Nors Pastrėvio mokykla uždaryta, pastatas pilnas gyvybės: veikia seniūnija ir biblioteka, krykštauja ikimokyklinukai

Su nuotraukų albumais – buvusios Pastrėvio mokytojos: D. Rakauskienė, V. Juknevičienė ir D. Kananavičienė

Virginija Šimkūnienė

Tęsdami pasakojimus apie uždaromas ir iš Švietimo tinklo žemėlapio išnykstančias mo­kyklas, šį kartą vykstame į gražią vietovę Pastrėvio seniūnijoje. Tai Elektrėnų savivaldybės Pastrėvio kaimas, kuriame gyvena 284 gyventojai. O buvusios mokyklos pastatas – bene didžiausias ir gražiausias šioje gyvenvietėje.

Jei apie kitas mokyklas pasakojome kaip apie visiškai apmirusius ir ištuštėjusius, priklausančius naujiems savininkams pastatus, to pasakyti negalime apie Mokyklos gatvėje (simboliškas ir gatvės pavadinimas – autorės pastaba) pen­kioliktuoju numeriu pažymėtą trijų aukštų pastatą. Tiesa ta, kad pastatas gyvas ir prižiūrimas, jame verda gyvenimas. Tačiau iškaba ant sienos prie pagrindinio įėjimo skelbia, kad čia yra Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyrius. Reiškia, su švietimu ir ugdymu dar likusi šiokia tokia sąsaja.

Senoji mokykla – ant kalno
Jei atsigręžtume į Pastrėvio mokyklos praeitį, tai kaime, nuošaliau nuo pagrindinio kelio vis dar stovi senasis mokyklos pastatas. Jis medinis, iš dviejų dalių. Mokyk­la buvo pastatyta 1952 metais. Prie Kostanto Žukausko vadovavimo buvo pristatytas priestatas – jame buvo mokytojų ir pionierių kambarys. Mokytojų kambaryje, kaip mena buvę mokytojai, virdavo labai skanią arbatą. Tame pačiame pastate gyveno ir paties direktoriaus K. Žukausko šeima. Kaip papasakojo buvusi šios mokyklos mokinė, vėliau tapusi vokiečių kalbos mokytoja Aldona Stančikaitė, šiuo metu viename medinuko gale jau ilgą laiką įsikūrusi gyvena šei­ma. Kita senojo mokyklos pastato dalis neseniai parduota. Kai per trumpą laiką buvo pastatyta naujoji Pastrėvio mokykla, sename pastate (ant kalno – taip vadina vietiniai) buvo įrengtas bendrabutis vaikams.

A. Stančikaitė buvo gabi kalboms, tad buvusi mokinė tapo mokytoja savo mokykloje. Moteris iki šiol gyvena Pastrėvyje. Ji didžiuo­jasi savo anūku Deivydu Roku Stančiku, kuris mokslus baigė raudonu diplomu, sėkmingai studijavo ir dirba inovacijų srityje.
Pas Stančikus „ant buto“ gyveno Michalina Česonienė, vėliau tapusi rusų kalbos mokytoja.

Prie nuotraukų albumo – trys mokytojos
Viktorija Juknevičienė mokėsi Pastrėvio mokykloje, o jos moky­toja buvo Dalė Rakauskienė. Dabar abi šios moterys dirba ikimo­kyklinio ugdymo skyriuje, kuris yra Semeliškių gimnazijos dalis.
Prie prisiminimų bei pa­sakojimų apie buvusią mokyklą prisijungė ir Danutė Ka­­na­navičienė. Ji šiuo metu darbuojasi Elektrėnų viešosios bib­liotekos Pastrėvio padalinyje.
Moteris jungia ne tik prisiminimai apie mokyklą, jos mena tradicijas bei papročius, kurie gyvavo anais laikais. Rodos, jie buvo visai neseniai, bet juos skiria kitoks laikmetis, kitokia tvarka.
Viktorija Levanavičiūtė Juk­nevičienė augo Pastrėvyje. Kodėl pasirinko mokytojos kelią? Į šį klausimą moteris atsako paprastai – neturėjo kitokių įkvepiančių pavyzdžių, nes jos močiutė Elzbieta ir mama Gražina buvo mokytojos, dirbo šioje mokykloje. Beje, savo pirmagimę dukrą Viktorija pavadino močiutės Elzbietos ­vardu.
Viktorija, baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, tapo ikimokyklinio ugdymo ir pradinių klasių pedagoge. Tapusi diplomuo­ta pedagoge Viktorija trumpam paliko Pastrėvį, o čia sugrįžo 2005 metais iš Lazdėnų.
„Visai kitokią aš prisimenu­ mokyklą, tai buvo baltų plytų pastatas su raudonomis kolonomis. O ant stiklinių įėjimo durų puikavosi balti balandžiai, kurie ­ilgainiui tapo mokyklos simboliu“, – sakė Viktorija. Ji parodė prieš pastatą esančią meninę skulptūrą, čia vaizduojama laužo liepsna ir į dangų kylantys balandžiai. Tiesa, skulptūroje jie juodi, o ant mokyklos durų šio simbolio seniai nėra.
Į Pastrėvį grįžusiai Viktorijai į galvą šovė atšvęsti mokyklos 55 metų jubiliejų. Tai buvo 2008-aisiais metais. Nors daugelis į šią idėją žiūrėjo skeptiškai, bet kai šventė įvyko, visi, pasak Viktorijos, džiaugėsi ir dėkojo. „Juo­zas Tidikis, buvęs lietuvių kalbos ­mokytojas, vadinamas mūsų mokyklos metraštininku, po renginio net pabučiavo man ranką“, – sakė Viktorija, gerais žodžiais minėdama J. Tidikį, jau iškeliavusį Anapilin. Labai malonu prisiminti daugelį mokytojų, deja, amžiną atilsį. Ypač mokinių mylėtą istorijos ir kūno kultūros mokytoją Rimantą Nemeikštį, muzikos mokytoją Aleksą Dulkę, dalykiškąją Leokadiją Vyšniauskienę, pradinių klasių mokytoją Vandą Urbonavičienę, buvusią ilgametę mokyklos direktorę Anelę Žukauskienę.
V. Juknevičienė nuoširdžiai pasakojo apie daugiau nei 30 metų, iki pat mokyklos uždarymo, dirbusią direktorę Dangutę Stasiūnienę, kuri buvo ne tik mokytoja vaikystėje, bet ir puikus pavyzdys tapus mokytoja. Viktorija apgailestauja, jog į straipsnį neįmanoma sutalpinti pasakojimų apie visus mokytojus, dirbusius čia, bet džiaugiasi, kad daugelį dar gali susitikti.
Viktorijos dukra Elzbieta taip pat tapo mokytoja, ji dėsto anglų kalbą Vievio gimnazijoje.

Pažintis nuo darželio: Dalė Rakauskienė ir Viktorija bei Danutė
Dabartinėje Pastrėvio kaimo­ teritorijoje sovietiniais metais veikė Marytės Melnikaitės kolūkis. Jo pirmininku dirbo Kostantas Žukauskas. Sako, kad jis buvo kilimo iš vieno krašto su garsiuo­ju Antanu Sniečkumi (Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius). Ir dėl šios pažinties 1987 metais, beveik per vasarą, Pastrėvyje buvo pastatyta 2 aukštų nauja mokykla. Naujos mokyklos direktore tapo jo žmona Anelė Žukauskienė.
Dalė Česonytė Rakauskienė pri­simena statybas – jos tėvų namai buvo netoli, tad būsimos mo­kyklos pamatų tranšėjose žaidė dauguma kaimo vaikų. D. Rakauskienė po aštuonių klasių įstojo ir baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą. „Tapau ikimokyklinio auklėjimo mokytoja. Ištekėjau už vietinio vyruko, iš Pastrėvio. Kai sukūrėme šeimą su Pranu, dar gyvenome pas tėvus. Vis dar studijavau ir iš Pastrėvio važinėjau į Vilnių. 1979 metais pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja, gimė sūnus Raimundas. Netrukus į pasaulį atkeliavo dukra Renata. Jai buvo 4 mėnesiai, kai grįžau į darbą. Vaikus padėjo prižiūrėti uošvis“, – darbinės veiklos pradžią prisimena Dalė Rakauskienė. Kai Rakauskų šeimoje gimė trečias vaikas – Rasuolė, ji vienų metukų pradėjo lankyti kolūkio vaikų darželį. Ten D. Rakauskienė darbavosi 3,5 metų, ten susipažino ir su Viktorija, kuri dabar yra ne tik buvusi jos mokinė, bet ir bendradarbė.
Dalė Rakauskienė, grįžusi dirbti į mokyklą, nutarė gilinti pedagogines žinias. Ji neakivaizdiniu būdu studijavo Šiaulių pedagoginiame institute ir 1991 metais gavo diplomą, tapo pradinių klasių mokytoja.
„Gaila Pastrėvio mokyklos. Ji buvo ir dešimtmetė, paskui liko aštuonmetė, pradinė. Nuo 2013 m. veikia tik kaip Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyrius, o nuo 2022 m. čia ugdomi tik ikimokyklinukai ir priešmokyklinukai. Ikimokyklinio ugdymo grupę lanko ne tik Pastrėvio gyventojų vaikai – tėvai atveža vaikus iš Semeliškių, Kietaviškių, Mijaugonių, net Elek­trėnų. Vaikų turime netoli dvidešimties, šiandien yra 13 vaikučių“, – sako ilgametė pedagogė, skai­čiuojanti daugiau kaip 40 metų pedagoginio darbo stažą.

Ji didžiuojasi savo klasio­ku Kęstučiu Bliujumi, kuris yra Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktorius. Jo mama Marytė Bliujienė dirbo mokyklos bibliotekoje.
Pastrėvyje yra nemažai žmonių tokiomis pat pavardėmis. Štai kalbinome Dalę Rakauskienę (Česonytę), netrukus telefonu pabendravome su dar viena Dale Rakauskiene (Bliujūte).
„Aš pradėjau lankyti naująją Pastrėvio mokyklą nuo pirmosios klasės. Čia buvo atkelti mokiniai iš Mustenių ir Toleikių pradinių mokyklų, susidarė trys pradinukų klasės. Mano pirmoji mokytoja buvo Marytė Česonienė, vėliau ­tapusi lietuvių kalbos mokytoja.
Kai perėjau į penktą klasę, mano auklėtoju trumpai buvo Pranas Zinkevičius. Vėliau mus auklėjo ir iki pat aštuonių klasių baigimo lydėjo mokytojas Rimantas Nemeikštis. Tuometinė mokyklos direktorė buvo Anelė Žukauskienė. Visur aš stengiausi dalyvauti. Buvo mokykloje choras, jo lankymas buvo privalomas. Chorui vadovavo muzikos mokytojas Aleksas Dulkė. Buvome rengiami ir dalyvavome su choru Trakų rajono dainų šventėje. Aš dar lankiau ir šokių būrelį. Atsimenu, nuėjome kelios mergaitės pas Ritą Žukauskaitę (direktorės A. Žukauskienės dukrą – autorės pastaba), paprašėme, kad ji mus mokytų dainuoti. Taip gimė merginų ansamblis. Pastrėvyje baigiau visas aštuonias klases. Labiausiai atsimenu talkas kolūkyje – rinkome bulves, ravėjome runkelius. Mums atveždavo valgyti­ daktariškos dešros ir batono, dar dabar atsimenu dešros skonį“, – sakė D. Rakauskienė. Po Anelės Žukauskienės mokyklai trumpai vadovavo P. Pupeikis, jo žmona taip pat buvo mokytoja. Pati Dalė Bliujūtė labai pamilo matematikos mokytoją Leokadiją Vyšniauskienę, buvusi mokinė ilgus metus palaikė ryšius su ja, bendravo iki mokytojos mirties. Pasak pašnekovės, didelė šventė mokykloje būdavo naujametiniai karnavalai, mokiniai ruošdavosi jiems iš anksto. O Kovo 8-osios proga kolūkio salėje susirinkdavo gyvenvietės moterys, vaikai joms koncertuodavo. Dalės Rakauskienės anyta jai papasakojo, kada vyko naujos mokyklos atidarymo šventė, kolūkio darbininkai buvo atleisti iš darbo, visi ėjo žiūrėti mokyklos atidarymo.
Sukūrusi šeimą Dalė kurį laiką nedirbo, augino vaikus. Nuo 2004 metų D. Rakauskienė dirba Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyriuje. „Labai geras ir draugiškas kolektyvas, viena kitą pažįstame ir suprantame iš pusės žodžio“, – sako aptarnaujančiu personalu save įvardijanti moteris. Ji gailisi, kad neliko Pastrėvio mokyklos, kurią lankė ir baigė visi trys jos vaikai.

Tradicijos ir įpročiai, linksmybės ir išdaigos
Naujoji Pastrėvio mokykla, kurią statybininkai pastatė per labai trumpą laiką, turėjo savo sodą ir daržą. Kiekviena klasė turėjo savo lysves, jas reikėjo prižiūrėti. Vaikai net ir vasarą, per atostogas, ­ateidavo ravėti. Reikėdavo augalus ir palaistyti. Rudenį mokiniai dalyvaudavo talkose kolūkyje – tekdavo kasti bulves, rauti morkas, burokus. Vaikai kolūkio valgykloje buvo maitinami nemokamai. Mokytojos pasakojo, kad ateinant šalčiams, senais laikraščiais kamšydavo mokyklos langų plyšius, paskui užklijuodavo baltomis popieriaus juostomis – būdavo šilčiau.
V. Juknevičienė prisimena, kai suskynus mokyklos sode obuo­lius, jų dėžės stovėdavo koridoriuo­se. Dėžes obuoliams sukaldavo mokytojai. Savo mokyklos sodo obuolių bet kuris vaikas galėjo valgyti į valias. „Deja, būdavo, kad per ilgą laiką obuoliai supūdavo. Va, tada prasidėdavo supuvusių obuo­lių mūšis. O po jo tekdavo ir sienas valyti bei plauti. Laimei, jos tada aliejiniais dažais išdažytos buvo“, – prisimena išdaigas Viktorija.
Dar Viktorija atsimena muzikos mokytoją Aleksą Dulkę. „Dainuodavom dažnai dainą, jos priedainyje buvo žodžiai „nei duonos, nei dainelių“. Tai mes, mokiniai vietoje žodžio „dainelių“ dainavome „dešrelių“. Ir juokėmės, kvatojome“, – šypsosi mokytoja.
O kalbėdamos apie rimtus dalykus buvusios mokinės ir mokytojos prisimena tradiciją – tautinių juostų arką. Stilizuotas, senovines lietuviškais raštais nuaustas juostas laikydavo Rugsėjo 1-ąją vyresniųjų klasių mokiniai, pro tas arkas įeidavo ir išeidavo mokiniai.
Pastrėvio mokykla garsėjo saviveikla, turėjo daug dainingų mokinių. Kai mokykla minėjo savo 70-metį, prie šventės organizavimo prisidėjo daug buvusių mokinių. Vokaliniame ansamblyje „Varnalėša“, kuriam vadovavo Ričardas Ramanauskas, dainuoja kelios pastrėviškių kartos: mama Marytė, jos dukra Laura, Viktorija bei šios dukros Elzbieta ir Emilija.
Elena Serpova Pastrėvio mo­kykloje dirbo rusų kalbos mokytoja. „Pradėjau 1982 metais, atvykusi dirbti paėmiau auklėjamąją klasę – penktokus. Tai buvo mano pirmoji darbovietė po Minsko pedagoginio instituto baigimo. Kodėl pasirinkau rusų kalbą? Man labai gerai šis dalykas sekėsi Elektrėnų mokykloje – turėjau penkis pagal anuometinius žinių vertinimus. Baltarusija tuomet buvo draugiška Lietuvos kaimynė, vyko moksleivių bei studentų mainai. Man buvo pasiūlyta studijuoti Minske rusų kalbą, buvo paskirtas ir bendrabutis. Baigusi institutą tapau rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Pastrėvio mokykla buvo pirmoji mano darbovietė, šioje mokykloje dirbti buvo smagu – naujas pastatas, mylintys savo darbą pedagogai, geri mokiniai. Labiausiai atsimenu Rasą Cibulskaitę (Rakauskienę), besidarbuojančią Elektrėnų meno mokykloje, Almą Kanapickaitę (dabar dirba seniūnijoje), kiti auklėtiniai irgi buvo šaunūs. Pastrėvyje tuo metu veikė ir vakarinė mokykla, joje mokėsi kai kurių mokinių tėvai, bendravau ir su tėveliais. Be rusų kalbos pamokų aš dar turėjau šokių būrelį, vykome su mokiniais į Trakus, į Dainų šventę. M.Melnikaitės kolūkis, vadovaujant pirmininkui K. Žukauskui, buvo milijonierius. Mums kolūkis skirdavo autobusą, vykdavome į ekskursijas, kitur“, – prisiminimais dalijasi E. Serpova. Moteris dirbo Pastrėvyje 12 metų. Pagrindinė priežastis, dėl ko ji išvyko gyventi į Elektrėnus – labai sumažėjo rusų kalbos pamokų. „Be to, mano vyras buvo miestietis, jis nenorėjo gyventi kaime. Išsikėlėme į Elek­trėnus, vyras dirbo elektrinėje. Gyvendama Elektrėnuose auginau dukras, šiek tiek užsiėmiau individualia veikla. Po to dar vykau padirbėti į Ispaniją, paskui į Vokietiją – prižiūrėjau senelius. Vis dar gyvenu Elektrėnuose, bet nuo 2021 metų dirbu Vilniuje, vaikų darželyje „Rytas“. Dukroms padedu prižiūrėti anūkus, jų turiu keturis. Kai Pastrėvio mokykloje vyksta šventės, o jų buvo ne viena, visada mielai dalyvauju. Ten susitinku su buvusiais auklėtiniais bei bendradarbiais. Darbą Pastrėvio mokykloje visada vadinu vienu geriausių savo darbinės veiklos etapų“, – sako E. Serpova.

Gali didžiuotis buvusiais mokiniais ir mokytojais
Dalė Rakauskienė džiaugiasi savo buvusiais mokiniais. Štai Rasa Gliaudelytė-Venskutonienė tapo šeimos gydytoja, Deividas Rokas Stančikas – puikus specialistas, tarptautinės įmonės vadybininkas. Jau minėta Viktorija Juknevičienė – ne tik puiki pedagogė, bet ir bendruomenės pirmininkė, mylima ir gerbiama kaimo žmonių. Danguolė Česonytė Vachoviak Pastrėvio mokyklą baigė prieš daugiau kaip 40 metų, dabar gyvena Šalčininkų rajone. Ji dirba Dieveniškių miestelio darželyje, lietuvių vaikų grupės auklėtoja. Pastrėvio mokykloje biologijos ir chemijos mokytoja dirbo jos mama Sofija Česonienė.
Buvusios mokytojos vardija savo mokinius, su kuriais bendrauja, palaiko ryšius. Tai medikė Kristina Strasevičiūtė-Piaciukonienė, darbšti ir atsakinga PSPC slaugytoja, pernai buvo apdovanota už pasiekimus darbe. Geros moki­nės Rita Makūnaitė-Tylenienė bei Daiva Venciūtė išvyko į užsienį, o štai Nerijus Valentinavičius įsigijo namus Pastrėvyje ir dažnai čia lankosi. Buvusi mokinė Lina Ramanauskaitė sėkmingai dirba draudimo bendrovėje Lietuvoje.
Rasa Rakauskienė, apsilankiusi mūsų susitikime, šiuo metu dirba dailės mokytoja Elektrėnų meno mokykloje. Rasa prisimena savo gražiąją pirmosios klasės mokytoją Dalę. „Pastrėvio mokykloje baigiau 9 klases. Buvau linkusi į menus, tad įstojau į Stepo Žuko dailės technikumą, pasirinkau keramiką. Kurį laiką dirbau Kaune, privačio­se įmonėse. Kai susilaukiau dukros, grįžau arčiau gimtųjų vietų – į Aukštadvarį. Šiek tiek vėliau, jau būdama 35-erų metų, nutariau mokytis Vilniuje. Vilniaus universitete įgijau technologijų edukologės specialybę. Juk buvo atėjęs laikas, kai mokykloje nebuvo galima dirbti be aukštojo išsilavinimo“, – pasakoja Rasa. Vėliau Rasa Rakauskienė dar krimto ir magistro studijas. Augo ne tik jos žinių bagažas, bet ir šeima. Rasa turi dvi dukras ir sūnų. Bet jie pedagogais netapo. „Esu laiminga meno mokykloje dėstydama dailę. Čia mokau 13–15 metų vaikus. Kuo jie taps, nežinia, bet tikiuosi pamils meną, kaip ir aš“, – sakė Rasa Rakauskienė.
Abi D. Rakauskienės dukros pasekė mamos pėdomis. Renata dirba ikimokyklinio ugdymo pedagoge, o Rasuolė – Elektrėnų švietimo paslaugų centre karjeros specialiste. Tik sūnus pasirinko kitokį užsiėmimą, yra autoelektrikas.
Dar viena D. Rakauskienės bendradarbė, be buvusios mokinės Viktorijos – Genutė Kazakevičiūtė Labinskienė. Ji yra buvusi matematikos mokytoja.
Reikia paminėti ir buvusią­ mokyklos direktorę Dangutę­ Stasiūnienę, dirbusią nuo 1983 m. Moteris buvo net kelių dalykų – dailės, gamtos pažinimo, etikos – mokytoja, turėjo auklėjamąsias klases. Reikia pasidžiaugti, kad savo mamos pavyzdžiu pasekė Dangutės dukra Jurgita Stasiūnaitė, ji taip pat tapo mokytoja.

Po buvusios mokyklos stogu – daug organizacijų
Pastrėvio mokykla buvo renovuota 2000 metais. Tuomet daugėjo mokinių, buvo galvojama apie plėtrą, tad buvo pristatytas trečiasis aukštas. Jame dabar gyvena ukrainiečiai.
Buvusios mokyklos pastate kažkada buvo Lietuvos pašto skyrius, me­dicinos punktas. Šių įstaigų kaimiškose vietovėse jau senokai nebeliko. Gyventojus lanko mobilūs paštininkai, o arčiausios medicinos įstaigos veikia Elektrėnuose bei Semeliškėse.
Kadangi Pastrėvyje veikia stip­ri ir susitelkusi bendruomenė, buvusios mokyklos pastate įkurtas ir bendruomenės amatų centras.
Šiame pastate bene lanko­miausia vieta yra biblioteka. Jos šeimininkė – Danutė Kana­na­vi­čienė, buvusi Pastrėvio mokyklos mokytoja. Danutė baigė Naujosios­ Vilnios pedagoginę mokyklą. Ji trumpai dirbo Vievio vaikų darželyje, vėliau atėjo dirbti į Marytės Melnikaitės kolūkio vaikų darželį. Kai naikinant kolūkius uždarė ir vaikų darželį, D. Kananavičienė su visais darželio vaikais buvo ­per­kelta į mokyklos pastatą.
Kurį laiką D. Kananavičienė dėstė mokiniams etikos ir gamtos pažinimo mokslus. Dabar moteris karaliauja tarp knygų. Ji puikiai pažįsta savo skaitytojus. Dažnai čia užsukančią Aldoną Stančikaitę, buvusią vokiečių kalbos mokytoją, į biblioteką atveda noras skaityti ne tik periodinius leidinius ir knygas, bet ir pabendrauti, su­tikti pažįstamų. Bibliotekoje ­vyksta įvairūs susitikimai, edukacijos. Šis kultūros židinys yra kompiuterizuotas, turi daug leidinių, tad mielai lankomas įvairaus amžiaus vietos gyventojų.
D. Kananavičienės nuomone, pagrindinė Pastrėvio mokyk­los uždarymo priežastis – neliko reikiamo skaičiaus vaikų. „Gyvenvietėje yra jaunų šeimų, yra ir vaikų. Bet tėvai išvyksta dirbti į Elektrėnus, Vievį, Semeliškes, ten išsiveža ir savo atžalas“, – sako bibliotekininkė.
Šalia bibliotekos – pirmame aukšte įsikūrusi Pastrėvio se­niūnija. Jos vadovas Arūnas Kanapeckas rūpinasi, kad seniūnijoje būtų gražu ir saugu gyventi, glaudžiai ben­dradarbiauja su vietos ben­druomenės aktyviais žmonėmis. Kuriami ir įgyvendinami bendri projektai, vietovė traukia akį gamtos grožiu bei tvarka.
Įžengusius pro paradines buvusios Pastrėvio mokyklos duris pasitinka mažųjų ikimokyklinio skyriaus vaikų klegesys. „Jei vaikučių bus, mes dar gyvuosime“, – optimistiškai nusiteikusi teigia Viktorija Juknevičienė. Ji sako, kad čia darbą rado ir sėkmingai jaunąją kartą auklėja ne tik ji su D. Rakauskiene. Čia dirba buvusios Pastrėvio mokyklos mokinės Laura Apanavičienė, Alma Čižiūtė Ramonienė, Dalė Bliujūtė Rakauskienė, Marytė Kačenauskaitė Kaminskienė.
Ką gi, ne tik Pastrėvyje, bet ir visoje Lietuvoje įtaką gyvenimui daro demografinė krizė. Ją mes galime spręsti bendromis jėgomis, tikimės, kad buvusioje Pastrėvio mokykloje dar ilgai nenutils vaikų juokas ir šurmulys.

Autorės ir Pastrėvio mokyklos archyvo nuotraukos