Romantė Bučienė (Lapinskaitė) apie pedagogines patirtis, džiaugsmus ir išgyvenimus

Su savo kolegijos auklėtiniais (2009 m.)

Janina GIRSĖ

Kalbant apie profesijas, nėra nieko akivaizdžiau ir supranta­miau nei pedagogo profesija. Ir nors tūkstantmečius egzistuo­janti ši profesija keičiasi šiandien fundamentaliai, niekaip negalėtume paneigti, kad patirtis ir profesionalumas bet kuriuo laikmečiu suteikdavo ne tik žinių, bet ir visokeriopą pasaulio suvokimą.

Maloniai sutiko „Elekrėnų kronikai“ pasidalinti savo patirtimi Vievio vidurinės mokyk­los mokinė, buvusi Vilniaus ­ko­legijos Ekonomikos fakulteto­ Ekonomikos katedros vedėja, dėstytoja, šiuo metu veikiančios­ Lietuvos ekonomikos dėstyto­jų asociacijos vadovė Romantė Bučienė.

Jei stebėtumėte save iš šalies, ar labai keitėtės kaip asmenybė?
Psichologai pastebi, kad kei­čiamės visą gyvenimą. Na, tie pokyčiai tai nuolatinis, tiesiog nepastebimas procesas. Gal bėgant metams tapau emociškai stabilesnė, gal mažiau reaguoju į stresą, geriau planuoju savo laiką, labiau vertinu atsakomybę. Nors su laiku elgesys­ ir įvairios reakcijos kinta, bet tas mano asmenybės branduoliukas vis tiek išlieka. Psichlogai tai palygina su upe: „Vanduo nuolat kei­čiasi, vaga gali kiek pasislinkti, tačiau tai vis tiek išlieka ta pati upė, tekanti ta pačia kryptimi“. Taigi, esu dar aktyvi, dar širdis dainuoja, dar kol kas lydi laimė ir sėkmė.

Šiandien dar grįžkime į vakar. Papasakokite apie savo gimtinę ir šeimą.
Gimiau Vievyje pedagogų šei­moje. 1962–1973 m. mokiausi Vievio vidurinėje mokyklo­je, ją baigiau aukso medaliu, kuriuo nepaprastai džiaugiuosi. Tai buvo iš tiesų pats nuostabiausias ir įspūdingiausias mano gyvenimo etapas. Tėveliai jaunystė­je dirbo Kazokiškių mokyklėlėje, vėliau tėvelis, atsisakęs pedagogo darbo, dirbo tuometėje Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose, o mama Genovaitė Lapinskienė daugiau kaip penkiasdešimt metų dirbo mokytoja Vievio vidurinėje mokyk­loje. Ir dabar ją auklėtiniai mini tik gražiais žodžiais, prisimena ją kaip labai darbščią, kūrybingą ir puikią mokytoją. Mano teta ­Albina Gaidukienė, baigusi universitete biologijos studijas, taip pat dirbo biologijos mokytoja Vei­veriuose, vėliau ketvirtį amžiaus dirbo Trakų raj. Švietimo skyriuje, biologijos mokytoja Vievio vidurinėje mokykloje, 1968 m. už ilgametį pedagoginį darba jai buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo garbės vardas. Dvidešimt metų teta piešė tušu augalų kompozicijas šešių tomų leidžiamam leidiniui „Lietuvos flora“, ji buvo puiki siuvinėtoja ir mezgėja. Taigi, šeimoje nuolat pulsavo pedagoginė gyslelė.

Jau keturiasdešimt penkerius metus skaičiuojame kartu su savo vyru Stasiu Bučiu, taip pat dirbusiu pedagoginį darbą kolegijoje. Išauginome tris vaikus, turime keturis anūkus. Labai smagu matyti, kad trylikametis anūkas Jonas ir dešimtmetė anūkė Adelė mokosi toje pačioje mokykloje, kurią aš baigiau daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Trejus metus anūko klasės patalpa buvo ta pati, kurioje sedėjau ir aš, būdama vienuoliktokė. Mano marti­ Audinga labai sėkmingai dirba pra­dinių klasių mokytoja Vievio Jurgio Milančiaus pradinėje mokykloje, 2025 m. buvo apdovanota kaip sėkmingai dirbanti Elek­trė­nų savivaldybės mokytoja.

