Antanas Rutkauskas – svarbi asmenybė kuriant mokyklas Elektrėnuose

Rugsėjo 1-oji 1968 m.

Elektrėnai – vienas jauniausių miestų, todėl ir miesto mokyk­los steigiamos buvo kartu su Elek­trėnų miesto statyba. Švenčiant mokyklos jubiliejų, tarp pedago­gų, dalyvavusių mokyklų kūrime, ir jaunųjų pedagogų vyksta diskusijos, ar 1-oji vidurinė mokyk­la, dabartinė „Ąžuolyno“ progimnazija, turi švęsti tik savo pa­stato – 50 metų – istoriją, ar bendros Elektrėnų mokyklos 65-metį. Šis klausimas iškilo todėl, kad buvusi 2-oji Elektrėnų vidurinė mokykla, kur dabar įsikūrusi savivaldybė ir meno mokykla, žmonių vadinama rusų mokykla, pastatyta anksčiau, bet vadinama 2-ąja. 1-ąja vidurine pavadinta ta mokykla, kuri išlei­do pirmąją abiturientų laidą. Diskusiją geriausiai išaiškinti galėjo buvęs 2-osios mokyklos direktorius Antanas Rutkauskas, tuometinę valdžią įtikinęs statyti dar vieną mokyklą. Deja, buvusio direktoriaus jau nebėra tarp gyvųjų, bet jo surinktą medžiagą ir prisiminimus saugo dukra Jūratė. Šiame straipsnyje pagal surinktą medžiagą spausdiname mokyklos ir buvusio vieno iš direktorių A. Rutkausko gyvenimo istorijas.

Iš paliktų direktoriaus užrašų:
Iš 49 m. pedagoginio darbo metų penkerius buvau mokyklos direktoriaus pavaduotojas, šešiolika – direktorius. Ypač sudėtingos darbo sąlygos buvo Elektrėnuose, mokykloje lietuvių ir rusų dėstomomis kalbomis. Pirmuosius dvejus metus teko dirbti dviem pamainom aštuoniuo­se daugiabučio butuose, Buitinio gy­­ventojų aptarnavimo kombinatui skirtose patalpose. 1968/69 m.m. visi mokiniai į vieną pamainą netilpo ir 1963 m. pastatytoje mokykloje. Dar 1967 m. pradėjom tiems, nuo kurių pritarimo galėjo priklausyti naujos mokyklos statyba (elektrinės administracijai, gyvenvietės tarybai), įrodinėti, kad netrukus mokyk­la netilps į vieną pamainą (kasmet mokinių skaičius padidėdavo 80–120 mokinių). Nepadėjo nei mūsų su pavaduotoju atlikti demografiniai tyrimai, nei mokinių skaičiaus augimo grafikas. Mano darbo mokykloje metais kokių tik nebuvo sumanymų, kaip pertvarkyti mokyklas: nuo Nikitos Chruščiovo idėjos suteikti vaikams tik septynmetį išsilavinimą iki pagal rusų mokyklos standartą ir lietuviams brandos atestatą įteikti po 10 mokymosi metų (nuo 1933 m. Lietuva taikėsi į 13 metų ugdymą – 6 skyriai ir 7 klasės). Sovietmečio mokyklose mėginta buvo didinti valandų skaičių visuomeniniams mokslams, mažinti tiksliesiems, pradinį mokymą baigti trečioje kla­sėje, kelti atlyginimus rusų kalbos mokytojams ir pan. 1961/62 m.m. Elektrėnų septynmetėje mokykloje buvo 134 mokiniai, po 10 metų – 1215. Anuo metu mūsų „vyresnieji broliai“ buvo aršesnio charakterio. Roza Georgijevna, įėjusi į mokytojų kambarį ir išgirdusi, kad ten esan­čios dvi mokytojos kalbasi lietuviškai, metė tokią repliką: „Fašisty vy, vas vsech rasstreliat nado“ (fašistai jūs, jus visus sušaudyti reikia). Beje, būtų tekę „rasstreliat“ ir jos vyrą, už kurio, tarnavusio kariuomenėje Kazachstane, ji ištekėjo. O mums reikėjo, neaukojant orumo – žmogiškojo, tautinio – rasti sugyvenimo būdą.
Rūpėjo, kad lietuviai vaikai neišaugtų mankurtais. Ką mums būtų pasakę mokinių tėvai, turintys aukštąjį išsilavinimą (inžinierių, pedagogų, gydytojų, finansų-apskaitos darbuotojų Elektrėnuose buvo daugiau nei kituose rajono miesteliuose), jei jų vaikai neįstotų į aukštąją mokyklą? 1971 m. brandos atestatus gavo 12 mokinių. Jie Elektrėnuose mokėsi nuo II klasės. Tai buvo pati mažiausia ir paskutinė tik viena abiturientų klasė. 10 jų gavo aukštųjų mokyklų diplomus. Su pavaduotoju Pranu Vaičiuliu, matematiku iš Žemaitijos, laikėmės tokio principo: mokinių žinių lygis atvirkščiai proporcingas pažangumo procentui.
Mokyklos šokėjai buvo Dainų švenčių dalyviai, o I–IV ir V–VIII klasių dainorėliai buvo ne tik švenčių dalyviai, bet ir jų metu vykusių konkursų laureatai. Reikėjo bent morališkai (finansiškai galimybės buvo menkos) paremti chorų vadovę Genovaitę Šmigelskienę, baigusią ne Konservatoriją, o Irkutsko muzikos technikumą, paruošusią konkursui maždaug po 60 mokinių kolektyvus. Ji – pianistės Rūtos Ibelhauptienės (dabar Rikterės, red.past.) motina. 1970/71 m.m. vienuo­liktokai nenutuokė, kad jų laiškas „Amerikos balsui“ su pageidavimu transliuoti jų mėgstamą užsienietišką muziką, nukeliaus ne tuo adresu. Buvau iškviestas pasiaiškinti. Mokyk­loje vyravo didžiavalstybinė kalba. Bijodamas, kad man pritrūks žodžių tiksliai pasakyti mintį, pradėjau lietuviškai. Buvau partijos sekretoriaus Grigorijaus Zacharovičiaus sustabdytas: „Govori po russki“ (kalbėk rusiškai). Nuo įtampos (o gal ir ne tik nuo to) aš nediplomatiškai leptelėjau: „Mano gimtoji kalba yra lietuvių, aš vaikus mokau lietuvių kalbos, aš kalbėsiu lietuviškai“. Rea­kcija buvo tokia: „Nu, ladno“. Po to „ladno“ vasarą buvau paragintas parašyti atsistatydinimo iš direktoriaus pareigų pareiškimą. Ministerijon nuvežęs mano pareiškimą Trakų rajono Švietimo skyriaus vedėjas Aleksandras Mikiška parvežė iš Ministerijos pasiūlymą perkelti mane į kitą mokyklą. Atsisakiau – nenorėjau savo noru vėl „lįsti į pavalkus“.
Bet viskas gyvenime sąlygiška:­ nėra to blogo, kas neišeina į gera. Kad šiandien aš čia, turiu būti dėkingas tam Grigorijui Zacharovičiui. 1970/71 m.m. mokykloje, kaip sakiau, mokėsi 1215 mokinių, buvo 40 klasių-komplektų (vidutiniškai po 30 mokinių), 26 komplektai lietuvių, 14 rusų dėstomąja kalba. 21 klasė mokėsi pirmoje, 19 antroje pamainoje. 1972/73 m.m. atsirado ir trečioji pamaina. Dar po metų jau ir trimis pamainomis netilpo – klasėmis buvo paversti dalis Komunalinio ūkio bendrabučio kambarių (antra mokykla buvo pastatyta 1975 m., į ją persikėlė lietuviškos klasės, 1986 m. trečia, dabartinė „Versmės“ gimnazija). Pridėkim dar nuolati­nę­ psichologinę įtampą. Ar tokiom sąlygom dirbančiam mokyklos direktoriui būtų užtekę sveikatos.

A. Rutkausko kalba mokyklos ­ 50-mečio minėjime 2011 metais
Penkiasdešimt metų pirmajai Elektrėnuose mokyklai
Mokykla švenčia pusamžio ju­biliejų. Žmogaus gyvenime – tai brandus amžius: sukaupta gyvenimiška patirtis, o jėgų ir energijos bet kokiai veiklai dar daug. Bet mokyklai tiek metų, ypač jei palyginsime su seniausia Trakų rajone, tai dar vaikystė. Algimantas Semaška rašo: „1405 m. Vytautas Senuosiuo­se ­Trakuose pastatydino bažnyčią, įkurdino benediktinų vienuolyną, kuriam atiteko ir pilies teritorija. Vienuoliai čia gyveno, švietė žmones iki 1844 m., kol caro valdžia mo­kyklą uždarė“ (A. Semaška „Kelionių vadovas po Lietuvą“, 459 psl.).
Algimantas Semaška pavartojo žodį „švietė“, ne „mokė“. Iš tikrųjų ta mokykla nebuvo institucija šian­dienine prasme. Ten buvo šviečiami ne tik vaikai, bet ir suaugę – valstybei reikėjo raštingų vyrų.
Elektrėnų seniūnijos teritorijoje pradinės mokyklos buvo atidarytos 1910 m. Obenių ir Kloninių Mijaugonių kaimuose. Nuo 1922 m. Obenių vaikai ėmė lankyti Kietaviškių pradinę mokyklą. Mažiklės kaime iki 1948 m. pradinė mokykla buvo įsikūrusi nedidelėje trobelėje. Tais metais ištrėmus Sa­je­tų šeimą, ji buvo perkelta į jų sodybą ir veikė iki 1961 m.
Per 50 šios mokyklos metų keitėsi mokyklos statusas – pradinė, septynmetė, vidurinė, pagrindinė, keitėsi prievardžiai: tiesiog vidurinė, pirmoji vidurinė, „Ąžuolyno“. Ir pastatui, kuriame ji buvo įsikūrusi, ne visada tiko mokyklos vardas. Bet tai buvo tos pačios pirmosios Elek­trėnuose pradėjusios veikti mokyklos tąsa. Dvidešimt dvejus metus ir man teko vaikščioti šios mokyklos koridoriais. Trisdešimt devynerius metus teko dirbti tarybinėje mokykloje, dar dešimtį metų po 1991.
Ir ko tik nebuvo toje tarybinėje mokykloje. Plikoje valstybės vyro galvoje gimė idėja duoti vaikams tik septynmetį išsilavinimą. O jei reikia vidurinio, tai užteks 10 metų (1933 m. Lietuva nusitaikė į 13 m. – 6 pradinės mokyklos skyriai ir 7 gimnazijos klasės). Buvo mažinamas pamokų skaičius tiksliesiems mokslams, didinamas istorijai. Buvo nuspręsta pradinėse klasėse mokyti trejus metus, vėl grįžta prie ketverių. Didesnę algą imta mokėti rusų kalbos mokytojams, bet ne lietuvių ar užsienio.
Pastoviausia švietimo politika­ buvo tokia – pabrėžti rusų moks­lininkų indėlį į mokslo istoriją, nu­tylėti lietuvių (ne tik jų). Mokiniai turėjo žinoti, kad Nikolajus Miklucho-Maklajus buvo rusų keliautojas, antropologas, etnografas, geografas, XIX a. aštuntajame dešimtmetyje tyrinėjęs N. Gvinėjos šiaurės rytų kranto gyventojų papuasų papročius, surinko duomenų apie jų buitį, kultūrą, antropologinį tipą. O ką sužinojo apie Antaną Pošką, Kauno universitete studijavusį mediciną, Bombėjuje – antropologiją? Jis XX a. ketvirtajame dešimtmetyje dalyvavo antropologinėje ekspedicijoje po Pietų ir Pietryčių Aziją, keliavo po Afganistaną, Iraną, Kurdistaną. Rašė straipsnius apie Indijos tautas, papročius, literatūrą, vertė R. Tagorės kūrinius į lietuvių kalbą. Arba apie Joną Čerskį, kurio vardu pavadintas Šiaurės rytų Sibiro aukščiausias kalnynas, kalnagūbris Užbaikalėje? Už dalyvavimą 1863 m. sukilime paimtas į rekrūtus, išsiųstas į Permę, buvo politinis tremtinys. Geografų draugijos pavedimu dalyvavo ekspedicijose į Rytų Sibirą. Aštuntajame dešimtmetyje pirmas tyrinėjo Sajanų urvus, pirmas sudarė Baikalo krantų geologinį žemėlapį.
Fizikos pamokose mokiniai­ su­žinodavo apie Konstantiną Ciol­kovskį, kuris 1903 m. rusų kalba išėjusiame veikale „Pasaulio erdvių tyrimas reaktyviniais aparatais“ iš­dėstė reaktyvinio judėjimo ­teoriją. Bet žemaitis nuo Raseinių Kazimieras Simonavičius, inžinierius ­artilerininkas, lotynų kalba parašė veikalą „Didysis artilerijos menas“, kurio I tomas buvo išleistas Amsterdame 1650 m. Jame pirmą kartą pasaulyje keliama daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėja. Matyt, jo darbas buvo šio to vertas, jei po kurio laiko buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, danų, lenkų kalbas.
