Artėjant Kovo 11-ajai savaitraštis „Veidas“ paskelbė Lietuvos gyventojų apklausą, kuri parodė, kad beveik 90 proc. gyventojų bent kartais didžiuojasi esantys lietuviai. Smagu girdėti, nors ir nebuvo klausiama ar didžiuojatės esantys Lietuvos piliečiai, bet lietuviai… O kaip atsakė mūsų šalies tautinės mažumos? Jau girdėti balsų, kad toks klausimas yra politiškai nekorektiškas ir gal net diskriminuojantis?! Gal tautybė – tai tėra išsigalvojimas ir praeities reliktas?
Daugelis valstybių – tautinės, bet ar tai blogai?
Šmaikštuolis apžvalgininkas ir visuomenės veikėjas Andrius Užkalnis (kurio mintims, beje, dažnai pritariu), neseniai parašė, kad tautybės pabrėžimas – tai necivilizuotumo požymis, atgyvena ir istorinis reliktas. Argumentuodamas šias mintis ponas Užkalnis dar pridėjo, kad kunigaikščiai lietuviai ir lietuviška istorija – tai mitas.
Tokia nuomonė nėra vieniša. Dažnai sutinkami žmonės, norėdami pasirodyti „moderniais liberalais” ar „mąstančiais globaliai” neigia tautybę, kaip primestą ir nereikalingą spaudą.
Tokios diskusijos Lietuvoje lyg tyčia kyla reguliariai vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6 dieną. Be to, tai nėra išskirtinis Lietuvos bruožas. Panašūs svarstymai, kas yra prancūziškumas, brito tapatybė ar katalonas yra ispanas ir taip toliau, būdingi visoms tautinėms valstybėms. O tautinių valstybių pasaulyje dauguma, išskyrus taip vadinamą „naująjį pasaulį” ir arabų valstybes.
Tautybės menkinimas versus tautybės aukštinimas
Siekis sumenkinti tautybės reikšmę atsirado lygiai tada, kai tautybė pradėjo būti sureikšminama. O tai sąlyginai galima datuoti XIX amžiumi, kai feodalines valstybes galutinai ėmė keisti tautinės.
XIX a. ir Lietuvoje reiškėsi dvi tendencijos. Viena jų žemino lietuvybę, kaip „valstietiškos prigimties“ tautiškumą, ir aukštino „bajorišką“ sulenkėjimą. Kita, atvirkščiai, romantizavo lietuviškąją pradą – tiek kalbinį, tiek istorinį, tiek charakterio.
Alternatyvą stiprėjančiam nacionalizmui pasiūlė Karlas Marksas ir komunistai. Jie skelbė, kad visų svarbiausia yra klasių kova, o tautos tėra buržuazijos išgalvojimas, ir kadangi „darbininkai neturi tėvynės”, tai jų pergalė ir „proletariato įsiviešpatavimas tik pagreitins tautų išnykimą”. Beje Vladimiras Leninas 1917 m. skelbė tautų apsisprendimo laisvę. Tačiau tai jis suprato savotiškai, kaip apsisprendimo „laisvę“ jungtis į kuriamą Sovietų Sąjungą, kurioje visų šalių žmonės ateityje bus „lygūs ir tautų nebeliks“. Lietuvoje tuo metu tokias idėjas puoselėjo Lietuvos komunistai, ypač nacionaliniam jos valstybingumui priešiškas Vincas Kapsukas. Vėliau, kai tautos nepanorėjo „laisvai jungtis“ į sąjungą, teko panaudoti Raudonąją armiją, kurią to meto jaunai Lietuvos valstybei teko išprašyti jėga.
Lygiai taip pat ir 1990-jų kovo 11-ąją kai pagaliau ištrūkome iš sovietinės vergijos, pirmiausia ko atsisakėme, – tai prievartinio nutautinimo, o pirmiausia ką atstatėme – tai reikšmingus tautiškumo ženklus.
Tautos bent jau artimiausioje perspektyvoje neišnyks
Globalistai gali skelbti, kad tautybė yra reliktas, kaip ir religija, šeima, valstybė, kalba, kultūra ir t.t. Net žmonių vardai ir pavardės gali būti traktuojami kaip reliktas, juk šiais laikais užtenka turėti asmens kodą…
Tačiau tautybės neigimas gali kelti ir kitą ypač svarbų klausimą, o kam tada reikalinga Lietuvos valstybė?
Lietuvos valstybė yra kuriama lietuvių tautos, ir jos misija yra puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą, istoriją, meną, architektūrą ir kitas mūsų bendruomenę pasaulyje išskiriančias ypatybes. Jeigu nėra lietuvių tautos, tai kodėl Lietuvai netapus naujosios Federacinės Europos kokia nors 2001-ja valstija… (įdomu, ar tokias idėjas siūlantys žmonės švenčia kovo 11-ją?)
Tautinės savigarbos turėjimas, žinoma, negali būti pretekstas žeminti kitas tautas. Galima tik pavydžiai prisiminti, kaip tautininkų valdomoje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo gerbiamos tautinės mažumos.
Taigi, nors jau daugiau nei prieš 150 metų imta pranašauti apie tautinių valstybių pabaigą, tačiau tautybės reikšmę kol kas galima paneigti tik virtualioje erdvėje. Realybėje žmonėms tautiškumas yra svarbus kaip savo išskirtinumo ir tuo pačiu bendrystės su kitais žmonėmis ženklas.
Todėl visus, sveikinu tautinės valstybės atkūrimo šventės proga – su Kovo 11-ąja!
Kęstutis Masiulis