Kaip Jūsų tėvai reagavo į studijų pasirinkimą? Kaip Jums sekėsi?
Manau, kad tėvai visada rea­guoja į vaikų pasirinkimus ramiai. Tuo labiau, kad studijos sekėsi, nors jas pasirinkau visiškai atsitiktinai. Studentiško gyvenimo­ prisiminimai daugiausia susiję su įvairia veikla. Aktyviai dalyvavau studentiškoje veikloje, buvau grupės seniūnė, dainavau universiteto akademiniame chore, kuriam vadovavo žinomas chorvedys prof. Povilas Gylys, lankiau forepijono muzikinio lavinimo užsiėmimus pas dėst. Aldoną Šaliamorienę. Su choru koncertavome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Slovakijoje, Čekijoje. Muzikinė veikla man buvo įdomi nuo pat vaikystės, kuo­met teko mokykloje dainuoti visų amžiaus grupių choruose. 1976 m. su studentų statybiniu būriu (taip vadinosi studentų fizinio aktyvumo veikla) skynėme laukuose prinokusius pomidorus, lankėmės Dombajaus laukymėje Kaukazo kalnuose. Labai smagu prisiminti 1978 m. vykusią Vilniaus universiteto fakultetų komandų viktoriną „400 atsakymų apie VU praeitį ir dabartį“, kurioje mūsų, ekonomistų, komanda užėmė pirmąją vietą, pralenkusi tituluotą istorikų komandą, kurios kapitonas tuomet buvo garsusis prof. A. Bumblauskas. Penkeri studijų metai buvo intensyvūs, jie visuomet liks kaip brangūs, nuostabūs prisiminimai. Praėjo jau daugiau kaip keturiasdešimt penkeri metai, to­dėl susitikimai su studijų grupės draugais visada įdomūs ir turiningi.

Kodėl jauna ekonomistė ­pasirinko pedagogo profesiją?
1979 m. baigusi ekonomikos studijas Vilniaus universitete buvau paskirta (tuo metu dar vyko taip vadinami paskyrimai į darbo vietas) į Vilniaus politechnikumą dėstytojos pareigoms. Iš pradžių galvojau, kad gal tai laikinas pasirinkimas, bet metams bėgant supratau, kad pasirinkimas tinkamas. Daugiau kaip keturiasdešimt metų dirbusi pedagoginį darbą tikrai nesigailiu, nors jaunystės svajonėse pedagoginis darbas ir nebuvo prioritetas. Nesijaučiu kažkur kažką praradusi ar ne ten nuėjusi, ėjau tuo keliu, kuriuo ir norėjau eiti, 2000 m. pasirinkusi edukologijos studijas įgi­jau edukologijos magistro kvalifikaciją. Vykstant švietimo reformoms keitėsi ir institucijų pavadinimai, Vilniaus politechnikumas tapo Vilniaus aukštesniąja technikos mokykla, o nuo 2002 m. dar dvidešimt metų teko darbuotis aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje – Vilniaus kolegijoje, dėstant studentams teorinius ekonomikos pagrindus.

Kokie buvo Jūsų mokytojai? Ar dažnai pastebėdavote, kad pati perėmėte mokymo, bendravimo metodus iš savo mokytojų?
Visi mokytojai buvo puikūs, tiek namuose tėvai-pedagogai, tiek mokytojai mokykloje.
Norėčiau paminėti šviesaus atminimo mokytojus, kurie buvo dideli autoritetai: pirmoji mokytoja Vanda Kalvaitienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Aldona Rinkevičienė, Birutė Gruzdienė, vokiečių kalbos mokytojas Justinas Rinkevičius, istorijos moky­tojas Juozas Gruzdys, chemijos mokytoja Birutė Firavičiūtė, garsi Vievio miesto chorvedė Aldona Pulauskienė, kuri pirmoji išugdė manyje meilę muzikai, dainavimui, formavo mano muzikinį pasaulį. Gražūs prisiminimai ir apie ilgaamžes pedagoges – nuoširdžiai dėkui tariu buvusiai auklėtojai, biologijos mokytojai Irenai Mažylienei, o taip pat 1967–1973 m. buvusiai Vievio vidurinės mokyklos direktorei, istorijos mokytojai Birutei Lančinskienei.
Taigi, pedagoginės meistrystės paslaptis – tai kantrus, nuosaikus, kruopštus, atkaklus darbas, pagarbus ir nuoširdus bendravimas su mokiniais. Manau, kad iš savo mokytojų sėmiausi tų pamatinių vertybių, kaip pagarba, reiklumas, atkaklumas, nuoširdumas, smalsumas, norą perteikti žinias ir savo patirtis.

Ar pašaukimas labai svar­bus mokytojo profesijai?
Manau, kad atsakymas į šį klausimą glūdi tarp romantinio idealizmo ir karčios kasdienybės. Taip, pašaukimas yra svarbu, bet realybėje, kai susiduriama su darbo sąlygom, atlyginimu už darbą, yra daug sudėtingiau. Pedagogo darbas psichologiškai yra labai išsunkiantis, nes kiekvieną dieną yra bendraujama su skirtingo charakterio, temperamento žmonėmis, tenka­ patirti konfliktinių situacijų bei jausti didžiulę atsakomybę. Todėl pašaukimas ir gali būti ta vidinė ugnelė, kuri uždega, kuomet pedagogas tampa ne tik informacijos pateikėju, bet yra ir jaunų žmonių ugdytojas, keičiantis gyvenimus.

Ar gyvenimas turi ribas?
Tai labai sudėtingas klausimas. Atsakymas priklauso nuo daugelio aspektų. Žmogaus biologija brėžia labai aiškias ribas, bet tikiu, kaip sakė Jėzus: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25).

Ar buvo akimirkų, kai gyvenimas laikėsi kaip ant voratinklio?
Taip, iš tiesų voratinklis simbolizuoja trapumą, laikinumą, todėl ir prisiminimai bei patirtys susijusios su artimųjų netektimis bei pasaulio kataklizmais. Tačiau tos voratinklio gijos yra pakankamai tvirtos, nes artimųjų įskiepytos vertybės, tradicijos yra pagrindinė atrama, neleidžianti suplėšyti to vo­ratinklio tinklo net ir sunkiausio­mis akimirkomis.Tikėjimas, viltis ir meilė tampa pagrindu naujoms patirtims, kurios palaiko ir moko.

Kas iš visų darbo metų Jums įsiminė labiausiai?
Mano darbinė veikla buvo tik vienoje srityje, t.y. pedagogikoje, nors ir skirtingose institucijose (technikume, aukštesniojoje mokykloje, kolegijoje). Pedagoginis darbas reikalauja labai didelio pasiaukojimo, atkaklumo, nuo­širdumo ir kūrybiškumo. Tai nėra tas darbas, kuomet atidirbai aštuo­nias valandas, ir gali laisvai sau ilsėtis. Nuolatinis ruošimasis, tobulinimasis reikalauja didelių pastangų ir laiko. Todėl labiausiai įsiminė tokie svarbiausi dalykai, kaip tarptautinis bendradarbiavimas, studentų mokslinės veiklos organizavimas bei vadovavimas visuomeninei organizacijai. Teko dalyvauti švietimo sistemoje veikiančioje tarptautinio bendradarbiavimo „Erasmus“ mainų programoje, pagal kurią skaičiau paskaitas Danijos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos aukštųjų mokyklų studentams. Teko vadovauti ir keliems tarptautiniams projektams, kuriuose dalyvavo Lietuvos, Ispanijos, Lenkijos, Belgijos ir Suomijos studentai. Studentų mokslinė veikla – tai savanoriškas dalyvavimas konferencijose, seminaruose, kur yra nagrinėjamos įvairios aktualios temos, rengiami ir pristatomi studentų straipsniai. 2003 m. su kolegėmis įkūrėme visuomeninę organizaciją – Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociaciją, kuri veikia ir dabar, esu asociacijos vadovė.

Ar geras studentas tas, kuris užduoda sunkius klausimus?
Taip, dažniausiai tai yra vienas geriausių studentų bruožų. Tokie klausimai yra labai vertingi, nes parodo, kad žmogus labai giliai mąsto, gali kritiškai viską vertinti. Toks studentas yra drąsus, ­ne­bijo išsišokti, priverčia dėstytoją pamąstyti, gal kitaip pažvelgti į temą. Studentas yra atviras naujoms idėjoms. Jeigu sunkų klausimą ­studentas užduoda nuo­širdžiai, jis yra labai vertingas. Man studentai užduodavo įvairių klausimų ir nepasakyčiau, kad jie buvo sunkūs, bet visada stengdavausi patenkinti studentų norus, išklausyti juos ir išsiaiškinti.
Ne kartą esu gavusi iš studen­tų apdovanojimus už kantrybę, reiklumą, buvau išrinkta net metų dėstytoja.

Ar pedagogas ir atostogų metu yra pedagogas?
Puikus, šaunus klausimas. Galima pastebėti ir tai, ar pedagogo profesija yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas? Atsakymas į šį klausimą galėtų turėti kelis aspektus: ar pedagogas, kaip viešas asmuo, poilsio metu turi išlaikyti tam tikrą įvaizdį, ar įmanoma tą pedagoginį mąstymą (norą moky­ti, smalsumą, teisingumą, empatiją) tiesiog „išjungti“ poilsio metu. Manyčiau, kad ne. Pedagogas viduje visuomet išlieka pedagogu nuolat stebėdamas aplinką, ir tos ugdytojo vertybės bei savybės niekada neturi atostogų.

Kaip keičiasi vaikų kartos bėgant metams?
Vaikų kartų kaita yra natūralus procesas. Esminiai kartų pokyčiai dėl naujų technologijų, informacijos prieinamumo greičio ir pan., pastebimi autoritetų paisymo, bendravimo, laisvalaikio ir mokymosi srityse. Jeigu ankstesnės kartos (X, Y) autoritetą grindė amžiumi, pareigomis, bendravo ilgiau, daugiau laiko praleisdavo lauke žaisdami, vertino nuoseklų mokymąsi, tai naujosios kartos vaikai (Z, Alfa) autoritetą grindžia vertybėmis bei kompetencijomis, bendrauja telefonu trumpomis žinutėmis, vaizdo įrašais virtualiai, mokymasis tampa fragmentiškas, pasižymi trumpesniu dėmesio išlaikymiu ir pan. Todėl kartų kaita iš vienos pusės padeda vaikams tobulėti, lavinti kūrybišką mąstymą, iš kitos pusės dėl patirčių skirtumų formuojasi atotrūkis tarp jaunimo ir vyresniųjų, vaikų ir tėvų. Bet tai neišvengiamas procesas, šiuolaikinės technologijos turėtų tapti ne nuolatinėmis kliūtimis, o atrastomis galimybėmis tobulėti tiek suaugusiems, tiek ir vaikams.

Kokius jausmus išgyveno­te Baltijos kelyje?
Baltijos kelyje (1989 m. rug­pjūčio 23 d.) mūsų šeima (aš, vyras, šešerių ir trejų metų sūnūs, o taip pat septynerių metų vyro sesers dukra) stovėjome Rygos plente Biržų raj. Raubonių kaime. Jausmas buvo nerealus, nes visi žmonės stovėjo tvirtai susikibę rankomis. Septynmetę vyro sesers dukrą kalbino net radijo žurnalistė. Mergaitė nepasimetė ir drąsiai atsakė į pateiktus jai klausimus. Tuo metu visi jau buvome tvirtai įsitikinę, buvom tikri, kad Nepriklausomybės aušra patekės, mūsų yra daug ir mes esame ­vieningi.

Kokių vertybių (galbūt kny­gų, muzikos, teatro, bažnyčios, kelionių, susitikimų) apsupta jaučiate pilnatvę?
Pilnatvė yra tai, kuomet veiksmai sutampa su vidiniais įsi­tikinimais, kuomet jaučiame sa­vo gyvenimo vientisumą. Pilnatvė yra tuomet, kai puoselėjama tai, kas tikra, gyva ir prasminga man. Tai yra knygos, puikūs koncertai, teatro pastatymai, malda ir sakralinė muzika. Nors ir lankiausi bei svečiavausi įvairiose šalyse, bet visuomet geriausiai pasijusdavau namuose, kuriuose galima būti „čia ir dabar“, džiaugtis kad ir labai mažais dalykais. Labai smagu, kad tradiciškai kas penkerius metus susitinkame su savo baigusiais Vievio vidurinę mokyklą draugais, pagerbiame jau šviesaus atminimo klasiokus ir mokytojus. Susitinkame ir prisimename savo studijų laikų bendramokslius. Tai yra man labai svarbu, nes dalijimasis laiku, žiniomis, patirtimi, ištekliais, gebėjimas ne tik gauti, bet ir atiduoti šilumą, supratimą, meilę, yra neįkainojama.

Ar mėgaujatės gyvenimu? Kiek laimingų valandų, dienų, mėnesių, metų skaičiuoja Jūsų laikrodis?
Yra toks posakis „Laimingi valandų neskaičiuoja“. Aš nebijau senėjimo. Manęs negąsdina nei raukšlės, nei suglebusi oda ar pražilę plaukai. Man tai primena, kad gyvenimas yra tikras, kad metai bėgo ne tuščiai, kad jie mane keitė, brandino, vedė per patirtis, džiaugsmus ir išgyvenimus.
Noriu, kad mane džiugintų paprasti dalykai: rytinės kavos kvapas, lietaus barbenimas į langą, maži smagūs pasirinkimai, nebijoti daryti tai, ką noriu, nusiteikti pozityviai. Norėčiau juoktis net tada, kai esu pavargusi, mokytis net tada, kai atmintis bus nebe tokia aštri, mylėti ir tada, kai jėgų bus vis mažiau, ir kad galiu drąsiai ­pasakyti: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga“.

Autoriaus ir asmeninio archyvo nuotr.