Albertas Janavičius dvare įrengtoje mokykloje baigė 8 klases
Virginija Jacinavičiūtė
Kadaise klestėjęs Mijaugonių dvaras šiandien pamažu nyksta. Takus seniai prarijo iki pečių sužėlusios piktžolės, senųjų pastatų sienas apraizgė krūmai. Kadaise gyvybės kupinas kiemas šiandien skendi tyloje. Tik ant senosios mokyklos kamino lizdą susukęs gandras – lyg vienintelis šios vietos sargas, vis dar saugantis tai, ką žmonės pamažu negrįžtamai išsineša. Sunku patikėti, kad ten, kur dabar viešpatauja dilgėlės, kadaise aidėjo vaikų balsai. Po Antrojo pasaulinio karo buvusiame grafų Pliaterių dvare buvo įkurta mokykla. Į ją kas rytą rinkdavosi vaikai iš Mijaugonių, Obenių, Gilučių, Lubakos ir kitų kaimų. Tarp jų – ir Albertas Janavičius, kuris dvare mokėsi net aštuonerius metus ir lig šiol saugo prisiminimus ne tik apie mokyklą, bet ir visą kaimą.
Ankstyvoji vaikystė
A. Janavičiaus gyvenimas neatsiejamas nuo Mijaugonių. Čia jis gimė ir augo, čia gyvenimą kūrė jo proseneliai, seneliai, tėvai. Pasakodamas apie save Albertas vis sugrįžta prie kaimo istorijos, nes, anot jo, žmogaus gyvenimo nuo gimtinės neatplėši.
Jis gimė 1946-ųjų ir 1947-ųjų sandūroje – gruodžio 31-osios naktį. Gimdymas buvo sunkus, naujagimis gimė silpnas, todėl artimieji jau kitą dieną suskubo berniuką pakrikštyti. Anksti rytą rogėmis nuvyko į Kietaviškes. Krikšto mama buvo mamos sesuo Bronė, o už krikšto tėvą pabūti teko špitolninkui (bažnyčios prižiūrėtojui) Beliukevičiui. Šiandien pašnekovas jau su šypsena pasakoja, kad visi laukė, kada vaikas numirs. Laukė savaitę, kitą, mėnesį… O jis vis augo ir stiprėjo. Kadangi vaikas nebuvo iš karto užregistruotas, oficialiuose dokumentuose atsirado kita gimimo data – vasario 20-oji. Tik ruošiantis santuokai kunigas pakėlė senus bažnytinius įrašus ir paaiškėjo, kad yra išlikusi ir tikroji gimimo diena.
Ankstyviausias Alberto prisiminimas siekia trečiuosius gyvenimo metus. Tėvas iš kaimyno pasiskolino arklį, prisikrovė į vežimą šiaudų ir išvažiavo į Kaišiadoris parsivežti žmonos su naujagime dukra Elvyra. Mažasis Albertas irgi važiavo kartu. Iki šiol prisimena ligoninės pastatą ir savo vaikišką klausimą, pamačius sesę: „Kodėl ji nevaikšto?“. Tėvai keistai pajuokavo, kad traukinys kojytes atpjovė… Šioje kelionėje Albertukas pirmą kartą išgirdo dunksintį traukinį ir klausė, kur jis važiuoja. Sužinojo, kad į Vilnių. Nors ir maži prisiminimai, Albertui jie visam gyvenimui išliko atmintyje.
Žemė, kurią reikėjo prisijaukinti
Janavičių sodyba stovi žemėje, kurią Alberto senelis Kazimieras Janavičius, tikėtina, gavo tarpukariu, kai buvo išdalintos buvusio Mijaugonių dvaro žemės. Iki tol senelių namai stovėjo Mijaugonyse, kur dabar pastatytas viadukas. Anksčiau ten buvo gatvė ir kelias. Išdalinus žemes, senelis gavo 6 ha sklypą dabartinėje Pylimų gatvėje prie Ilgio ežero, šalia aplinkkelio į Kietaviškes. Žemes čia turėjo ir keturi Kazimiero broliai. Vėliau šiose žemėse įsikūrė ir Kazimiero Jurkevičiaus vaikai – Alberto tėtis Alfonsas bei keturios dukros.
Kaip Albertui pasakojo mama Domicelė, toje žemėje vyravo smėlis, pelkės ir raistai. „Tikras tundros pavyzdys“, – šypteli Albertas. Mama sakė, kad sklypas buvęs žąsų nutipentas ir priterštas.
Dar Smetonos laikais žmonės rankomis kasė kilometro ilgio melioracijos griovį. Jis prasidėjo netoli staigaus kelio lanko Pylimų gatvėje ir tęsėsi iki Obenių kaimo, iki Strėvos upės. Taip žemė buvo nusausinta, o žmonės galėjo kurti savo ūkius. Reikėjo pradėti beveik nuo nulio – pasistatyti namus, užsiauginti derlių. Bet žmonės lengvai prisitaikydavo prie tų sąlygų, kurios buvo. Valgė savo užaugintas bulveles ir nesiskundė. Kaip Albertui mėgdavo sakyti tėtis: „Toks buvo čiesas“.
Albertas didžiuojasi, kad šeimoje visada buvo stipri patriotiškumo dvasia. Senelis Kazimieras buvo šaulys. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas su gausiu krašto šaulių būriu.
Mamos giminės istorija
Giminės iš mamos pusės buvo vieni turtingiausių apylinkėse. Jurkevičiai turėjo apie dvidešimt penkis hektarus žemės, didžiulį sodą, laikė bites. Jų sodyba iš pradžių buvo Obenių gatvėje. Vėliau šeima persikėlė į Kampus. Taip buvo vadinama vieta, kur Strėvos upė jungėsi su Anykštos ežeru. Sankirtoje susidarė kampas, todėl ir vietovė taip vadinta. Dabar toje vietoje driekiasi sodų bendrijos „Klevas“ sodai. Albertas mano, kad šioje sodyboje jis ir gimė. Alberto prosenelis prekiaudavo obuoliais ir kriaušėmis. Dar caro laikais pirkliai žydai net iš Kauno važiuodavo jų pirkti. Vaisiai būdavo kruopščiai suvyniojami į šieną, sudedami į dėžes ir išvežami parduoti.
Tai toli gražu nereiškė lengvo gyvenimo. Arkliais apdirbti tiek hektarų nebuvo lengva. Kaip sako Albertas, dėl darbų „marškiniai lūžinėdavo nuo druskos“.
Prosenelis buvo numatęs kitokią ateitį savo sūnui Juozui. Gabų vaiką išleido į mokslus advokatų kolegijoje. Dėl to net teko prisitaikyti prie ano meto valdžios tvarkos – užsirašyti lenkais, nes tik taip atsivėrė kelias į mokslą. Tačiau likimas viską pakeitė. Jaunesnysis brolis Ignacijus nuskendo Strėvoje, ir Juozui teko mesti mokslus bei grįžti perimti ūkio. Nors Alberto senelis Juozas nebuvo palinkęs į ūkio darbus, darbštumo ir išminties jam pakako, tad ūkyje puikiai tvarkėsi, susipirko žemės ūkio technikos.
Savo prosenelio vardo Albertas neprisimena, bet žino jo brolį Bonifacą. Jis palaikė ryšius su vaistininku ir knygnešiu Jurgiu Milančiumi. Iš atsiminimų nuotrupų, Albertas susidaro vaizdą, kad Bonifacas taip pat galėjo prisidėti prie knygnešių veiklos. Gal protėvis prisidėjo prie slaptųjų mokyklų aprūpinimo.
K. Petrausko dainos, karo atgarsiai ir sunkūs pasirinkimai
Albertas pasakoja, kad senelis Juozas buvo inteligentiškas žmogus. Jo namuose dažnai vasarodavo Kauno inteligentai. Sodyboje apsistodavo ir garsusis operos solistas Kipras Petrauskas, kuris mėgdavo valtimi išplaukti pažvejoti. Atvykdavo kartu su draugu mašina, prašydamas „Ponas, Jurkevičiau, ar galima paplaukiot“. Alberto mama Domicelė, kuri dar buvo mažutė, prikasdavo sliekų ir už tai gaudavo 5 litus. Mama pasakojusi, kad valtyje K. Petrauskas mėgdavo dainuoti, garsas sklisdavęs po visą ežerą. O senelis pjaudavo aviną ir virdavo barščius, kad pamaitintų tarpukario įžymybę.
Suprantama, kad pasiturimas gyvenimas nebuvo palanki sąlyga Antrojo pasaulinio karo metais. Galėjai tapti skundikų taikiniu, buvo žmonių, kurie taikėsi užgrobti turtus, sodybas. Taip Jurkevičiams ir nutiko.
Šeimoje žinoma istorija, kad vokiečių okupacijos metais į sodybą užėjo du pažįstami žydai ir paprašė nakvynės ir maisto. Jie leido žydams pasilikti, nors žinojo kuo rizikuoja: už žydų slėpimą grėsė sušaudymas arba koncentracijos stovykla. Kaimynai įskundė, todėl atvyko pareigūnai ir išsivežė Juozą į Trakų komendantūrą. Tais laikais nebuvo paprasta apie tai pranešti, telefonai veikė tik Vievy ar Semeliškėse. Senelis pasakojęs, kad komendantas buvo vokietis, kuris gerai kalbėjo lenkiškai. Jis klausė, kodėl sulaikytasis padėjo žydams, kurie yra visų tautų priešai. Senelis, pasak Alberto, buvo labai gudrus ir išmintingas, todėl jam pavyko išsisukti. Jis aiškinęs, kad juos ne iš gailesčio priėmęs, o todėl, kad neturėjęs kitos išeities. Jei būtų juos išvaręs, galėjo nukentėti ir pats su šeima. Pasakojo supratęs, kad visa tai – kažkieno paspęsti spąstai. Kažkas iš kaimynų norėjo padėtimi pasinaudoti, išgrobstyti turtą, žemes, pastatus, gyvulius. Tais laikais Alberto diedukas jau buvo pasistatęs ir kluonus, ir tvartus. Turėjo kūlimo mašiną, radijo aparatą, per kurį ir jis, ir kaimynai per Amerikos radiją klausydavosi žinių iš fronto. Tą kartą senelis iš komendantūros sugrįžo sveikas. Šeimoje spėliota, kad senelis galėjo pasinaudoti ne tik savo gudrumu, bet ir dar turėtais cariniais auksiniais. Mama Albertui pasakojo, kad kai kraustėsi iš Obenių į Kampus, kai buvo ardomas namas, senelis turėjęs visą maišą popierinių pinigų. Į juos buvo iškeitęs carinius auksinius, kurie plėšydavo kišenes ir iš jų krisdavo. Kokia tų pinigų kilmė, Albertas nežino. Gal jie buvo surinkti pasogai.
Albertas pasakojo, kad karo metais prie pat Mijaugonių dvaro veikė žydų darbo stovykla. Kaliniai tiesė plentą, kuris buvo palei dabartinę autostradą. Vaikystėje Albertas mėgdavo laiką leisti dvaro teritorijoje, tad buvo ten radęs spygliuotos vielos bei šukas. Šią darbo stovyklą saugojo vietinis gyventojas, todėl žydai galėjo lengvai pro vartus prasmukti, kažką nusipirkti, išsikeisti, vietinių paprašyti valgyti. Koks buvo šių žydų likimas, Albertas nežino, bet tikėtina, kad jie tapo masinių žudynių aukomis.
Tremties randai
Rusų okupacija taip pat paliko skaudžius randus Jurkevičių giminės istorijoje. Juozo ir Domicelės šeima 1948 m. buvo ištremta į Krasnojarską, Jercevo rajoną. Tremtis teko ir keturiems vaikams – Stasiui, Albinai, Verutei ir Onutei. Sūnui Vytautui ir dukrai Bronei pavyko pabėgti nuo NKVD’istų. Vytautas jau turėjo vaiką ir žmoną, kuri laukėsi antrojo vaikelio, todėl žūtbūt norėjo pasilikti. Albertas pasakoja, kad dėdė buvo kulkosvaidininkas, dalyvavo mūšyje Pagrendos miške. Giminėje kalbėta, kad mūšio metu visą sunkvežimį priešų nukovė.
Kaip pasakojo Albertas, tremtyje vaikai dirbo miško pjovimo darbuose, plukdydavo sielius. Taip bedirbdama nuskendo Verutė, kuri buvo vos sulaukusi pilnametystės. Senelis Juozas buvo mokytas žmogus, kuris mokėjo rusų ir lenkų kalbas, todėl buvo paskirtas pašto viršininku, o žmona Domicelė slaugė ligonius. Taip pati susirgo vidurių šiltine ir numirė.
Tremtyje šeima praleido 12 metų, grįžo 1960 m., kai jau buvo statoma elektrinė. Vėliau Onutė ir Stasys nuvyko į Sibirą parsivežti palaikų. Kiek jų rado, parsivežė metalinėse dėžėse.
Lankydamasi Elektrėnuose prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana pasakojo, kad šiame krašte gyvena jos giminaičiai, o Kietaviškių kapinėse palaidoti artimieji. Kalbantis su Albertu, paaiškėjo, kad giminystės ryšiai veda į Jurkevičių šeimą. Albina Jurkevičiūtė–Nepienė yra D. Nausėdienės mama.
Vaikystė, kurioje nebuvo laiko tinginiauti
Alberto Janavičiaus šeima buvo gausi, augo 6 vaikai, o jis buvo vyriausias. Nuo mažų dienų vaikų gyvenime netrūko darbo. Nepamena, ar jau ėjo į mokyklą, kuomet su broliu rogutėmis ar maišais ant pečių eidavo į Mijaugonių mišką parnešti malkų. Nenorėtų Albertas blogu žodžiu minėti tėvo, bet jis malkų žiemai neparūpindavo, tad ši našta tekdavo vaikams. Kitaip nei namų pasišildytum, nei valgyti pasidarytum. Albertas pasakoja, kad miškas labiau priminė sodą nei mišką, visos šakos aplinkinių gyventojų buvo išrinktos. Į buvusio Pliaterių dvaro mokyklą Albertas Janavičius išsiruošė septynerių. Po dvaro nacionalizacijos dalį dvaro žemių buvo nupirkę Jonas ir Teresė Grybauskai, kurie čia įsikūrė, sugrįžę iš Amerikos.
Albertas pasakoja, kad mokslai jam nelabai sekėsi. „Į pirmą klasę atėjau kaip baronėlis, nemokėjau nei skaityti, nei rašyti. Labiausiai nesisekė lietuvių kalba. Dar buvau kairiarankis, tai gaudavau per nagus. Bet puikiai išmokau dešine rašyti“, – pasakojo Albertas.
Berniukas labai nemėgo namų darbų, nes jų ruošti nebuvo laiko. Vos grįžus namo, mama vis kviesdavo prie darbų: tai žolės paraut, tai vandens atnešt, tai karves perrišt, bulvių kasti ir t.t. Bet po metų berniukas prasilaužė, ėmė sektis geriau. Atsimena, kad namų darbams daryti tėvai įtaisė didelę žibalinę lempą, bet namų darbus jis darydavo paskubom, niekas netikrindavo, ar pamokos paruoštos.
Albertas papasakojo, kaip mokykla atrodė. „Buvo kambariai, koridorius, laiptai į antrą aukštą. Kambary su balkonu gyveno mokytojas. Pats namas nebuvo labai didelis. Matyt, jis buvo skirtas grafui apsistoti“, – pasakojo Albertas. Buvusio dvaro teritorijoje lig šiol išlikę senieji pastatai, ledaunia, į kurią sunešdavo iš ežero sunešdavo ledus ir laikydavo maistą, o kolūkio laikais – pieną. Išlikęs tvartas, kluonas, o svirnas sugriuvo per vėtras.
Mokykloje veikė 8 klasės
Kaip pasakojo Albertas, iš pradžių mokykloje veikė tik keturios klasės. Vyresnieji eidavo mokytis į Kietaviškes. Vėliau buvo įsteigtos dar keturios, tad Albertas dvare baigė aštuonias klases. Mokiniai mokėsi visi kartu, buvo suolas prie suolo. Aštuntą klasę Albertas baigė 1965 m.
Mokykloje dirbo mokytojai Barišauskas, Laimutienė, kuri lig šiol Mijaugonyse gyvena, Česonienė, kuri vėliau Elektrėnuose gyveno ir dirbo tiekimo sandėly, pagrindinis, lietuvių kalbos mokytojas buvo Stasys Bačiulis, o vokiečių kalbos – Makackas. Dar Albertas prisimena mokytoją Pauliką, kuris vėliau buvo išsiųstas į Kaugonių mokyklą.
Kaip pasakojo Albertas, vyresnius mokytojus vaikai gerbė, o iš jaunesnių sugebėdavo ir pasityčioti. Pamena, kaip „velniavą krėtė jaunai mokytoikai“. Ji net verkti pradėjo, o iš paskos ir vaikai. Nuo tada nustoję mokytojai išdaigas krėsti. Albertas sako, kad per pertraukas berniukai labiausiai mėgo kibinti mergaites, lauke žaisdavo kvadratą, tinklinį, krepšinį, o žiemą per ilgąją pertrauką čiuožinėdavo nuo kalniuko. Knygas vaikams parūpindavo mokykla, o kuprinę iš faneros sukalė tėtis.
Albertas Janavičius atsimena keletą išvykų iš mokyklos. Pirmoji buvo geografijos olimpiada. Tuomet ant kelių pastebėję konspektus, mokytojai nutarė, kad mokinys olimpiadai netinka. Ir pats Albertas jautė, kad olimpiadai žinių nepakanka. „Žinojau, kas yra platumos ir ilgumos, bet apskaičiuoti jų niekas nemokė. Bet žemėlapį, šalis ir upes puikiai žinojau“, – pasidalino Albertas. Kita išvyka buvo į turizmo stovyklą Vievyje. „Man buvo gal 13-14 metų. Mus su broliu atvežė į Vievį, ten prie ežero muzika, dainos. Visi žmoniškai apsirengę, o mes su broliu su treningiukais multininiais, sandaliukais padu užlopytu. Įsivaizduoju, kaip ten atrodėm. Augom prie ežero, tad gerai plaukiau. Galėjau Ilgio ežerą perplaukti, sraunioj Strėvoj plaukiodavau. Ten Vievy buvo graži diena, aš ti buldinkšt ežeran ir plaukiu. Girdžiu visi rėkia. Galvojau, džiaugiasi, kad aš plaukiu. Gal pusvalandį ten prasivarčiau. O jie visi metė linksmybes ir galvojo, kaip mane ištraukt, valčių nebuvo. Sakė mokytojas vos infarkto negavo“, – savo turistinę kelionę prisiminė Albertas.
Kitą kartą mama su broliu išleido į turizmo stovyklą prie užlietų Jagudžio ar Anykštos ežerų. Įdėjo į terbeles duonos kriaukšlę, brizelį lašinių į laikraštį įsuko. Ten berniukai ėjo pėsti, liko nakvoti palapinėj, buvo laužas, šokiai. Išsimiegoję visus paliko ir grįžo per laukus namo.
Vaikų pramogos
Albertas pasakojo, kad su broliu Vidmantu labai mėgo skaityti ir buvo žingeidūs. Knygų pasiimti vykdavo dviračiais į Žiežmarių biblioteką. Viskas buvo įdomu, berniukai troško nuotykių, kuriuos patirdavo per knygas ir lauko pramogas. Dar dvylikos metų išmoko pasigaminti pistoletą, kuriuo buvo galima šaudyti. Ginklą nusidroždavo iš medžio, vamzdelių pavogdavo nuo kolūkio traktoriaus. Užtaisydavo degtukų siera ar paraku šovinių, kuriuos rasdavo miške. Iš lazdyno darydavo taiklius lankus, gamindavosi ragatkes (laidynes), kuriomis mušinėdavo karvelius, kuriuos kepdavo ar virdavo.
1961 m., prasidėjus Elektrėnų statyboms, Albertui ėjo 14 metai. Dalių šautuvams buvo galima rasti ir statybų aikštelėje. Čia buvo visko: ir metalo, ir kabelių, ir švino. Albertas prisimena laimę, kai rado storasienį vamzdį. Su draugais pasigamino galingą šautuvą, kurį išbandė miške. Buvo atsargūs, pritvirtino šautuvą prie pušies ir išbandė gaiduką patraukdami per atstumą. Tokie buvo kaimo berniukų nuotykiai, dėl kurių šiuolaikiniai tėvai tikrai griebtųsi už galvų. Bet jokių incidentų vaikai nepatyrė, užaugo gyvi ir sveiki,
Kaip pasakojo Albertas, iki dvaro mokyklos, dar tarpukariu, Mijaugonių krašte veikė kita pradinė mokykla. Ji stovėjo šalia senojo, dar Jekaterinos laikais statyto vieškelio. Pastatas buvęs didelis ir gražus, stovėjo netoli Kalninių Mijaugonių kapinių, ties Gilučiais. Tikėtina, kad karo metais ten buvo įsikūrę vokiečiai. Mokykla buvo sudeginta, šiandien jokių mokyklos žymių neišlikę.
Parūpindavo prekių
Po mokyklos Albertas mokėsi Vilkijos profesinės technikos mokykloje mechanizatoriumi. Sako, čia sutikęs nuostabią mokytoją, kuri praplėtė pasaulio suvokimą, įskiepijo meilę Čiurlionio kūrybai, klasikinei muzikai. Po mokslų Albertas įsidarbino Elektrėnų ORS’e (liet. Organizuoto darbininkų aprūpinimo skyriuje). Sovietmečiu ORS priklausė didelėms įmonėms ir rūpinosi darbuotojų aprūpinimu. Elektrėnuose ORS buvo pavaldus Lietuvos valstybinei rajoninei elektrinei ir buvo viena svarbiausių miesto prekybos organizacijų.
Į ORS funkcijas įėjo universalinių ir maisto prekių parduotuvių aprūpinimas, valgyklų, valgyklėlių ir restoranų tiekimas, alubarių, bufetų, kioskų aprūpinimas ir kt.
Albertas Janavičius buvo vairuotojas ekspeditorius, bet jo darbas buvo kur kas daugiau nei vien prekių vežiojimas. Su įgaliojimais rankoje jis važiuodavo į gamyklas, didmenines prekybos bazes, kolūkius, derindavo maršrutus su vadovu Vytautu Paliuku ir ieškodavo būdų gauti tai, ko labiausiai reikėjo jaunam miestui. „Jeigu nuvažiavau ir negavau, Elektrėnuose nebus sausainių, limonado ar duonos“, – prisimena jis. Pasakoja, kad vykdavo į „Ragučio“ alaus daryklą parsivežti alaus. Iš elektrinės grįžtantys darbininkai labai mėgo stabtelti prie garsiojo „Perkūnkiemio“ ir atsigaivinti šaltu alumi. Kartais Albertui tekdavo to alaus laukti iki vakaro, tada elektrinės darbuotojams taip pat tekdavo stoviniuoti prie restorano. Kai kieme pasigirsdavo sunkvežimis, netrukus nuvilnydavo žinia: „Atvažiavo!“. Albertas atkimšdavo statines, pilstytojos stodavo prie darbo, o salė netrukus prisipildydavo žmonių.
Tuo metu ORS sandėliuose netrūko ir deficitinių prekių. Albertas prisimena armėnišką konjaką „Ararat“, kurio į sandėlį atkeliaudavo vos viena ar dvi dėžės. Kiekvienas butelis būdavo supakuotas į medinę dėžutę, kruopščiai apkaišytą pjuvenomis, kad nesudužtų. Vienas toks butelis kainavo apie 20 rublių – beveik trijų dienų atlyginimą, todėl buvo atidaromas tik ypatingomis progomis. Albertas su šiluma prisimena ir kolektyvą. Sandėlininke dirbo Irena Venckienė, buhaltere – Staselė Eismontaitė, kolektyvui vadovavo Vytautas Paliukas, kartu dirbo Angelė Bušauskienė ir dar apie dvidešimt ekspeditorių. Pasak Alberto, visi buvo draugiški, vieni kitais pasitikėjo ir žinojo, kad nuo kiekvieno darbo priklauso, ar jaunas miestas bus aprūpintas kasdienėmis prekėmis.
Darbštumas, kuris lydi visą gyvenimą
Visą gyvenimą Albertas Janavičius su žmona Gene buvo iš tų žmonių, kurie nemoka sėdėti sudėję rankų. Dirbo, augino dukras, laikė ūkį. Iš savo pieno gamindavo sūrius, kuriuos parduodavo, o šiandien jų sodyboje tebestovi trys šiltnamiai, pilni pomidorų ir agurkų. Daržoves Albertas pats marinuoja – užtenka ir savo stalui, ir Vilniuje gyvenančių dukrų šeimoms. Aplink namus tvarkingi daržai, prižiūrėtas kiemas, žydi gėlės. Namas, ūkiniai pastatai, laiptai, net dalis baldų – jo paties rankų darbas. Tas darbštumas, užgrūdintas dar vaikystėje, lydėjo Albertą visą gyvenimą.
Dabar, kai didieji darbai jau nudirbti, galima ramiai prisėsti kieme ir leisti mintims sugrįžti ten, kur viskas prasidėjo. Į vaikystės dienas, gimtąjį kaimą ir Mijaugonių dvaro mokyklą. Ten buvo padėti ne tik mokslo, bet ir gyvenimo pamatai – pagarba darbui, atsakomybė, smalsumas ir meilė savo kraštui.
Šiandien dvaro kiemą gaubia tyla, o mokyklos durys seniai užvertos. Tačiau kol yra žmonių, galinčių papasakoti, kaip čia buvo gyvenama, mokomasi ir augama, tol gyva išlieka ir šios vietos istorija. O kartu – ir atmintis apie mokyklą, kuri užaugino ne vieną Mijaugonių krašto žmogų.
Autorės ir pašnekovo nuotraukos