Tarybos narys A. Jurgelevičius: tarybos nario nuomonė vertinama labiau

Tarybos narys A. Jurgelevičius: tarybos nario nuomonė vertinama labiau

Pusę Elektrėnų savivaldybės biudžeto sudaro išlaidos švietimui. Tačiau, atrodo, jog šios tarybos kadencijoje sprendžiant, kaip bus leidžiami šie pinigai, dalyvauja tik vienas švietimo sistemoje dirbantis žmogus – „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Su juo kalbamės apie tai, kodėl šioje taryboje – tik vienas mokytojas, kokių žinių reikia politikui ir ko trūksta jaunimui.

Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ

 

E.k.: Medikų šios kadencijos savivaldybės taryboje netrūksta, tačiau, atrodo, esate vienintelis mokytojas. Ar neatrodo tai keista?

A.J.: Taip, atrodo, esu vienintelis. Dar yra Rimantas Sabutis – buvęs mokytojas, Kazokiškių mokyklos direktorius. Rinkimuose dalyvavo pakankamai daug mokytojų. Praėjusios kadencijos taryboje buvo trys mokytojai.

Gal tie, kurie turi mokyklinio amžiaus vaikų, paprastai yra jaunesni žmonės. O jaunesni žmonės paprastai yra mažiau politiškai aktyvus, į rinkimus mažesnė dalis jų ateina. Kita vertus, žinoma, mokytojais mažiau pasitiki, nei medikais, kurie gelbsti žmonėms gyvybes.

E.k.: Tačiau atrodytų, kad mokytojas galėtų būti kompetentingesnis politikos formavime, rūpintis aktualesniais visuomenei klausimais…

A.J.: Apskritai kalbant, vyrauja nuostata, jog į politiką turėtų eiti ekonomistai ir teisininkai. Aš manau, kad mokytojai irgi turėtų eiti į politiką. Tačiau jie politiškai yra labai pasyvūs. Dirbu ir Švietimo profesinėje sąjungoje. Bandome mokytojus judinti. Kada jau labai blogai, juda. O čia – kaip padarys, taip padarys, vis tiek mokytojai mano, jog padarys blogai.

Kaip sakiau, tiek mūsų partijos, tiek kitų rinkimų sąrašuose buvo daug mokytojų. Ir kai kas nors klausdavo, už ką balsuoti, visada atsakydavau, jog tik už mokytojus. Jie protingiausi, aktyvūs.

E.k.: Esate istorijos mokytojas, dėstote ir politologiją. Kaip pastebėjote, sakoma, jog į politiką turi eiti teisininkai ir ekonomistai. Kaip manote, ar istorijos ir politologijos išmanymas yra naudingas dirbant taryboje? Juk sakoma, jog savivaldoje reikia ūkininkų.

A.J.: Ne, jokiu būdu. Juk politika yra viskas, „politika“ reiškia „viešą reikalą“. Tiek pat ūkininku reikia būti Seime, tiek pat politiku reikia būti ir savivaldybės taryboje. Galbūt pranašumą turi teisininkai, kadangi jie supranta, jog teisės aktų reikia laikytis taip, kaip juose parašyta, o ne taip, kaip norisi, ko mūsų taryboje kartais pasitaiko. Ekonomistai yra kompetentingesni ekonominiais klausimais, bet taryboje svarstomi ir sveikatos apsaugos ir kitokie klausimai, o srityse, susijusiose su žmonėmis, ekonomistai turi savotišką požiūrį – viską mato per pinigų prizmę.

Skaičiuoti pinigus, žinoma, reikia, tačiau banalu, bet teisybė ir tai, jog žmogus – svarbiausia.

O būti istoriku – nei privalumas, nei trūkumas. Daugiau naudos duoda teisinės žinios, įgytos dirbant profesinėje sąjungoje.

E.k.: Taryboje tenka spręsti švietimo klausimus. Prisiminkite pastarąjį kartą, kai taryboje teko pasisakyti kaip švietimo sistemoje dirbančiam žmogui?

