Virginija JACINAVIČIŪTĖ
Darbas elektrinėje
Algirdą Subatą į Elektrėnus atvedė meilė gamtai. Kai pramonės šiluminių įrengimų priežiūros specialybę įgijęs jaunuolis rinkosi vietą, kur dirbti, jam svarbu buvo, kad ten būtų vandens telkinys. Zarasų apylinkėse, Subatiškių kaime užaugęs ir jau vaikystėje iki šalnų ežeruose besimaudęs Algirdas neatsispyrė ir Elektrėnų marių traukai.
Dirbti Lietuvos elektrinėje jaunuolis pradėjo 1967 metais. Padirbus turbinos mašinistu bei katilo mašinistu-kūriku, Algirdui pasiūlyta kilti karjeros laiptais ir užimti atsakingas bloko mašinisto pareigas. Atsakingam darbui reikėjo ir atsakingai pasiruošti, todėl porą metų Algirdas stengėsi perprasti šilumininko darbo specifiką, stropiai mokėsi ir po žinių patikrinimo pateisinęs viršininkų lūkesčius pradėjo valdyti vieną Elektrinės blokų. 15 metų jis dirbo prižiūrėdamas didžiulį 300 megavatų galios valdymo pultą.
Gal šį darbą vyriškis būtų dar iki šiol dirbęs, jei ne nelaimė, įvykusi namuose pjaunant malkas. Tuomet dėl brolio Jono klaidos vyras neteko akies. Po šios nelaimės Algirdas Subata dar trejus metus dirbo elektrinėje, tačiau pajutęs, kad po traumos atlikti pareigas darosi vis sunkiau, nusprendė išeiti.
Atrado fotografiją
Kai dirbdamas elektrinėje Algirdas išėjo pirmųjų atostogų, jis leidosi į tolimas keliones. Algirdas paklausęs keliauti mėgusio kolegos Vytauto Navaglausko, pasirinko pigesnį, žiedinį maršrutą, kuriame vien lėktuvu teko skristi 11 tūkst. km. Į kelionę jis išsiruošė vienas. Pirmoji stotelė buvo Maskva, kurioje jis susitiko su kažkada Elektrėnuose viešėjusiu fotografu Jevgenijumi Dekteriovu. Fotografas keliautoją išlydėjo ne tuščiomis – padovanojo fotoaparatą „Zenit 3 M“ ir keturias juosteles.
Pirmąsias nuotraukas Algirdas padarė svečiuodamasis pas tetą, kuri dėl represijų apsigyveno gyvenvietėje, vadinamoje „Žemčiužina Kazachstana“ (liet. Kazachstano perlas), šalia Džesibai ežero. Ten jis kasdien leisdavosi į keliones kalnuose: kur galėdavo mindavo dviratį, kur ne – kopdavo pats ir dar sunku nešulį tempdavo. Pirmosiose nuotraukose užfiksuota miestelio, kuriame gyveno, apylinkių gamta, kalnai, uolos.
Susitikimas su vilku
Algirdas prisiminė išskirtinę patirtį, primenančią pasaką su laiminga pabaiga. Kartą, tyrinėjant apylinkes, jį užklupo lietus. Tuomet teko slėptis Meškos kalne esančioje oloje. Belaukdamas, kol nustos lyti, Algirdas užsnūdo, tačiau netrukus jį pažadino garsus ir greitas dundėjimas. Šalia Algirdo pribėgo vilkas ir įdėmiai žiūrėjo nuostabos kupinomis akimis. „Ko žiūri?“ – tuomet kreipėsi į vilką Algirdas, nejausdamas jokios baimės. Vilkas, rodos, suprato, kad piktų ketinimų žmogus neturi, ir nuėjo savais keliais. Tuomet istorija baigėsi laimingai, tačiau vilko akys visam gyvenimui įstrigo Algirdo atmintyje. Fotografas pripažįsta, kad pirmuosiuose kadruose buvo tik kelios vertingesnės nuotraukos, tačiau yra įsitikinęs, kad vaizdas, kurį jis matė susitikęs su vilku, būtų tikras šedevras.
Į kalnus – vienais marškinėliais
Įvykiai, kuriuos, Algirdas patyrė kelionėje, verti būti aprašytais knygoje. Ypač pirmasis, netikėtas užkopimas į kalno viršūnę Almatoje.
Iš kalnuose įsikūrusio miesto viešbučio Algirdui lyg atvirutėje matėsi nuostabus peizažas su stūksančia 4 km aukščio kalnų grandine. Keliautojas nusprendė iš arčiau susipažinti su kalnais. Nedelsdamas autobusu pakilo į dviejų kilometrų aukštyje esančią Medeo čiuožyklą. Čia kelionė nesibaigė, keliautojas norėjo kopti dar aukščiau, vis pasikonsultuodamas su vietiniais vienas užkopė dar vieną kilometrą, kur sutiko latvių alpinistus. Pastarieji buvo labai nustebę, sutikę čia tokį prašalaitį. Davė apsirengti striukę, mat neplanuotai į kalną kopti sumanęs Algirdas tebuvo su marškinėliais trumpomis rankovėmis. Avantiūristas iš Elektrėnų praleido naktį alpinistų draugijoje ir paklausė jų pasiūlymo užkopti dar apie 700 metrų ant ledyno ir pajausti kalnus.
Alpinizmo mokykla
Pakilęs dar 500 metrų Algirdas sutiko glaciologų – ledynų tyrinėtojų – grupelę. Jie, kaip ir latviai, nustebo, pamatę vyruką kasdieniais drabužiais, ir pasiūlė jam praleisti kalnuose keletą dienų, aprengė pūkine striuke. Keletą dienų elektrėnietis mokėsi alpinizmo gudrybių ir netrukus jau buvo pasiryžęs kopti į Tujuk-Su viršūnę, kuri pagal kategorijas buvo sunkaus maršruto. Taip per keletą dienų išmokęs to, ką dažniausiai reikia mokytis kelerius metus, Algirdas Subata su Sergejumi Belovu ir dar dviem alpinistais priešakyje, leidosi į kelionę.
Tą dieną buvo debesuota, todėl Algirdas lipdamas nejuto stiprių įspūdžių. Sutelkęs fizines ir psichologines jėgas stengėsi apeiti sudėtingas, alpinistų „žandarais“ vadinamas uolas. Tik tada, kai prasiskyrė debesys, kalnų naujokas pamatė, kokių stačių ir aukštų uolų apsuptyje jis atsidūrė, tačiau baimei laiko nebuvo, reikėjo įveikti likusią kelio dalį.
Ekspedicijai pavyko pasiekti Tujuk-Su viršūnę, esančią 4 km 200 m aukštyje. Tada Algirdas išvydo kvapą gniaužiantį peizažą, pajuto kalnų didybę ir prisiminęs, kad turi fotoaparatą, suskubo įamžinti pirmąją pasiektą viršūnę.
Kelionė atgal baigėsi laimingai, alpinistus stovykloje su gėlėmis pasitiko merginos. Daugiausia gėlių, žinoma, gavo elektrėnietis, nustebinęs visus savo drąsa ir sugebėjimais.
Iškėlė trispalvę
Po pirmojo užkopimo į kalnus, Algirdas kelerius metus tikėjo, kad tokių kartų bus ir daugiau. Galimybė svajonėms išsipildyti tapo reali, kai 1970 metais į Elektrėnus atsikraustė alpinizmo instruktorius Valentinas Bitinas ir ėmė burti kalnų mylėtojus draugėn. Alpinizmui prijaučiančių būriui tuomet priklausė nemažai elektrėniečių: Algirdas Mišinis, Rimas Vainauskas, Albertas Valikonis, Viktoras Valiušis, Rimas Sidaravičius, Eugenijus Aizinas ir t.t. Algirdas vienintelis atitiko visus reikalavimus, kuriuos privalo atitikti alpinistas, todėl 1972 m. jis gavo oficialų kelialapį į Kaukaze vykusią alpinistų stovyklą. Tos stovyklos metu Algirdas pasiekė 5 km 33 m. aukštyje esančią Kazbeko kalno viršūnę.
Algirdas Subata turėjo didelių siekių. Vienas jų – „sniegynų tigro“ vardas, kuriam gauti reikėjo užkopti į 4 aukščiausias Sovietų Sąjungos viršūnes. Įveikė Algirdas tris – Lenino (7134 m), Korženevskajos (7105 m.) ir Komunizmo (7495 m.). Ant pastarojo kalno viršūnės Algirdas pirmasis iškėlė Lietuvos trispalvę. Šis įvykis buvo aprašytas to meto laikraščiuose.
Įveikti ketvirtojo kalno nepavyko todėl, kad iškovojus Nepriklausomybę, alpinistų ekspedicijų į buvusios Sovietų Sąjungos šalis niekas nebeorganizavo…
Per savo gyvenimą Algirdas Subata pasiekė per 120 kalnų viršūnių, į Monblano ir Materhorno kalnus buvo užkopęs po kelis kartus.
