buv. mokinė). Stovi (pirma eilė iš kairės) D. Pukalskienė, G. Stankienė (buv. mokinė), R. Bagdžiūvienė, A. Reklaitienė (direktorė), N. Gaidukienė (buv. mokinė), E. Mikelinskienė, V. Bartitytė. Antra eilė (stovi) J. Kielienė, B. Kulėšytė (buv. mokinė), V. Davidavičienė (buv. mokinė), D. Petkevičienė, S. Kunauskienė
Deimantė Jančiūnaitė
Šiemet 25-eri metai, kai reorganizavus Vievio vidurinę mokyklą pradėjo veikti Vievio pradinė mokykla, 2018-aisiais gavusi jos įkūrėjo Jurgio Milančiaus vardą. Kraštietė Birutė Kulėšytė, buvusi Vievio vidurinės mokyklos mokinė, į ją sugrįžo jau kaip mokytoja ir išleido dešimt pradinukų laidų. Simboliška, kad apie jos profesinius gyvenimo vingius susitikome pasikalbėti kitapus Vievio pradinės mokyklos – vietos, kurioje ji dirbo 37-erius metus. Pašnekovė, prisimindama savo vaikystę, sako, kad vaikui pirmoji mokykla – šeima, o gyvenime vienas svarbiausių dalykų – bendruomeniškumas, ryšys su kitais. Turbūt būtent ši nuostata ir paaiškina, kodėl daugelis Vievyje dirbančių mokytojų yra buvę mokiniai, sugrįžę dirbti ten, kur jiems gera.
Šeima – pirma gyvenimo mokykla
Šio straipsnio pašnekovės Birutės Kulėšytės nerūpestingi vaikystės metai prabėgo Pakalniškėse, kur buvo apsupta gamtos: gyveno prie miško, namų kieme augo pušys, todėl ir dabar jai gamta kaip antrieji namai. „Mano vaikystė buvo labai graži, kupina šiltų prisiminimų. Prie to daug prisidėjo mama, verpdama ji mums, man ir jaunesnėms seserims Janinai bei Onutei, visą laiką ką nors dainuodavo. Mes mokėjom daugybę liaudies dainų, kadangi jas girdėjom nuo pat lopšio. Iš mamos vaikystėje taip pat išgirdome daugybę pasakų, ji mokėjo ir eilėraščių, daug deklamuodavo Maironio eilių. Susidomėjusios vis klausydavomės, ką pasakoja mama. Juk sakoma: kuo maitinsi, tuo maitinsiesi. Dainavimą ir dainas mūsų mama perėmė iš savo mamos Leonoros, kuri buvo pribuvėja, kaime priėmusi 12 naujagimių. Mums mama įskiepijo meilę ne tik dainai, bet ir kalbai, gamtai. Turbūt dėl to užaugusios pasirinkome būtent šiuos ir ne kitokius profesinius kelius: aš tapau mokytoja, sesuo Janina – medike, o Onutė Vilniaus universitete baigė lietuvių, ispanų kalbų studijas, yra išvertusi ne vieną knygą iš ispanų kalbos bei yra pirmojo ispanų kalbos vadovėlio lietuvių kalba bendraautorė. Matydama savo tėvų Adelės ir Jono Kuliešų pavyzdį įsitikinau, kad vaikui visgi pirmoji mokykla yra šeima, kur ir gaunamos pirmosios žinios ir pamokos“, – šiltais vaikystės prisiminimais, prisidėjusiais prie asmenybės ir vertybinio formavimosi, dalijasi mokytoja Birutė Kulėšytė.
Mokyklos metai, apsupti mokytojų – imponuojančių asmenybių
Pirmasis rugsėjo 1-osios skambutis 1965 m. Birutei Kulėšytei nuskambėjo Pakalniškių pradinėje mokykloje, kurioje tuomet dirbo du mokytojai. Vienas iš jų buvo atsakingas už pirmų, trečių klasių ugdymą, kitas rūpinosi antrokais, ketvirtokais: „Pirmasis mano mokytojas Pakalniškių pradinėje mokykloje buvo Antanas Stanelis. Įsiminė naujametinis spektaklis, kuriame įkūnijau artėjančius 1966-uosius metus. Tuomet nuo antros iki penktos klasės mus mokė Ona Likšienė. Prisimenu šią mokytoją itin šiltai. Su mumis buvo mezgamas artimas ryšys, pavyzdžiui, mokytoja kartu žaisdavo įvairiausius lauko žaidimus, vesdavosi į turistinius žygius po apylinkes“. Birutė sako, kad itin brangina prisiminimą, kai baigusi keturias klases, iš mokytojos gavo Šarlotės Brontė knygą „Džeinė Eir“, kurią tą vasarą perskaitė su malonumu: „Dabar prisiminusi šį įvykį pagalvojau, kad ne veltui sakoma, kad gyvenime sutinkam tuos žmones, kurie tuo momentu mums yra reikalingi. Nors tuomet atrodė, kad mokytoja tik dirba savo darbą, bet dabar suprantu jos indėlį, padarytą teigiamą įtaką“. Pasiteiravus apie pirmąją savarankiškai perskaitytą knygą, pašnekovė Birutė Kulėšytė prisimena ir kaip išmoko skaityti: „Vieną dieną žiūrėdama į elementorių „Saulutė“ supratau, kad ėmė ir akys prašvito – ėmiau skaityti. Pirmoji mano savarankiškai perskaityta knyga – Džanio Rodario „Pasakos telefonu“, kurią, atrodo, turėjome ir namų bibliotekoje“.
1969 m. ruduo žymėjo naują moksleiviško gyvenimo etapą: baigusi keturias klases Birutė Kulėšytė pravėrė Vievio vidurinės mokyklos duris. Mokyklą lankė ne tik vietiniai vieviškiai, bet ir moksleiviai iš apylinkių, t. y. Pakalniškių, Ausieniškių, Alesninkų, Balceriškių… „Nuo penktos klasės iki pat mokyklos baigimo mūsų klasės auklėtoja buvo lituanistė Aldona Rinkevičienė (dirigento G. Rinkevičiaus mama), kuri rūpinosi mūsų kultūriniu išprusimu – važiuodavome stebėti įvairių spektaklių, ypatingai daug esam matę tuometinio Vilniaus akademinio teatro (dabar Lietuvos nacionalinio dramos teatro) rodomų pastatymų. Manau, kad auklėtoja, mums suteikė visą reikiamą vertybinį pamatą, būtiną jauno žmogaus augimui. Ji rūpinosi ir aktyvia užklasine veikla: dalyvaudavom ir raiškiojo skaitymo konkursuose, „Linksmų išradingųjų“ klubo veikloje – kiekvienais metais klasės paruošdavo kokį nors pasirodymą: vaidinimą ar inscenizaciją. Auklėtoja A. Rinkevičienė mus vesdavosi repetuoti pasirodymų į savo namus. Iš tikrųjų, mums imponavo ne tik auklėtoja, bet ir jos vyras, vokiečių kalbos mokytojas Justinas Rinkevičius. Prisimenu, vasaros atostogoms vis duodavo kokią nors vokišką knygelę perskaityti, kad lavinčiau kalbos įgūdžius. Mokytojas turėjo labai gražų balsą, kartas nuo karto padainuodavo klasei. Kaip šiandien prisimenu, pavasario metas, ateina jis į klasę ir užtraukia: „Kaip aš myliu tave, o, gyvenime, mano bekrašti…“, – prisiminimais dalijasi Birutė Kulėšytė. Pašnekovės atmintyje taip pat įsirėžusios ir istorijos mokytojo Juozo Gruzdžio vedamos pamokos: „Mes itin laukdavome jo vedamų pamokų. Tai mokytojas, kuris taip mokėjo pasakoti, kad, atrodo, jog žodžiai ima ir įgauna vizualinį pavidalą: prieš savo akis matai mūšius, imperijas ir t.t. Šis mokytojas tikrai turėjo pasakotojo dovaną, kadangi viską pateikdavo itin įdomiai, o tie pasakojimai išlikdavo atminty. Be to, mokytojas J. Gruzdys visad skatindavo mus dar kažką paskaityti, dar kažkuo pasidomėti“. Pašnekovė, prisimindama savo mokytojus, gerų žodžių negaili ir chemijos mokytojai Birutei Firavičiūtei, kuri mokėjusi itin aiškiai išdėstyti savo discipliną, todėl chemija sekėsi net ir tiems, kurie stokojo žinių kituose dalykuose. „Man pagalvojus apie choro mokytoją Aldoną Pulauskienę ir jos mokinę Leokadiją Ginelevičienę, pradeda virpėti balsas, nes tai žmonės, kurie suteikė Vieviui dainuojančio miestelio identitetą, kuris gyvuoja iki šiol. Būdama moksleive dainavau chore nuo penktos iki vienuoliktos klasės, o 1975-aisiais kartu su choru dalyvavau Respublikinėje moksleivių dainų šventėje. Su mumis kartu važiavo ir auklėtoja A. Rinkevičienė. Tuo metu kino teatruose kaip tik buvo rodomas filmas, pastatytas pagal Vytauto Bubnio romaną „Perskeltas dangus“. Suradę laisvo laiko tarp repeticijų kartu nuvažiavome į Vilniaus kino teatrą pamatyti šio filmo. Be to, esam stebėję „Taboras žengia į dangų“ filmavimo procesą. Prisiminusi savo mokytojus suprantu, kad jie buvo tikri entuziastai, neskaičiavę nei savo jėgų, nei darbo valandų“, – šiais žodžiais pasakojimą apie mokytojus, prisidėjusius prie vidinio augimo, baigia B. Kulėšytė.
Studijų metai bei sutikti žmonės
Pasiteiravus apie profesinio kelio pasirinkimą, mokytoja Birutė Kulėšytė prisimena, jog tuomet stovėjo kryžkelėje tarp medicinos ir pedagogikos. Pasirinko bandyti laimę ir teikti dokumentus studijoms į Vilniaus pedagoginį institutą. Tuo metu rugpjūčio mėnesį buvo laikomi stojamieji egzaminai. Lituanistikos studijoms reikėjo laikyti vokiečių kalbos, istorijos egzaminus, parašyti temą bei atsakyti į dėstytojų pateiktus klausimus žodžiu. Egzaminams ruošėsi vasarą, o rugpjūtį vyko jų laikyti: „Prisimenu 1976-aisiais metais, kai stojau, buvo taikoma taisyklė, kad į institutą buvo galima įstoti ir išlaikius du egzaminus, jeigu gaudavai arba du penketus, arba penketą ir ketvertą. Parašius temą gavau ketvertą, o žodinio egzamino kalbinę dalį laikiau pas kalbininką Gintautą Akelaitį, literatūros – pas literatūrologę Ireną Veisaitę. Kaip suprantate, kad įstočiau į institutą, man iš šio žodinio egzamino reikėjo gauti penketą. Atsakiau į užduotus klausimus. Dėstytojų nuomonės išsiskyrė – I. Veisaitė sako: „Iš mano dalies būtų ketvertas“, o G. Akelaitis pasakė, kad iš jo dalies kaip ir penketas. Dėstytojai nusprendė paklausti papildomo klausimo. Atsakiau ir į jį. Tuomet I. Veisaitė sako: „Rašykim penketą.“ Dėstytojos parodyta tolerancija man paliko neišdildomą įspūdį ir iki šiol. Taip aš išlaikiusi du egzaminus įstojau į lituanistiką. Nors mama išgirdusi šią žinią per daug neapsidžiaugė, turbūt mane įsivaizdavo kitoje srityje, bet visuomet jaučiau palaikymą tiek iš mamos, tiek ir iš tėčio. Tėvai mus, dukras, visad tik rėmė, visomis jėgomis rūpinosi ir padėjo“. Pašnekovė prisimena, kad tais metais, 1976-aisiais, į lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute įstojo apie 100 žmonių (stojimuose dalyvavo apie 400), o apie 80 iš jų baigė.
Prakalbus apie tuos ketverius studijų metus mokytoja Birutė Kulėšytė pažymi, kad jai ypač imponavo tuometiniai Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių katedros dėstytojai, kurie buvo vieni geriausių savo srities profesonalų: „Mums paskaitas skaitė literatūrologė Vanda Zaborskaitė, kalbininkas Antanas Pakerys, literatūrologas Kęstutis Nastopka, o lotynų dėstytojas Kazimieras Kuzavinis, sutikęs studentes, kaskart nukeldavo skrybėlę. Įsiminė ir mano kursinio darbo vadovas – profesorius Stasys Skrodenis. Rašiau darbą tema: „1904–1909 m. lietuviškieji vakarai“ – po Spaudos draudimo panaikinimo, 1904 metais, buvo pradėti organizuoti lietuviški vakarai su dainomis ir vaidinimais. Rengdama šį darbą varčiau to meto periodinius laikraščius, ieškojau žinučių / straipsnių, kur tie vakarai buvo aprašyti. Rinkdama šią informaciją daug valandų praleidau vienoje iš Martyno Mažvydo bibliotekos skaityklų. Šis darbas pasisekė, todėl mane pakvietė jį tęsti – dabar jau parašyti diplominį darbą, kurį sėkmingai apsigyniau.“ Studijų metais pašnekovei didžiulį įspūdį paliko ir Irenos Veisaitės dėstomas Užsienio literatūros kursas: „Stengėmės kuo daugiau užsirašinėti, bet tai buvo beveik neįmanoma, nes ji papasakodavo tiek daug, kad net sunku apsakyti – gerte gerdavom kiekvieną jos žodį. Itin laukdavome Užsienio literatūros paskaitų. Ireną Veisaitę prisimenu kaip itin jaunatvišką, šiltai bendraujančią asmenybę – studentas galėdavo nebijodamas prieiti ir paklausti – ji nuoširdžiai atsakydavo į kiekvieną klausimą“.
Mokytojavimo metai: nuo Čebatorių iki Vievio
Baigusi studijas Birutė Kulėšytė mokytojos profesinį kelią pradėjo Varėnos rajone esančioje Čebatorių aštuonmetėje mokykloje, kur dirbo lietuvių-vokiečių kalbos mokytoja: „1980-aisiais pradėjau dirbti Čebatorių aštuonmetėje mokykloje, kurioje praleidau ketverius metus ir išauginau auklėtinius nuo penktos iki aštuntos klasės. Per šį laiką teko proga išbandyti jėgas ir einant direktorės pareigas, nes tuometinę direktorę išleidau Motinystės atostogų. Vietinius gyventojus prisimenu kaip itin šiltus, draugiškus bei geraširdžius. Mokėjau ir padzūkuoti, tai vietiniai vis stebėdavosi, kaip aš taip greitai išmokau dzūkiškai kalbėti…“ Po ketverių metų darbo Čebatoriuose pašnekovė suprato, kad nori grįžti gyventi ir dirbti į tėviškę: „Kai apsilankiau savo buvusioje mokykloje nebuvo laisvo lituanisto etato. Pasiūlė mokyti pradinukus – ketvirtokų klasę. Tuo metu itin trūko jaunų pradinių klasių mokytojų su aukštuoju išsilavinimu. Gavusi pasiūlymą, svarsčiau ką daryti. Tąkart mane nugalėjo ne dalyko mokytojas (lituanistas), o pats vidinis mokytojas – nusprendžiau pabandyti mokyti pradinukus. Taip mano buvę mokytojai tapo mano kolegomis. Dabar mąstau, kad šiandien Vievyje dirba daug mokytojų, kurie yra šios mokyklos mokiniai, grįžę dirbti pedagoginio darbo. Ši tendencija parodo, kad čia yra gera ne tik mokytis, bet ir dirbti. Grįžusi į Vievį ir čia pradėjusi mokytojauti, jaučiau palaikymą ir rūpestį iš aplinkinių“. Birutė Kulėšytė dalijasi, kad pradėjus dirbti Vievyje jai visokeriopai padėjo mokytoja Genė Markevičiūtė, kuri konsultavo įvairiais profesiniais klausimais, nuoširdžiai dalijosi savo patirtimi ir reikiama medžiaga. Po metų, išleidus ketvirtokus, laisvos lituanisto darbo vietos vis dar nebuvo, todėl Birutė Kulėšytė pradėjo mokyti pirmokų klasę: „Iš pradžių pradėjusi dirbti pradinių klasių mokytoja mąsčiau, kaip gi aš nenusibosiu vaikams – juk 4–5 pamokos per dieną, ką reikės daryti, kaip reikės sudominti vaikus. Būgštavimai nepasitvirtino – man patiko dėstyti įvairias disciplinas, pavyzdžiui, per kūno kultūros pamoką kartu su vaikais žaisdavau, darydavau pratimus ir netgi kūlversčius. Dirbdama pedagoginį darbą pirmiausia stengdavausi kuo geriau pažinti kiekvieną vaiką, suprasti, kam jis gabus, tuomet jį paskatinti ir ugdyti jo gabumus. Siekiau, kad kiekvienas moksleivis taptų kuo labiau savarankiškesnis, išmoktų mokytis sąmoningai, kad jam nekiltų sunkumų mokantis dalykinėje sistemoje. Su klase visą laiką aptardavome atliekamų užduočių prasmę bei tikslus. Nevengėme ir klausimo „kodėl“ – priešingai ieškojom atsakymų į jį. Man taip pat buvo svarbu puoselėti klasės bendrystę, kad mokiniai taptų vieningi, draugiški ir atrastų tarpusavio ryšį – gera žinoti, kad mokykloje užsimezgę ryšiai nenutrūksta ir suaugus. Su kiekviena karta turėjome tradiciją: ketvirtokams baigiant mokyklą, kartu su tėvais keliaudavome po Lietuvą: buvome ir Klaipėdoje, keliavome ir po Aukštaitijos nacionalinį parką, Anykščius, šėlome ir nuotykių parke Jonavoje „Lokės pėda“.
P. Vasiliauskas, V. Korsakas, J. Gruzdys
Šiltą atmosferą mokykloje kuria žmonės
Paklausus apie kolektyvą, Birutė Kulėšytė buvusioms kolegėms negaili gerų žodžių: „Jau tuomet mokykloje dirbusios mokytojos Vanda Kalvaitienė, Konstancija Pranckevičienė, Teresė Kankevičienė, Jūratė Kizik, Janina Selickienė labai noriai priėmė mus, jaunesnes koleges Genę Markevičiūtę, Janiną Malakauskienę ir mane, į kolektyvą. Kiekvienais metais dirbti į Vievio mokyklą ateidavo jaunesni kolegos – vis daugiau jų būdavo baigę šią mokyklą. Susikūrė itin šiltas, draugiškas ir vieningas kolektyvas – mums mokykla tapo lyg antrieji namai. Manau, kai mokytojų kolektyvas darnus, tuomet ir vaikai tą jaučia. Iš aplinkinių taip pat vis gaudavome pozityvių pastebėjimų, kad mūsų kolektyvas yra ypatingas – draugiškas, vieningas, visad jaučiamas vienas kito petys, t. y. palaikymas. Kartu švęsdavome įvairias šventes, o tai rodė stiprų bendruomeniškumo jausmą ir patvirtino, kad būti tarp tokių žmonių yra gera. Mėgome keliauti – esam išmaišę visą Lietuvą, o 2004 metais, pirmą kartą, dalis kolektyvo vyko į komandiruotę užsienyje – Kroatijoje aplankėme vieną mokyklą, pasisėmėme žinių ir gerosios praktikos iš ten dirbusių mokytojų. Tai buvo įsimintina kelionė“.
Žmogui reikia visuomet kažkuo domėtis
Mąstydama apie mokytojo profesiją mokytoja Birutė Kulėšytė sako, kad, kaip ir kiekviename darbe, sunkumai yra neišvengiami, bet jie užgrūdina ir tampa vertinga patirtimi. Pašnekovė pabrėžia, kad vėliau atmintyje išlieka būtent tie džiugūs momentai, kurie įkvepia, stiprina ir skatina eiti pirmyn – tobulėti, siekti užsibrėžtų tikslų ir mėgautis gyvenimu: „Aš esu itin dėkinga už 41-erių metų pedagoginį darbą mokykloje, dar ypač ir savoje… Džiaugiuosi, kad man teko dirbti tik vienuolika metų iki Atgimimo, o didžioji dalis mokslo metų praėjo jau po Nepriklausomybės atkūrimo, po kurio įvyko daug pozityvių permainų: ir mokytojas pradėjo lengviau kvėpuoti, ir į mokyklą grįžo didžiosios metų šventės – šv. Kalėdos, šv. Velykos, pradėta itin puoselėti etnokultūra. Prisimindama profesinio gyvenimo kelią mokytoja Birutė Kulėšytė pabrėžia mokymosi visą gyvenimą svarbą, sakydama, kad darbe visuomet domėjosi naujovėmis – dalyvaudavo įvairiausiuose seminaruose, skaitė ir gilinosi į pedagoginę literatūrą, o įgytomis žiniomis, savo patirtimis bei atradimais pasidalindavo su kolegėmis. Tai, kad mokytojas taip pat turi mokytis visą gyvenimą, patvirtina ir pašnekovės sprendimas, derinant mokytojos ir pavaduotojos pareigas, antrą kartą sėsti į studentišką suolą – ji 2000–2003 m. mokėsi Vilniaus pedagoginiame universitete, kur įgijo pradinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją.
Dabar mėgaujasi visais keturiais metų laikais
Paklausta apie laisvalaikį, Birutė Kulėšytė dalijasi, kad geriausias poilsis jai visada buvo gamtoje – miške, gėlynuose ar darže. Atsipalaiduoti padeda ir mezgimas bei kelionės. Pastarosios tapo svarbia gyvenimo dalimi – kartu su kolege mokytoja A. Barauskiene aplankė daug šalių. Štai šiemet jau penktą žiemą pašnekovė praleido Ispanijoje pas seserį Onutę. Svarbią vietą moters gyvenime visada užėmė ir knygos: „Jaunystėje itin mėgau ir skaičiau poeziją. Žavėjausi M. Martinaičio, A. Baltakio, J. Marcinkevičiaus, S. Nėries, Maironio kūryba. Mėgau skaityti ir biografines knygas. Iš šiuolaikinių rašytojų labai mėgavausi skaitydama dukterėčios pasiūlytą knygą – K. Zylės „Mylimi kaulai“.
Ateinantį rugsėjį bus penkeri metai, kuomet Birutė Kulėšytė jau nebedirba pedagoginio darbo: „Išeidama aplinkiniams sakiau, kad mokytojams visi pavydėdavo ilgų vasaros atostogų, bet mes, mokytojai, tik ir tematom šį vieną metų laiką – vasarą. Atėjo metas, kai supratau, kad noriu pamatyti ir kitus metų laikus: rudenį, žiemą, pavasarį. Esu dėkinga ir laiminga už 41-erius profesinio gyvenimo metus, praleistus mokykloje. Kolegių pasiilgstu, tačiau tai ne bėda – susitinkame ir draugiškai gyvename iki šiol“.
Asmeninio archyvo nuotr.