Mokykla vaidino ir vaidina svarbų vaidmenį tautos, valstybės gyvenime. Negalima pervertinti senosios Marijampolės gimnazijos, 1993 m. atgavusios Rygiškių Jono vardą (2018 m. jai sukaks 150 m.), vaidmens įvairiausiose Lietuvos ­gyvenimo srityse. Vardan teisybės reikia pažymėti, kad jai padėjo ir istorinės aplinkybės. Į Napoleono įkurtos Lenkijos kunigaikštystės sudėtį įėjo ir Suvalkija. Ilgiau nei gyvavo kunigaikštystė čia galio­jo Napoleono kodeksas, anksčiau nei kitur Lietuvoje čia buvo panaikinta baudžiava. Prakutę valstiečiai galėjo leisti savo vaikus į gimnazijas ir aukštąsias mokyklas. Norėdama patraukti jaunuolius studijuoti Maskvos ir Peterburgo, o ne Varšuvos universitetuose, caro valdžia įsteigė jiems stipendijas. Dėl to didžioji dalis XX a. pr. inteligentijos buvo kilusi iš Suvalkijos, šeši iš dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų, trečiasis Lietuvos prezidentas, šeštosios vyriausybės ministras pirmininkas, septyni ministrai buvo šios mokyklos auklėtiniai. Dar 2 buvo diplomatai, 3 tapo generolais, 4 vyskupais, 4 dailininkais. Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki 1991 m. šią mokyklą baigė lietuvių kalbos normintojas, Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjas, lėktuvų konstruktorius. Daugiau kaip 20 jų dėstė (2 tebedėsto) aukštosiose mokyklose. O kur dar 7 rašytojai ir poetai, na­cionalinio judėjimo dalyviai?
Jau ir ši mokykla turi savo auklėtinių – aukštųjų mokyklų dės­tytojų, humanitarinių, medicinos,­ socialinių, filosofijos, technikos­ ­moks­lų daktarų, stambių įmonių ­va­dovų. Yra garsinančių šios mokyklos vardą sporto arenose, bandančių ­rasti vietos literatūroje. Nesu tikras, kad visus juos išvardinau.
Norėčiau palinkėti, kad švenčiant mokyklos šimtmetį (gal tada ji bus ne pagrindinė?) toks sąrašas būtų nepalyginamai ilgesnis.

Ištrauka iš straipsnio laikraštyje „Elektrėnų kronika“, spausdinto 2011 m. vasario 4 d.
Be ko neįsivaizduojamas jaunas, besikuriantis miestas? Be jaunų šeimų ir vaikų juoko. Tokie prieš penkiasdešimtmetį buvo būsimieji Elektrėnai: kartu su elektrine ir gyvenamaisiais namais tuometinėje Lie­tuvos VRE (valstybinės rajoni­nės elektrinės) gyvenvietėje kilo ir vai­kų darželiai. O kaipgi mokyklos?
Dabartiniams mokiniams sunku įsivaizduoti, kad 1961 m. rugsėjo pirmąją teko sutikti Draugystės g. 4 namo 17–24 butuose, kuriuose įkurtose klasėse mokiniai ant lentos galėjo rašyti nesikeldami iš pirmojo suolo. Po metų, kol nebuvo pastatyta mokykla, mokiniai į pamokas ėjo į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato patalpas. Mokinių skaičius taip staigiai augo, kad pirmajam mokyklos direktoriui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Antanui Rutkauskui su pavaduotoju Pranu Vaičiuliu teko skaičiuoti, kiek jau yra ir dar bus mokinių, kad tik įtikintų tuometinę valdžią, jog Elektrėnams reikės naujos mokyklos.

Siūlome paskaityti pirmosios­ mokyklos, prieš 50 metų davusios­ pradžią visoms Elektrėnų mokykloms, direktoriaus A. Rutkausko prisiminimus.
Į Elektrėnus – iš Kriūkų
„Iki 1961 m. dirbau Šakių rajone, Kriūkuose (jie kairiajame Nemuno krante, priešais Dubysos žio­tis). Parduotuvėje buvo iki valiai degtinės, rūkalų ir žuvies konservų. Teko patiems laikyti karvę, paršą, dėl šieno teko važiuoti į Kaliningrado sritį, šienauti kariniame poligone. Susigalvojome su žmona ieškoti vietos kitur. 1961 m. balandžio pabaigoje žmona nuvyko į kursus Vilniuje ir užsuko į Sveikatos apsaugos ministeriją prašyti, kad būtų perkelta kitur. Kaip tik buvo prasidėjusi VRE statyba. Žmoną Genovaitę perkėlė į Lietuvos VRE gyvenvietę. Taip ji tapo pirmąja gydytoja Elektrėnuose.
Liepos 1 d. su dukra persi­kraustėme į Elektrėnus. Atsidūriau reikiamu metu reikiamoje vietoje. Iš 15 mokytojų, kurie pradėjo septynmetėje mokykloje 1961 m. mokslo metus, aš buvau vienintelis vyras, baigęs aukštąją mokyklą. Be to, turėjau administratoriaus darbo patirties kitose mokyklose.“
Mokiniai sugyveno geriau
„Pirmus metus septynmetėje mokykloje buvo I–VII klasės, dės­toma lietuvių kalba, ir I–III, II–IV ir V–VII jungtinės klasės, dėstoma rusų kalba. Mokykliniai suolai buvo atvežti iš uždarytų Peliūnų, Ma­lavolės ir Mažiklės mokyklų. Reikėjo galvoti, kaip viską susitvarkyti. Buvo dvi pamainos, dar norėjo įsiterpti ir vakarinė. Antrais mokslo metais mokykla persikėlė į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato patalpas, o jau trečiais mokslo metais – persikėlėme į naujai pastatytą ­mokyklą, kurios pastate dabar įsikūrusi Jaunimo ir Meno mokyklos.
Reikėjo ieškoti „modus vivendi“ (gyvenimo būdo, red. past.). Kadangi mokykla buvo dvikalbė. Per posėdžius, pasitarimus mokykloje oficialiai šnekėti teko „na obščepaniatnom jazyke“ (visiems suprantama kalba, red. past.).“
Įtikino grafiku
„Kiekvienais mokslo metais mokinių skaičius padidėdavo nuo 80 iki 120 vaikų. Paskaičiavome, jog šitokiais tempais mokinių skaičiui augant (juk kartu augo ir miestas), atsiras dvi pamainos. Su Tarybos ­vykdomojo komiteto pirmininku Edvardu Paulausku ir elektrinės direktoriumi Pranu Noreika kalbėjome, kad reikia naujos mokyklos. Jie mudu su Pranu Vaičiuliu įtikinėjo, jog greitai mokinių skaičius ims mažėti.
Komunalinis ūkis leido pasinaudoti ūkinėmis knygomis. Viena knyga buvo skirta vienam namui, o knygoje – po lapą kiekvienai name gyvenančiai šeimai. Mes pervertę tuos lapus ėmėme užsirašinėti: kiek vaikų turi vyresnio amžiaus ­šeimos, o kiek – jaunesnio amžiaus poros. Išvedėme vidurkius, pagal kuriuos apskaičiavome, kiek vaikų turės jaunos šeimos, suskaičiavome, kiek Elektrėnuose gyvena vyrų, kurie dar gali vesti, pasižiūrėjome, kiek iš­duota gimimo liudijimų.
Viską sudėję į krūvą, nubraižė­me grafiką, kuris rodė, kaip augs mokinių skaičius. Šiuo grafiku pavyko įtikinti P. Noreiką, kad reikės naujos mokyklos. Tada jis įsisodino mane į savo automobilį ir nusivežė į Vyriausiąją energetikos valdybą ­Vilniuje pas viršininką Justiną Nekrašą. Toji energetikos valdyba finansavo ne tik elektrinės statybą, bet ir viską, kas buvo statoma Elektrėnuose. Tačiau atsakymas mums buvo nemalonus: baigėsi statybos, baigėsi ir lėšos. Kreipėmės ir į Švietimo ministeriją, ten irgi gavome neigiamą atsakymą.“
Nauja mokytojų karta
„1972–1973 mokslo metais mokiniai netilpo į dvi pamainas. Elektrėniečiai įpareigojo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatą Stasį Lančinską vykti pas švietimo ministrą prašyti, kad būtų statoma dar viena mokykla. Šis vizitas įvyko 1972 m., o po poros metų prasidėjo naujos mokyklos statyba. 1975 m. rugsėjo pirmąją 1354 lietuviškų klasių mokiniai persikraustė į nau­ją mokyklą, kuri buvo pavadinta Elektrėnų pirmąja vidurine (dabar „Ąžuolyno“ pagrindinė mokykla). Senojoje mokykloje liko apie 600 mokinių, kuriems dėstoma buvo rusų kalba.
Devintajame dešimtmetyje pra­sidėjo trečias Elektrėnų miesto plėtimosi etapas, susijęs su Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba. Buvo nuspręsta jos aptarnaujantį personalą apgyvendinti Elektrė­nuose, o ten naujos gyvenvietės nestatyti. Kruonio elektrinės sąskaita ir buvo pastatyta trečioji vidurinė mokykla, ir naujas gyvenamųjų namų rajonas aplink ją. Pradėjau dirbti joje. 2010 m. mokykloje pradirbęs 49 metus, išėjau į pensiją.

Dukros Jūratės prisiminimai apie tėtį, papasakoti mokyklos 65-mečio šventėje
Tėčio tėtis buvo raštvedys, Pirmojo pasaulinio karo metais pakliuvęs į nelaisvę ir dirbęs vokiečių ūkyje. Žmogus matęs pasaulio, išsilavinęs. Tėčio istorija – žiemos vakarai, kai kaime žmonės susirenka pas kažką, atlieka ūkio darbus, tai mezga, tai verpia. Kaip tetos pasakojo, tėtis jau mokėjo skaityti, tai jis skaitė moterims knygas, laikraščius, viską, ką skaitomo turėjo. 1933 m. paskaitė, kad Leipalingyje, už 5 km, atidaroma mokykla. Jis išsiprašė, kad tėvai jį išleistų mokytis. O šei­ma didelė – 7 vaikai, žemės pieskos, gyveno tuo metu tvarte, kurio vienas galas padarytas kaip virtuvė, kamara. Mokslas mokamas. Kainavo 150 litų arba 1 toną kviečių metams. Namą, kuriame šeima įsikūrė, pasistatė tik 1940 m. 1946 m baigė gimnaziją. 37 žmonės. Tėtis įstojo į Kauno universitetą, gyveno bendrabutyje. Nei bendrabutis, nei auditorijos nebuvo šildomos. Bendrabučio kambaryje gyveno 10–15 žmonių. Maisto produktai buvo išduodami pagal korteles. Studentai gaudavo 10–20 rublių stipendiją. Turguje už tuos pinigus buvo galima nusipirkti kelis kepaliukus duonos. Tėvai niekuo negalėjo padėti, nes patys buvo varomi į kolūkius kasmet vis didinant prievoles ir mokesčius. Studijos Kaune jam buvo kaip atgaiva. Jo dėstytojai buvo Meilė Lukšienė, Kazys Ulvydas, Jonas Kabelka, Vin­cas Mykolaitis-Putinas. Universitetas vėliau perkraustytas buvo į Vilnių. Dar mokydamasis tėtis pradėjo dirbti spaustuvėj korektoriumi, rašė eilėraščius. Kaip jis sakė, spaustuvė sugadino jam akis.
Koks buvo tėtis? Jis niekada ne­sibardavo. Niekada nepamokslaudavo, nieko nesakydavo, bet užtekdavo jo žvilgsnio. Didžiausią­ pokštą buvau iškrėtusi 10-oje klasėje. Jis dėstė lietuvių kalbą. Atėjo į pirmą pamoką. Aš sėdžiu gražiai su visai mokiniais. Atėjo į šeštą pamoką – aš sėdžiu su subintuota galva. Tėtis pasižiūri į mane ir sako: „Gal pasiutęs kraujas išbėgo“. Čia buvo pati stipriausia reakcija į mano visus „šposus“. Kai mokiausi Vilniaus inžineriniame statybos institute, buvau labai pažangi studentė, domėjausi gamtamoksline draugija. Išsikviečia kartą mane katedros vedėja, sako: „Tavo tėvai turbūt nebuvo ištremti, viskas gerai, tai mes tau siūlome stoti į partiją“. Atsakiau, kad pagalvosiu. Bet man tie Lenino raštai, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija kažkoks kratinys buvo, aš nesuvokiau jų. Klausiu tėčio ką daryti? „O tu nori stoti? „Ne, nenoriu“. Sako, tai nestok. O ką man daryti? „Pasakyk, kad politiškai nesubrendusi“. Taip ir pasakiau. Ir mano kaip dėstytojos karjera pasibaigė.

Informaciją spaudai paruošė
Julija Kirkilienė