Per žingsnį nuo mirties
Alpinisto susitikimas su vilku Meškos oloje buvo ne vienintelis atvejis, kai jis nuo mirties buvo per plauką. Dar ne kartą jam teko susitikti su plėšrūnais, sekti meškų pėdomis. Buvo ir atvejis, kai pabudęs Algirdas pasijuto tarsi susmigęs žemėn. Tuomet patraukęs palapinę jis pamatė, kad miegojo ant ledo plyšio, kuriame galėjo likti amžiams.
Iš alpinisto atminties niekada neišsitrins atvejis, kai jį, lipantį į Lenino viršūnę, 1987 m., užklupo audros debesys. Tuomet jis stovėjo ant kalno keteros, o žaibai tiesiog panosėj raižė orą, visą kūną krėtė elektra, keldama piestu plaukus. Per akinius metaliniais rėmais nieko nebuvo matyti, tik melsvas ugnies laukas.
Kad būtų lengviau orientuotis, Algirdui teko nusiimti akinius, saugančius akis nuo apakinti galinčios šviesos. Vėjas, kuris tuomet pūtė, tiesiog vertė iš kojų, tačiau alpinistui pavyko tą mūšį atlaikyti.
„Manau, net pragare sąlygos geresnės,“ – situaciją apibūdino Algirdas. Niekas, net mirties alsavimas, neišmušė iš alpinisto galvos ir širdies siekio kopti į kalnus.
Su fotoaparatu – net tik į kalnus
Meilė fotografijai Algirdo gyvenime gimė kartu su meile kalnams. Dėl to alpinistas į kalnus nežengė be fotoaparato. Ir jei tekdavo rinktis, ar imti šiltesnius rūbus, ar fotoaparatą, jis pasirinkdavo pastarąjį.
Fotomenininkas su savo darbais dalyvavo įvairiose parodose, konkursuose. Žurnalo „Švyturys“ organizuotame konkurse tapo nugalėtoju. Šiame žurnale publikuotas ir ne vienas alpinisto reportažas iš kelionių į kalnus. Fotografas bendradarbiavo su laikraščiais „Tiesa“ bei „Sportas“. Ten publikuodavo savo fotografijas.
Menininkas fotografavo ne tik kalnus. Sausio 13-ąją užfiksuotais vaizdais jis pasidalino su Japonijos, Prancūzijos žurnalistais, kurie jas išplatino ir parodė pasauliui, kokie žiaurūs įvykiai vyksta Lietuvoje.
Alpinistas ir fotografas Algirdas Subata yra sukaupęs didelį archyvą nuotraukų bei straipsnių, todėl jo galvoje jau keletą metų sukasi mintis viską sudėti į knygą.
Vaistažolių į Altajų
Šiais metais Algirdas Subata vėl neatsispyrė pagundai vykti į Altajų aplankyti ten gyvenančių bendraminčių ir kolegų, su kuriais susidraugavo kopdamas į aukščiausias viršūnes. Iš ten vyriškis grįžta ne tuščiomis, o su lagaminais, prikrautais kalnuose surinktų vaistažolių. Įdomių pavadinimų augalus, pvz., aukso, meškos, maralo šaknis jis išdalija pažįstamiems, mažą dalį parduoda. Iš ten alpinistas parsiveža ir kedro, kenio, šaltalankių aliejų bei riešutų. Žolininkų vadinamas Algirdas juokauja, kad elektrėnietės džiaugiasi gavusios iš Algirdo šlamagraižės leuzėjos šaknų, iš kurios išvirta arbata naikina vyrų poreikį alkoholiui. Alpinistui ir menininkui negaila išdalinti parsivežtas gėrybes, jis tiki, kad grįžtamasis ryšys iš žmonių keleriopai stipresnis.
Nors sveikata nebeleidžia Algirdui kopti į kalnus, tačiau ryšio su kalnais jis prarasti nenori. Todėl nuo 1992 m. jis bendradarbiauja su Altajaus krašte veikiančia pramoninio alpinizmo firma „Globus“. Jis surenka Lietuvoje turistų alpinistų grupę, norinčią keliauti į kalnus.
Yra dar daug įspūdingų nuotykių, kuriuos Algirdas Subata patyrė kelionėse. Juos jis pažadėjo sudėti į knygą.