Savanorystė – tai veikla, kuria žmonės užsiima savo noru, niekieno neverčiami ir neraginami. Tokia veikla būna neapribota ir nebūtina, bet labai reikalinga. Už savanorišką veiklą nėra mokami pinigai, todėl yra labai džiugu, kad žmonės dirba iš idėjos.
Karina ASKEROVA, 2 b klasė „Versmės“ gimnazija
Populiariausia Lietuvoje savanorystės akcija „Darom“ sukviečia ir suartina tūkstančius žmonių. Tai akcija, kai žmonės savo noru eina ir tvarko gamtą, surenka šiukšles ar kitaip neleidžia pasauliui pražūti. Žinoma, nėra malonu eiti ir tvarkyti kitų prišiukšlintas teritorijas, todėl akcijoje ir dalyvauja tie, kurie yra neabejingi aplinkai ir nori apsaugoti tai, ką mes turime brangiausio.
Kita savanoriškos veiklos sritis – senelių, gyvenančių senelių globos namuose, priežiūra ir lankymas. Kiekvienam senyvam žmogui yra malonu jaustis reikalingam, smagu pabendrauti su vaikais ar jaunimu. Žinoma, ne vien bendravimo reikia žmogui…. Dažnam juk reikia ir kasdieninės priežiūros. Todėl džiugu, kai darželinukai, mokinukai eina pas senelius, pabūna su jais, paduoda valgyti ar atsigerti, pabendrauja. Tie, kurie neabejingi šiai veiklai, eina ne tik kartu su klase ar grupe, bet ir dažniau apsilanko. Per Kalėdas ar Velykas bei kitas šventes seneliai sulaukia dovanų, kuriuos pagamino vaikai, ir tai juos džiugina.
Dar viena savanoriška veikla yra susijusi su jaunuolių ir vyresnio amžiaus žmonių bendradarbiavimu mokantis dirbti kompiuteriu. Nežinau, ar daug tokios veiklos yra Lietuvoje, bet užsienyje tai yra labai populiaru. Vyresniojo amžiaus žmonės yra mokomi dirbti kompiuteriu, kad galėtų susimokėti mokesčius, užsiregistruoti pas gydytoją, išsikviesti socialinius darbuotojus, sužinoti naujienas neišeidami iš namų. Jaunimas tikrai daug dirba su seneliais, kol juos išmoko atlikti svarbiausias operacijas internete. O nauda – abipusė: ir mokslai, ir bendravimas suartina žmones.
Dar viena svarbi savanorystės sritis – darbas su neįgaliaisiais, likimo nuskriaustais žmonėmis, kuriems reikia daug dėmesio, nuoširdaus bendravimo ir, žinoma, rūpinimosi. Tokie žmonės, o ypač vaikai, nesugeba savimi pasirūpinti. Jie neturi draugų, kurie su jais pabendrautų. Tokie vaikai dažnai žmonėms kelia gailestį, o kai kuriems net juoką. Beširdžiai žmonės ne tik nesugeba padėti neįgaliesiems, jie yra kietaširdžiai, neturintys ne tik proto, bet ir jausmų.
Savanorystė – tai gerų žmonių užsiėmimas, visuomenei būtina veikla. Kuo daugiau žmonių pajus poreikį būti savanoriais, tuo plačiau ši veikla plis ir bus daugiau besišypsančių žmonių.