A.J.: Tai buvo paskutiniame tarybos posėdyje, kai buvo nustatinėjami mokyklų vadovų priedai. Pagal veikiančią tvarką, mokytojams koeficientus ir priedus nustato mokyklos vadovas, o jam – savivaldybės taryba. Atrodytų, kad visi žmonės turėtų būti lygūs – tiek vadovai, tiek mokytojai. O dabar taryboje buvo priimtas, mano nuomone, socialiai neteisingas sprendimas, kai Vievio gimnazijos direktorius Gintaras Dobilaitis leido sau paprašyti maksimalaus priedo, o pats mokytojams nustatė mažesnius, todėl, kad mokyklai trūksta pinigų. Manau, kad vadovas šiuo atveju pasielgė nesolidariai ir pažeidė socialinio teisingumo principus. Jis neturėjo prašyti maksimalaus priedo. O jeigu jau paprašė, taryba turėjo netenkinti tokio prašymo.

Gal blogai tai išaiškinome. Taryboje yra daug naujokų, kurie žiūri, kaip balsuoja veteranai. Manau, kad šis klausimas jiems pasirodė smulkmena – juk tai keliasdešimt litų. Tačiau tai – principas.

Panašiai buvo ir praėjusioje kadencijoje: kiek reikėjo įrodinėti, kalbėti apie mokytojų kelionių išlaidas. Autobusu, t.y., visuomeniniu transportu į mokyklas važiuojantiems mokytojams galima buvo kompensuoti kelionės išlaidas, o savo transportu važiuojantiems – įstatymas nedraudė, tačiau ir nebuvo įstatyme įrašyta, jog galima kompensuoti. Labai ilgai reikėjo įrodinėti, jog savivaldybės taryba gali nuspręsti šias išlaidas kompensuoti.

E.k. Kalbėdamas minėjote socialinį teisingumą. Kokios vertybės politikoje jums dar svarbios?

A.J.: Garsių žodžių nemėgstu. Ankstesnėse tarybose pastebėdavau tai, jog savivaldybės įstaigų vadovais taryba, kaip darbdavys, rūpinasi. O samdomaisiais darbuotojais… Jeigu gali padaryti jiems gera, daro, tačiau jeigu iškyla kokių kliuvinių, numoja ranka: tiek to, žinokitės patys…

Taigi mano, kaip politiko, esminė vertybė – socialinis teisingumas.

E.k.: Tarybos narių klausiame apie planus, tikslus. Ką planuojate nuveikti jūs?

A.J.: Puikiai suprantu tai, jog jeigu vienas atsistosiu ir iškelsiu kokią nors problemą, tikimybė, kad nepavyks jos išspręsti yra labai didelė, todėl labiausiai pasikliauju komandiniu darbu. Esu už tai, jog būtų teisingai sprendžiami švietimo klausimai. Pastebiu, kaip pasikeitė žmonių požiūris į tai, ką sakydavau būdamas tik mokytoju. Tuomet mažai kas įsiklausydavo. Dabar, kai tą patį kartoju būdamas tarybos nariu, įsiklauso ir kitaip vertina.

Antras dalykas: praėjusiose kadencijose nelabai teisingai buvo tvarkomas mokyklų tinklas, yra pridaryta klaidų. Tai, kas buvo daroma su Vievio sanatorine mokykla – didelė neteisybė. Dabar jau nebekeliamas šios mokyklos uždarymo klausimas, tačiau jis visąlaik sklando. Todėl vienas iš tikslų – neleisti nepagrįstai uždarinėti mokyklų. Skaičiau daugumos programą, kurioje numatyta optimizuoti įstaigų tinklą. Lietuvoje taip dažniausiai vadinamas įstaigų uždarinėjimas.

Praėjusioje kadencijoje buvo klausimas dėl Švietimo paslaugų centro Pedagoginės psichologinės tarnybos – buvo planuojama ją reorganizuoti, mažinti etatus. Kolegas įtikinau, kad tai daryti netikslinga.

Taigi tokie planai.

E.k.: Esate Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas. Ar jaučiate, jog taryboje sprendžiant švietimo klausimus į jūsų nuomonę dėl to labiau įsiklausoma?

A.J.: Taip, jaučiu. Taip elgiasi kiekvienas išmintingas žmogus. Pavyzdžiui, sprendžiant ekonominius klausimus, nors turiu savo nuomonę, tačiau labiausiai klausau, ką kalba ūkio reikalų komiteto nariai. Stengiuosi labiau įsiklausyti į jų nuomonę, nes aš žinau, kad jie šią sritį geriau išmano.

Ir praėjusios, ir dabartinės kadencijos tarybos nariai supranta, jog esu arčiau švietimo reikalų, todėl jie įsiklauso.

Tikrai nejaučiu skirtumo tarp praėjusios ir šios kadencijos, nors šioje, atrodytų, daugiau politinių oponentų. Jie nėra nei kvailesni, nei protingesni. Įsiklausome vieni į kitus, ypač komitetuose.

E.k.: Esate socialinių reikalų komiteto narys. Kokius klausimus ten sprendžiate?

A.J.: Dabar komitetai faktiškai liko tik du. Na, dar yra trečias – kontrolės komitetas, bet jis privalomas pagal savivaldos įstatymą. Viena vertus, atrodo teisingiau, kai daugiau žmonių svarsto tą patį klausimą. Anksčiau švietimo komitete buvo penki žmonės, tad jei neateidavo du, kvorumas vis dar būdavo, tačiau trijų žmonių priimtas sprendimas neturi pakankamai svorio. Bet kita vertus, kai komitetui paskiriama svarstyti daug klausimų, išsitrina jo specializacija. Dabar socialinių reikalų komitete sprendžiame ir socialinių reikalų, ir švietimo, ir sveikatos apsaugos, ir kitus klausimus, nesusijusius su ekonomika, kuriuos sprendžia ūkio reikalų komitetas.

Man atrodo, tai nebuvo labai išmintinga. Savivaldybės biudžete daugiau kaip 50 procentų finansų skirta švietimui. Pagal mero ataskaitas, maždaug trečdalis klausimų, aptariamų taryboje – švietimo klausimai. Todėl esu įsitikinęs –  komitetas turėtų vadintis švietimo komitetu.

E.k.: Ar teisinga būtų manyti, jog daugiau dėmesio skirsite ne tik švietimo, bet ir jaunimo klausimams? Prieš rinkimus visos partijos labai susirūpina jaunimu.

A.J.: Aš, tiesą pasakius, nelabai suprantu, ko jaunimui Elektrėnuose trūksta. Čia sudarytos puikios sąlygos mokytis, sportuoti ir lavinti meninius pomėgius. Net ir kelios pakankamai padorios kavinės yra. Kada paklausi, ką jie nori veikti, jie negali aiškiai atsakyti. Sutinku, kad Elektrėnų savivaldybėje gyvenantis jaunimas neturi darbo, tačiau tokia situacija yra visoje Lietuvoje ir tai nėra vien jaunimo problema.

Jaunimo problemomis politikai labai mėgsta spekuliuoti. Net ir populiariausi rinkimų šūkiai: skaidrumas, kova su korupcija ir jaunimo problemų sprendimas. O daugelį jaunimo problemų reikia spręsti kompleksiškai, dirbtinai jų neišskiriant. Daugelis jaunimo problemų yra visos visuomenės problemų atspindys ir padariniai.

E.k.: Spalio pradžioje minėjome mokytojo dieną. Ko palinkėtumėte kolegoms?

A.J.: Kolegoms palinkėčiau nebūti abejingiems, kai su jais neteisingai elgiamasi, kad jie didžiuotųsi būdami mokytojais, nes tai geriausia ir garbingiausia profesija.

E.k.: Dėkui už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų