Jau nebėra gyvų žmonių, kurie būtų matę, kaip atsirado Beižionių piliakalnis. Tačiau gyvuoja viena istorija, kuri iki šių dienų atėjo iš lūpų į lūpas.
Labai seniai mažutėje trobelėje gyveno gausi Beižionių šeima, kurioje augo keturi puikūs bernaičiai ir jaunėlė sesutė. Šeimoje viešpatavo vienybė ir santarvė. Tėvai su vaikais darniai nudirbdavo visus darbus, buvo sotūs ir laimingi – daugiau nieko jiems ir nereikėjo. Tolėliau nuo jų gyveno svetima giminė, kuri labai pavydėjo šiai šeimai tokios vienybės, todėl sugalvojo padaryti pikta ir juos pražudyti. Pavydo apimti svetimieji pasiėmė kibirus ir patraukė Beižionių šeimos trobos link. Pasiekę namelį, šeimininkų nerado, todėl nedelsdami trobelę apipylė taip, kad toje vietoje namelio nebesimatė, o liko stūksoti krūva žemių. Piktadariai apsidžiaugę, kad pavyko vieningąją šeimą nuskriausti, gal net iš namų išvaryti, laimingi grįžo į savąjį urvą, net neįtardami, kad jų pikti kėslai nepavyko. Taip, trobelę jie žemėmis užpylė, bet nė vienas Beižionių šeimos narys nenukentėjo. Trobelės šeimininkai, grįžę prie gryčios, pamatė tik kalvą ir ant jos pasistatė kitą namelį, iš kurio gerumas ir narsa sklido po visą kraštą. Ėmė žmonės tą kalvą vadinti Beižionių piliakalniu, kuris lig šiolei yra gerai žinomas.
Rimantė Jagelavičiūtė,
,,Versmės“ jaunoji žurnalistė