Ateities vizija Paneriuose: buvusi Vievio sanatorinė miško mokykla pavirs šiuolaikišku Mokymo centru?

Taip atrodo šiandien Panerių dvaras

Virginija Šimkūnienė

Tęsdami pasakojimus apie uždaromas ir iš Švietimo tinklo žemėlapio išnykstančias mokyk­las, šį kartą vykstame į gražų, bet nuošalų kampelį Vievio seniūnijoje. Tai dabartinio Neries regioninio parko pakraštyje įsikūręs Panerių kaimas, kuris nuo seno Lietuvoje garsėjo Panerių dvaru. Jo kaimynystėje 1969 metais buvo įsteigta Vievio sanatorinė miško mokykla. Apie mokyklos atsiradimą, mokinius ir darbą joje prisiminimais ­sutiko pasidalinti kelios buvusios­ darbuotojos, gyvenančios taip vadinamame mokytojų name, Dvaro gatvėje. Beje, ši gatvė yra pagrindinė ir driekiasi per visą gyvenvietę. Ja važiuodami pamatome buvusią Panerių mokyk­lą, ties kuria dabar puikuojasi užrašas „Privati valda“, didžiulių medžių apsuptą ir užkaltais langais praeivius stebintį dvarą.

Šiek tiek istorijos: dvaro šeimininkai dažnai keitėsi
Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738–1811 m.). Žlugus unijinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei bei Lietuvai patekus carinės Rusijos įtakon (1795 m.), Panerių dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S. Puzina. Jo dukrai Aleksandrai ištekėjus už J. Riomerio, šios giminės palikuonys valdė dvarą apie 100 metų.
Savininkai daug kartų keitėsi, dvare gyvenimas apmirdavo ir vėl atgydavo. 1922 m. po žemės reformos žemės išparceliuotos, dvarą pirko S. Kairiūkštis. Vėliau prie sovietų jis su žmona buvo ištremti. 1969 metais dvare buvo įkurta internatinė mokykla.

Vanda Malaiškienė: lituanistė, dirbusi auklėtoja
Vanda Rakauskaitė-Malaiš­kienė yra kilimo iš Bagaslaviškio miestelio Širvintų rajone. Nuo 13 metų su tėvais atsikėlė gyventi į Vilnių, anksti pradėjo dirbti. „Mano tėtis Stasys Rakauskas labai gerbė mokslą ir vis kalbėjo, kad norėtų, jog jo dukra taptų moky­toja. Aš buvau vidurinis vaikas šeimoje, augau su broliais Juozu bei Vaclovu. Taip tėvo paraginta ir jo norų vedina tapau mokytoja. Norėjau studijuoti tiksliuosius mokslus, gal fiziką, bet kai Darbo jaunimo stovykloje, būdama vienuoliktokė, susipažinau su ketvirtakursiu lituanistu Romualdu Malaiška, ateities planai pasikeitė. Mano būsimas vyras po metų draugystės prikalbino rinktis litua­nistikos studijas, sakydamas, kad visaip man padės, būsime abu tos pačios srities specialistai. Taip tapau lietuvių kalbos mokytoja“, – prisimena Vanda Malaiškienė.
Toliau Malaiškų kelias nu­sidriekė į Papiškes, kur baigęs studijas R. Malaiška gavo paskyrimą. O baigusi mokslus Vanda taip pat ieškojo darbo. Kai nuvyko į Nemenčinės švietimo skyrių dėl darbo, abu sutuoktiniai pasirodė reikalingi specialistai: reikėjo auklėtojos ir lituanisto dirbti Laurų vaikų namuose.
Visą laiką abu Malaiškos va­žinėjo į darbą iš Vilniaus, gyveno mažame bute. Kai 1969 metais uždarė Laurų vaikų namus, Vanda ir Romualdas Malaiškos liko be darbo. Šeimoje jau krykštavo pirmagimis sūnus Raimundas, be to, reikėjo prižiūrėti Vandos mamą.
„Mums švietimo skyriuje bu­vo pasakyta, kad Vilniuje darbo negausime, pasiuntė į Trakų rajoną. Tuometinis švietimo skyriaus vedėjas R. Mikiška siūlė man pradinių klasių mokytojos vietą, bet aš neturėjau nei žinių, nei patirties. Tuomet ir sužinojome apie steigiamą Vievio sanatorinę miško mokyklą. Atkeliavome į Panerius, mums buvo pažadėtas butas sta­tomame name“, – prisimena Vanda Malaiškienė.
Romualdas Malaiška naujoje mokykloje padirbo neilgai – švietimo skyriaus vedėjas prikalbino jį eiti dirbti lietuvių kalbos mokytoju į Vievio pirmąją vidurinę. Ten jis ir dirbo daugelį metų.
Šeima iš pradžių į darbą važinėjo iš Vilniaus, gyvendami Vandos broliui priklausančiame bute. Kai iš Panerių dvaro buvo iškelti internate gyvenę vaikai, Vandos ir Romualdo šeimai davė dvaro salę. Malaiškos persitvėrė dide­lę erdvę į tris atskirus kambarius ir laukė pažadėtojo buto.
„Pasibaigus statyboms mums buvo leista rinktis – prašiau pirmojo aukšto, dėl senos mamos ir dviejų mažamečių vaikų“, – sako V. Malaiškienė.

Naujasis pastatas buvo vadinamas mokytojų namu
Pastačius namą netoli naujos mokyklos, jame buvo apgyvendinti Vievio sanatorinės miško mokyklos mokytojai. Ten gyveno ir direktorius Petras Marcinka su šei­ma. Tie pedagogai, kurie netilpo į namą, gavo patalpas kituo­se, ­anksčiau dvarui priklausiusiuo­se pastatuose. Vanda Malaiškienė geru žodžiu mini direktorių P. Marcinką. „Jis buvo geras vadovas, protingas ir dalykiškas. Išėjus į pensiją, jį pakeitė Adolfas Lukošius. Jo žmona Zita buvo vokiečių kalbos specialistė, dirbo vyr. auklėtoja. Dar ir dabar gyvename toje pat laiptinėje, turime daržus prie miško“, – sako V. Malaiškienė, išdirbusi sanatorinėje mokykloje beveik iki jos uždarymo, 41 metus.
Vievio sanatorinė miško mokyk­la buvo ypatinga ir kitokia, nei miestuose ar miesteliuose. Čia atvykdavo mokytis ir gyventi sergantys vaikai iš visos Lietuvos. Tai buvo kraujagyslių ligomis sergantiems vaikams įkurta mokykla. Mokyklos pastatas buvo iš dviejų dalių, jas jungė ilgas koridorius. Viename pastate buvo klasės, kitame vaikų gyvenamieji kambariai. Vyresnieji gyveno čia, o pradinukai miegodavo Panerių dvaro ­patalpose.

Mokiniams buvo nustatyta dienotvarkė
Mokykloje buvo apie šimtas­ mokinių. Daugelis mo­kytojų gyveno Paneriuose,­ dalis­ jų atvykdavo iš kitur. „Nie­­ka­da nežinojome, su kokiais vaikais reiks dirbti. Toje pat klasėje bū­davo ir didesni, ir mažesni mokiniai. Aš buvau auklėtoja, nedėsčiau lietuvių kalbos. Vyras išvykdavo į Vievį, o mano diena būdavo ilga – su mokiniais susitikdavome nuo ryto. Po pusryčių būtinai eidavome į mišką pasivaikščioti, jiems labai reikėjo gryno oro.
Mes, auklėtojos, turėjome pa­klusti dviem vadovams – mokyklos direktoriui ir gydytojui. Geriausiai atsimenu gydytoją V. Klei­vą, visada budėdavo 3 ar 4 seselės.
Vaikai atvykdavo su savo ligos istorijomis, pažymomis. Vieni vaikai čia gyveno ir mokėsi ilgiau, kiti trumpiau“, – pasakoja ilgametė buvusi auklėtoja.
Kadangi vaikams reikėjo užimtumo ir po pamokų, auklėtojos rūpestis buvo tuo pasirūpinti. Vaikai po pietų turėdavo laiko poilsiui, paskui – namų darbai ir kiti užsiėmimai. Būdavo budintys auklėtojai. V. Malaiškienė prisimena, kaip sunku būdavo su paaugliais, vietoje pagulėjimo jie norėjo kalbėtis, išdykauti. Naujai atvykęs jaunas prancūzų kalbos mokytojas sakė, kad mokės susitarti. „Bet ėjo laikas, vaikai ateidavo į pamokas neparuošę namų darbų, triukšmas nemažėjo. Būdavo tylu tik tada, kai direktorius už durų stovėjo. Po pusmečio jaunas specialistas išvyko dirbti kitur“, – apie mokyklos specifiką kalbėjo V. Malaiškienė.

This slideshow requires JavaScript.

Buvo ir sudėtingų vaikų
V. Malaiškienė auklėtinius tu­rėjo nuo 5 iki 9 klasės. Kartą į septintokų klasę atvyko 16-metis. Taip atsitiko, nes jis dėl ligos ilgai gulėjo ligoninėje, tad nesimokė. Berniukas rūkė, buvo nepaklusnus. „Aš direktoriui sakau, kad jis ir kitus paskui save patrauks, gal rūkomąjį reikia įrengti. To nebuvo, iš mūsų tą vaiką išvežė į kitą mokyklą. Šioje mokykloje auklėtoja atstodavo dar ir tėvą bei motiną. Tėvai vaikus lankydavo paprastai savaitgaliais, kalbėdavosi ir apie mokslus, ir apie sveikatą“, – sakė V. Malaiškienė. Moteris prisimena atvejį, kai šeimai miegant, apie ­trečią valandą nakties, pas ją atbėgo mergaitės, beldėsi šaukdamos, Violetai jūsų reikia.
„Užsimetusi chalatą skubėjau į kambarį, kur gyveno kelios paaug­lės, tarp jų ir Violeta. Mergaitė purtėsi ir drebėjo. Apkabinau, priglaudžiau prie savęs, glosčiau, raminau. Ji nurimo, nereikėjo nei greitosios,­ nei vietos gydytojo. Tik vėliau paaiškėjo, jog būta paauglystės sindromo. Praėjo, mergaitė išvyko ir jau suaugusi atpažino mane Vilniuje, gatvėje“, – įstrigusiu atmintin atveju dalinosi auklėtoja.
Beje, pačių Malaiškų sūnūs mokė­si Vievyje, nes Paneriuose kitos ­mokyklos nebuvo.

Paneriuose planavo gyventi ir dirbti trumpai
Jau anksčiau minėtame mo­kytojų name iki šiol gyvena Zita ir Adolfas Jonas Lukošiai. Iš Žemaitijos kilę sutuoktiniai į Panerius atvyko, kaip jie teigia, dėl vaikų ir trokšdami geresnių gyvenimo sąlygų.
Zita Lukošienė sako, kad no­rėjusi studijuoti teisę, bet susipažinusi su Adolfu Jonu pasuko kitu keliu. Zita ir Adolfas jau 58 metus santuokoje. Užaugino du sūnus.
„Kai iš Vilniaus nutarėme persikelti į Panerius, manėme čia pagyventi 4–5 metus. Adolfas baigė studijas KPI, dirbo karinėje gamykloje Vilniuje. Jam tikrai būtų susiklosčiusi ten sėkminga karjera. Gyvenome bendrabutyje, gimė sūnus Svajūnas. Tuo metu pe­dagogų trūkumo nebuvo. Aš, tu­rėdama vokiečių kalbos diplomą, mieste neradau darbo. Tada tokia pažįstama Svetlana Bagdonavičienė prasitarė, kad Paneriuose stato nau­ją mokyklą, bus ir namas mokytojams. Susigundėme pažadu gauti butą“, – pasakoja 6 metais už vyrą jaunesnė Zita. Lukošiams buvo suteiktas gyvenamasis plotas buvusiame kumetyne. Zita dirbo vokiečių kalbos mokytoja ir auklėtoja, o Adolfas dėstė fiziką, matematiką, turėjo fotografijos būrelį. Zita pasakojo, kad turėjo tik vieną mokinių laidą, po to ji tapo užklasinio darbo organizatore. Su pasididžiavimu balse Z. Lukošienė atsimena savo vadovavimą mokyklos teatrui, būrelis gerai pasirodydavo įvairiuose renginiuose, gavo apdovanojimų.
Adolfas Lukošius tapo mokyk­los direktoriumi, rūpinosi mokykla bei savo šeima. Vadovavo mokyklai apie 10 metų. Deja, vyro neaplenkė onkologinė liga, ir sirgdamas dar dirbo 2 metus. Dabar A. Lukošius laisvalaikį mielai skiria daržininkystei, o ligą teigia sėkmingai įveikęs.

Paklaustas, kokia buvo pa­grindinė mokyklos uždarymo priežastis, A. Lukošius įvardija jas dvi. „Pirmiausiai, pradėjo trūkti vaikų. Kitų miestų mokyklos jau nenorėjo jų išleisti pas mus, jiems patiems trūko mokinių. Taip pat svarbi ir finansinė pusė. Mes jau priimdavome vaikus ir su sąnarių ligomis, bet vis tiek jų mažėjo. Valstybei mokyklos išlaikymas kainavo vis daugiau. Mokyklai priklausė ir tuščias Panerių dvaras. Ten turėjome biblioteką, žaidimų kambarį, salę, dirbtuves. Viskas juk kainavo“, – sako Paneriuose likęs žemaitis iš Žarėnų.

Alia Juknaitė-Katalynienė – direktorė, prie kurios­ įvyko mokyklos uždarymas
Alia Juknaitė, jauna Vilniaus uni­versi­teto absolventė, 1975 metais gavo paskyrimą į Trakų rajoną. Švietimo skyriui tuomet vadova­vęs P. Ravinskis pasiūlė prancūzų kalbos mokytojai dirbti Vievio sanatorinėje miško mokykloje.
„Nuvykau pasižiūrėti, mokykla man patiko. Be to, atlyginimas buvo 25 procentais didesnis nei paprastose mokyklose. Aš, kaip prancūzų kalbos mokytoja, turėjau vos kelias pamokas, nes besimokančių šios kalbos buvo nedaug“, – prisimena savo darbo pradžią Alia. Jos pagrindinis darbas buvo auklėtoja. Moteris prisimena šį apie 10 metų trukusį etapą labai šiltai.
„Vaikai buvo įvairūs, turėjau vienintelę laidą. Daug mokinių buvo iš Elektrėnų, Vievio, nes tuomet iš Švietimo ministerijos pavaldumo mokykla perėjo Elektrėnų savivaldybei. O ši norėjo, kad būtų kuo daugiau vaikų iš savivaldybės. Vienu metu iš 100 mokinių apie pusę buvo Elektrėnų krašto“, – sako A. Katalynienė. Po 10 metų auklėtojos darbo ji tapo direktoriaus A. Lukošiaus pavaduotoja. Ji geru žodžiu mini direktoriaus Petro Marcinkos dukrą Astą Marcinkevičienę, kuri buvo labai kūrybiška. Dabar A. Marcinkevičienė dirba Vievyje pradinių klasių mokytoja.
Kai vadovavo mokyklai A. Ka­ta­lynienė, atsirado daug rėmėjų, pra­dėta ieškoti partnerių užsienyje.
Dar būdama direktoriaus pavaduo­toja A. Katalynienė ėmėsi iniciatyvos ir lankėsi Vilniuje, SOCRATES paramos koordinavimo fonde, aiškinosi dalyvavimo įvairiuose projektuose tvarką bei sąlygas.
Kai direktorius A. Lukošius sulaukė pensinio amžiaus, A. Katalynienei buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse ir tapti mokyklos direktore. Šį konkursą ji laimėjo iš 7 dalyvavusių kandidatų. Netrukus jos dėka buvo užmegzti ryšiai su prancūzais. Kelis kartus per metus atvykdavo prancūzas Michelis Marsin, jis rudenį atveždavo skiepų nuo gripo, vitaminų. Jo dėka vaikai praleisdavo žiemas nesirgdami. Pavasarį prancūzas atvykdavo su humanitarine pagalba – vaikams atveždavo drabužių, žaislų, saldumynų. 2005 metų vasarą vaikų delegacija lankėsi Prancūzijoje, Champlitte miesto mokykloje, pas projekto partnerę.
„Kartais girdėdavome prie­kaištų, kad vaikai iš sanatorinės mokyklos sunkiai pritampa, nemoka pasirūpinti savimi, neranda darbo, tad tokios partnerystės, kartu turiningai praleistas laisvalaikis padėjo mūsų ugdytiniams sėkmingiau integruotis į visuo­menę“, – sako A. Katalynienė. Per Raudonąjį Kryžių Panerių mokyklą parama pasiekdavo ir iš Švedijos.
2002 metais pradinių klasių mokytoja Asta Marcinkevičienė dalyvavo seminare Austrijoje, susipažino su daugelio Europos šalių pedagogais. Buvo įgyvendintas projektas „Laisvalaikis ir jo įtaka vaikų profesiniam orientavimui“. Užsimezgė dalykiniai ryšiai su projekto koordinatoriumi W. Volfgangu iš Vokietijos.
„Aš visas pareigas ėjau atsakingai, atidaviau daug „dūšios“. Net mano vyras skundėsi, kad apie mano mokinius viską žino, o aš jo darbu nesidomiu“, – sakė Alia Katalynienė. Ji mokinius mylėjo, bet spaudė prie mokslo, auklėtinių tėvams rašydavo laiškus. Juk, kaip žinome, nebuvo anuomet mobiliųjų telefonų, o vadovei ryšį su auklėtinių artimaisiais norėjosi palaikyti.

Uždarymo priežastys tiksliai nežinomos, bet galėjo būti įvairios
Taip teigia Alia Katalynienė. Mokykla paskutiniais gyvavimo metais stipriai tvarkėsi: atnaujino katilinę, įsirengė baseiną, treniruoklių salę, turėjo avietyną, augino moliūgus. Lėšos mokyklos išlaikymui būdavo pervedamos iš Lietuvos valstybės biudžeto specialiąja tiksline dotacija į Elektrėnų savivaldybę, buvo atskira eilutė – Vievio sanatorinei miško mokyk­lai. Pati mokykla, kaip švietimo įstaiga, buvo perduota Elektrėnų savivaldybės žinion 2007 metais. Nuo tada, atrodo, mokykla ėmė kažkam trukdyti. Tai savivaldybės meras atsiuntė mokykloje atlikti medicininio audito, tai valstybinis auditas tikrino. Pasak pašneko­vės, nieko blogo nebuvo rasta.
„Tačiau valdžia ir toliau ieškojo priežasčių mūsų mokyklai uždaryti. Kai buvo pasakyta, kad 100 vaikų mokykloje per daug, mes jų sumažinome. Kai sakė, kad reikia daugiau mokinių iš Elektrėnų, mes pasiekėme 50 procentų elektrėniškių, priimdavome pirmiausia iš Elektrėnų savivaldybės vaikus. Pradėjome taupyti. Vasarą vaikai išvykdavo į namus, tai mūsų darbuotojai patys tvarkė aplinką. Darbo 3 ha plote buvo daug – šienauti, tvarkyti takus link dvaro, ravėti gėlynus. Slaugytojos rinko vaistažoles, kad žiemą galėtų arbatomis gydyti vaikus ir reikėtų mažiau medikamentų“, – sako buvusi direktorė. 2012 metų balandžio mėnesį Elektrėnų savivaldybės taryboje buvo priimtas nutarimas Vievio sanatorinę miško mokyk­lą uždaryti. Darbuotojai, pasak A. Katalynienės, buvo apstulbinti. Tie, kurie nevairavo, turėjo mažai galimybių rasti darbą, nes ši vieta yra nuošali. Buvusi virėja įsidarbino „Senojoje kibininėje“, buvęs mokyklos kiemsargis išsilaikė teises ir dirba Elektrėnų komunaliniame ūkyje. Valytojos­ iš Baltamiškio, Pylimų kaimų taip ir liko be darbo, kiti išėjo.
„Aš buvau su vyr. buhaltere Laima palikta dar pusei metų tvarkyti mokyklos uždarymo reikalų. Buvome įdarbintos Elektrėnų švietimo paslaugų centre. Mokykla bu­vo stipriai kompiuterizuota, turėjo daug gerų baldų. Turto mokykloje buvo už maždaug 1 milijoną. Paskelbus apie uždarymą atvykdavo iš Elektrėnų darželių, mokyklų jų vadovai išsirinkti reikalingų daiktų“, – apie uždarymą prisi­mena A. Katalynienė.

Buvusi mokykla – jau kitose rankose
Kai mokykla buvo užda­rinėjama, valdžiai buvo siūlyti įvairūs variantai. „Čia buvo galima įrengti senelių namus ar kokią įstaigą vaikams. Keletą metų mokykla stovėjo apleista, buvo niokojama. Aš turėjau mokyklos raktus, buvau 0,5 etato dar palikta dirbti. Bet kai pradėjo mokykloje­ lankytis nekviesti svečiai, mėtyti baldus, langus daužyti, pasakiau, kad to suvaldyti negalėsiu. Be to, išėjau į užtarnautą poilsį. Dabar yra žmogus iš Kietaviškių, jis viską prižiūri“, – sakė buvusi direktorė.
Buvo nemažai norinčių mokyklą įsigyti. Austėja Landsbergienė po uždarymo buvo atvykusi į Panerius, lyg galvojo steigti čia visos dienos privačią mokyklą. Sakė, kad dirbantys tėvai norėtų tokios mokyklos. Bet apsigalvojo.
„Buvo ir verslininkas Antanas Guoga. Šis norėjo įkurti mokyklą turtingų žydų iš Europos vaikams, bet po kiek laiko paskaičiavo, kad bus per brangu“, – pasakojo A. Katalynienė.
Jai dar turint mokyklos raktus, atvykdavo filmavimo grupės. 2015 metais, jos žiniomis, mokyklą su dvaru įsigijo Vilniaus universitetas. „Dabar yra vaizdo kameros, mokyklos ir dvaro langai užkalti, teritorija prižiūrima. Kas bus vėliau – nežinia“, – svarsto buvusi vadovė. Paskutinį kartą mokykloje ji lankėsi per savo auklėtos klasės mokinių susitikimą, 2025 metais. Buvę mokiniai stebėjosi, kad mokykla taip apleis­ta. Tačiau A. Katalynienę buvę auklėtiniai labai džiugina, nes jie pasiekė savo gyvenimo tikslus, dirba, gyvena visaverčius gyvenimus.
Mokytoja paminėjo tik kelis iš savo vienintelės laidos. Tai Raimundas Hopenas, gyvenantis Elektrėnuose, dėsto Elektrėnų profesinio mokymo centre. Jo žmona Rasa dirba Elektrėnų meno mokykloje. Rasa Papickaitė Vilniuje dirba finansininke. Jolanta Narkevičiūtė ir Birutė Pacevičiūtė tapo slaugytojomis, viena įsikūrė Vievyje, kita darbuojasi Vilniuje, Santaros klinikose. Dar šioje laidoje mokėsi ir Jovita Vasiliauskaitė-Bliujienė iš Vievio.
Alią Katalynienę sujaudino bu­vusių auklėtinių jautrus užrašas­ po paskutinio laidos susitikimo 2025 metais. Jie rašė, kad čia ne tik mokėsi, bet gavo gyvenimo pamatus. Kad auklėtoja jiems buvo atrama sunkiais momentais, kai vaikai ilgėjosi namų, tėvų. „Ši mokykla mums buvo ypatinga vieta, pergyvenome ir džiugesį, ir liūdesį, ­užaugome Jūsų akyse“, – rašė auklėtojai buvę mokiniai, dėkodami už paramą ir paguodos žodžius, už tai, kad suteikė ne tik žinias, bet ir gyvenimo įgūdžių.
Kalbant apie buvusios mokyk­los pastatų ateitį pavyko pakalbinti Vilniaus universiteto kanclerį Raimundą Balčiūnaitį. Jis pa­tvirtino, kad abu pastatus įsigijo ši aukš­toji mokykla ir ateityje čia bus įrengtas VU Mokymo centras. „Yra parengti projektai, ieškoma finansavimo. Mes turime žmogų, besirūpinantį tvarka, aplinka. Visai neseniai įrengėme buvusioje mokykloje papildomas saugos sistemas. Tik sunku dabar pasakyti, kada viskas prasidės ir kada mūsų projektai bus įgyvendinti. Vietiniai gyventojai tai pamatys pirmiausi“, – sakė VU kancleris.
Taigi, paaiškėjo, jog nuo moks­lo bei ugdymo nebus labai nutolta. Ir jei viskas vyks sėkmingai, Panerių kaime, gražios gamtos apsuptyje, mokysis ne ligoniukai ­vaikai, bet aukštojo išsilavinimo siekiantys jaunuoliai.

V. Šimkūnienės ir mokyklos archyvo nuotraukos