Atsakymas rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei į Justino Marcinkevičiaus kūrybos kritiką…
Pirmasis – kad atgaivintų istorikės/rašytojos atmintį: grožinės literatūros kūrinys – tai rašytinio žodžio menas, kuriamas rašytojų, poetų, dramaturgų. Tai kūriniai, galintys atskleisti ir pasaulio kultūros paveldą, ir realias visuomenės problemas, ir įvairius gyvenimo bei vaizduotės derinius. Taigi, grožinė kūryba – tai menas, kur svarbią vietą užima kūrėjo vaizduotė, o ne vien istorinių faktų konstatavimas.
Antrasis (kietesnis) – kad ponia istorikė/rašytoja eilinį kartą nepraleido progos pademonstruoti savo arogancijos, kietakaktiškumo ir paprasčiausio pavydo Žmogui, Tautos dainiumi tituluojamam, iki kurio jai toli kaip iki mėnulio. Juk jos kūryba niekada nebus tokia žmogiškai paprasta, artima kiekvienai sielai, jauki ir nuoširdi kaip didžiojo mūsų Poeto.
Trečiasis (kiečiausias) – kad atšiptų ne tik dantys, bet ir liežuvis, poniai istorikei/rašytojai liejant tulžį, pilant susikaupusius nuodus ant garbaus Rašytojo, Poeto, Žmogaus, jau išėjusio Amžinybėn ir negalinčio nei žodžiu, nei žvilgsniu, nei jaukiu rankos mostu parodyti savo emocijos.
P.S. O jei dar ir ketvirtas riešutėlis būtų, tai atleisk man, Aukščiausiasis…
Vilija Dobrovolskienė,
Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė