Sakralinis paveldas Elektrėnų savivaldybėje. Stačiatikybė

Sakralinis paveldas Elektrėnų savivaldybėje. Stačiatikybė

Ineta BRICAITĖ

Pažintį su sakraliniu paveldu Elektrėnų savivaldybėje diktuoja maldos namai. Kaip buvo išvardyta praėjusiame „Elektrėnų kronikos“ numeryje, aplink mus išdidžiai stovi 6 bažnyčios ir tik dvi cerkvės. Atitinkamai pasiskirsto ir religinių bendruomenių gausumas. Elektrėnų savivaldybėje katalikų yra 82 procentai, o stačiatikių – 8 procentai. Palyginus su visos Lietuvos statistika (stačiatikiai sudaro 4 procentus visų gyventojų skaičiaus), šios religijos išpažinėjų mūsų kraštuose yra dar pakankamai daug. Kalbėti apie sakralinį paveldą pasirinkome būtent pradedant nuo stačiatikių: jų mažiau, jie tolimesni, ne tokie įprasti, paslaptingesni.

Ištakos

Lietuva su stačiatikių bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV a. vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų – Daumantas, gavęs stačiatikišką Timotiejaus vardą, buvo net paskelbtas stačiatikių bažnyčios šventuoju. Metropolitas reziduoja Vilniuje, kur yra ir dvasinis Lietuvos stačiatikių centras – Šv. Dvasios cerkvė. Legenda pasakoja, kad kunigaikštis Gediminas, vedęs stačiatikę ir norėdamas jai įtikti, Vievyje pastatė vienuolyną ir cerkvę.

Celibatas

Stačiatikybė – viena iš devynių tradicinių, nuo seno Lietuvoje gyvuojančių religijų, taip pat – viena iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės krypčių. Lietuvoje yra 41 stačiatikių cerkvė, 2 veikiantys vienuolynai (Vilniuje: vyrų Šv. Dvasios ir moterų Šv. Marijos Magdalenos). Lietuvoje buriasi 52 bendruomenės, kurias aptarnauja 49 šventikai, iš jų 15 vienuolių. Vienas iš tokių vienuolių – abiejų savivaldybės cerkvių šventikas Venjaminas, Jis yra vienuolis, todėl vesti negali, tačiau jei būtų tik šventikas, šeimą galėtų turėti. Tiesa, tik vieną kartą – vesti antrą kartą negalima netgi tuo atveju, jei žmona mirė. Jei šventikas nusprendžia vesti, tai padaryti privalo iki tam tikrų šventinimų, kurie vadinami subdiakonatu. Jei žmona miršta, šventikas gali duoti vienuoliškus įžadus ir tapti vienuoliu.

Bažnyčios galva

Skirtingai nei katalikybėje, Ortodoksų Bažnyčioje nėra vienos bažnyčios galvos, kuri galėtų kalbėti visos bažnyčios vardu (katalikybėje tai – popiežius). Kiekviena tikinčiųjų bendrija, galinti būti savarankiška, yra skelbiama autokefaline, t. y. visiškai savarankiška ir neatskaitinga jokiai aukštesnei hierarchijai. Kiekvienos šalies Bažnyčiai vadovauja jų patriarchas, tačiau Lietuva jo neturi, nes yra pavaldi Maskvos patriarchijai.

Lietuvos stačiatikiai telkiami į vyskupiją, kuriai nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 2010 m. vadovavo metropolitas Chrizostomas (Martiškinas). Jis lietuvių visuomenei pažįstamas nuo tų laikų, kai buvo Sąjūdžio Tarybos narys, vienas iš nedaugelio žinomų rusų visuomenės, politikos ar Bažnyčios veikėjų, tuomet pritarusių Lietuvos valstybės atkūrimui.

cerkviu zemLietuvos nepriklausomybės atkūrimas stačiatikių bažnyčią paveikė dvejopai: viena vertus – iš šalies masiškai kraustytis pradėjo rusai ir labai ženkliai sumažėjo stačiatikių bendruomenės, kita vertus – sovietų ateizmo politika vienodai engė visas religijas.
Metropolitas yra sakęs, kad  stačiatikių bažnyčia Lietuvoje tvarkosi visiškai savarankiškai, patriarchas gali pakeisti jos vadovą, tačiau negali kištis į vidaus reikalus, o tik patarti, rekomenduoti. Anot metropolito, vyskupija negauna Patriarchijos paramos. Stačiatikių bažnyčia išgyvena iš beveik 1 mln. litų surenkamų pajamų iš bažnytinių įplaukų, antra tiek – iš jai priklausančių pastatų nuomos (pvz., viename jų įsikūrusi Italijos ambasada, kitame – viešbutis). Be to, Lietuvos vyriausybė kasmet, paremdama tradicines Bažnyčias, stačiatikiams skiria iki kelių šimtų tūkstančių litų. 2010 m. Chrizostomą pakeitė arkivyskupas Inokentijus.

Šiuo metu yra 3 valstybės, kurios pripažįsta ortodoksų tikėjimą kaip oficialią valstybinę religiją: Graikija, Suomija (kartu su liuteronybe) ir Gruzija.

Tikėjimo esmė

Krikščionių ortodoksų tikėjimas turi du šaltinius – Šventąjį Raštą (50 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos) ir Šventąją Tradiciją, kurią sudaro apaštalų mokymas, 7 Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, Bažnyčios Tėvų mokymas, kanonai. Stačiatikiai nepripažįsta skaistyklos, atlaidų.

Remdamiesi Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simboliu, krikščionys ortodoksai išpažįsta:
Tikėjimą į vieną Dievą.
Vienesmę nedalomą trejybę: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Jėzų Kristų – mesiją, Viešpatį, Dievo Sūnų, gimusį, bet nesukurtą, priėmusį kūną iš mergelės Marijos.
Tikėjimą į kūnišką Kristaus prisikėlimą, žengimą į Dangų, artėjantį Antrąjį Kristaus atėjimą ir amžinąjį gyvenimą.
Vieną, šventą, katalikišką (visuotinę) ir apaštališką Bažnyčią, kurios galva – Jėzus Kristus.

kryziusBet kokios naujovės turi būti derinamos su  pirmykščiu Bažnyčios mokymu. Tai yra pagrindinis ortodoksijos kriterijus. Itin smulkūs ar neesmingi krikščioniškam mokymui klausimai paliekami tikinčiųjų nuožiūrai.

Bažnyčia yra pats Kristus šiame pasaulyje. Bažnyčia – tai bendruomenė, susidedanti iš ištikimų tikinčiųjų ir dvasininkų, kurie kartu sudaro Kristaus kūną. Todėl pati Bažnyčia yra niekada neklystanti, nors jos nariai (nesvarbu, ar paprasti tikintieji, ar aukščiausi dvasininkai-patriarchai) gali kartais pasielgti netinkamai.

Tai, kas Vakaruose tradiciškai vadinama „Sakramentais“, Ortodoksų Bažnyčioje yra vadinama „Šventaisiais Slėpiniais“. Slėpiniai laikomi Dievo įsteigta priemone, padedančia siekti dieviškosios malonės. Tikslus Slėpinių skaičius nenustatytas bei neapribotas, tačiau dėl protestantizmo plitimo Vakarų Europoje, ortodoksų katekizmuose nuo XVII amžiaus išskiriami septyni tokie pat, kaip ir katalikybėje, Slėpiniai: krikštas, patepimas mira (sutvirtinimas), atgaila, ligonio patepimas, eucharistija, santuoka, kunigystė (chirontija).
Tačiau skirtingai nei katalikybėje, vienas ir tas pats tikintysis turi galimybę priimti visus Slėpinius, nes kunigystė yra suderinama su santuoka. Kitas skirtumas – patepimas mira (sutvirtinimas) teikiamas iškarto po krikšto (praktiškai tėra daroma kelių minučių pertrauka). Tikima, jog krikštas nuplauna nuodėmes, o patepimas mira suteikia žmogui Šventosios Dvasios dovanas, todėl šie du Slėpiniai teikiami kuo greičiau vienas po kito.

Šventoji stačiatikių vieta Lietuvoje – Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje esantys šventųjų kankinių palaikai; stebuklinga taip pat laikoma Dievo Motinos ikona, beveik 400 m. (apie 1530–1915) garbinta Surdegio vienuolyne, dabar esanti Kauno Apreiškimo cerkvėje.
Daugumoje Lietuvos parapijų šiuo metu, kaip ir slaviškose valstybėse, liturgijoje naudojama bažnytinė slavų kalba. Nuo 2005 m. Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvėje sekmadieniais, 9 valandą ryto, Liturgija vėl vyksta lietuvių kalba, liturgijos tekstas sudarytas pagal XIX a. lietuviškus leidimus. Elektrėnų savivaldybės cerkvėse pamaldos vyksta tik rusų kalba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų