Ačiū, Mikalojau Konstantinai,
kad išmokei mus girdėti spalvas ir matyti muziką.
Ačiū už drąsą eiti savu keliu,
kai jis dar neturėjo pavadinimo,
ir už laiptus į šviesą, kuriais iki šiol lipa mūsų vaizduotė.
Ačiū už tylų Dzūkijos peizažą,
paverstą visatos kalba, už saulę,
kuri tavo drobėse pateka ne danguje,
o žmogaus viduje.
Ačiū už Lietuvą, kuri per Tave
skamba plačiau – paveiksluose, natose, mūsų kasdienybėje.
Minėdami Tavo 150-metį,
prižadame nebijoti kurti, klausytis
širdies ritmo ir dalintis šviesa taip, kaip Tu ją dalinai.
Mokslo metų pradžioje Elektrėnų profesinio mokymo centro mokiniams organizuota netradicinė pamoka-ekskursija, skirta paminėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Įstaigos socialinė pedagogė Ineta kartu su psichologe Sandra lankėsi Druskininkuose – mieste, kuriame menininko atmintis gyva it kasdienė kultūros dalis, sujungianti dailę, muziką, etiką, literatūrą, istoriją ir geografiją.
Pirmoji stotelė – Raigardo slėnis, kuriame stebėjome, kaip ledynmečio reljefas suformavo šiandienį kraštovaizdį, o vietos padavimai jį apgaubė paslaptinga aura. Kartu su mokiniais prisiminėme legendą apie prasmukusį miestą Raigardą ir netoliese esantį Velnio akmenį, užridenusį kelią į požemio karalystę, pasakojimą apie Šibuką, baugų ožį-velnią, kurį žmonės neva sutikdavę tamsiomis žiemos naktimis. Legenda pasakoja, kad rogėmis važiuojantis keleivis pamatė pakelėje ramiai stovintį ožį. Priartėjus šis atvėrė nasrus ir prabilo žmogaus balsu. Išsigandęs keleivis pasitraukė, o atsisukęs atgal pamatė, kad ožio vietoje pūpso akmuo. Šibuką bandėme Raigardo slėnyje sutikti ir mes, bet nepavyko. Susipažinome su juo tik apsilankę M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje, kur mums apie jo vietą M. K. Čiurlionio kūryboje papasakojo gidė.
M. K. Čiurlionio namai–muziejus Druskininkuose yra autentiška Čiurlionių šeimos aplinka. Memorialinis muziejus atidarytas 1963 m. namuose, kuriuose gyveno ir kūrė žymiausias lietuvių kompozitorius, dailininkas, literatas, visuomenės veikėjas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Gidė pasakojo, kad čia Mikalojus Konstantinas praleido vaikystę ir vasaras. Tai ne tik ekspozicija, bet ir gyvas pasakojimas apie menininko šaknis: šeimos papročius, muzikinę kasdienybę, pirmuosius bandymus piešti ir groti. Čia aiškiai pajutome, kad Čiurlionio kūryba užaugo iš Dzūkijos peizažo, Nemuno tėkmės, namų, kuriuose nuolat skambėjo muzika. Šie namai menininkui buvo labai svarbūs, siejosi su artimiausiais žmonėmis ir gražiausiais atsiminimais: studijuodamas Varšuvoje ar Leipcige, dirbdamas, menininkas sugrįždavo į šiuos namus vasaroti, pasiilsėti ir kartu su namiškiais minėti didžiąsias metų šventes. Čia visada rasdavo ramybę, pilnatvę, kūrybinį džiaugsmą.
Maloniai nudžiugino ir V. K. Jonyno galerija. Joje eksponuojami išskirtinio talento grafiko, tapytojo, skulptoriaus, vitražisto Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) piešiniai, eskizai, medžio raižiniai, litografijos, knygų iliustracijos, pašto ženklai, tapyba, skulptūra bei dokumentinė medžiaga apie sukurtus interjerus, monumentaliąją dailę religiniams pastatams. Visi galerijoje saugomi dailininko kūriniai – dovana Lietuvai. Didelio dėmesio sulaukė pasakojimas ir priemonės, skirtos medžio raižiniams. Sužinojome, kad V. K. Jonyno medžio raižinių ciklas K. Donelaičio „Metams“ laikomas vienu brandžiausių lietuvių knygos grafikos pasiekimų.
Įspūdžių kupini pasivaikščiojome ir pasigrožėjome rudeniu jau kvepiančiu Druskininkų miestu. Medinės vilos, kurorto gydyklos ir Nemuno krantinė tapo gyva istorijos, pilietiškumo pamoka, atgaiva sielai…
Ši pamoka-ekskursija tapo kelione per tris gyvas erdves: M. K. Čiurlionio namus–muziejų, Raigardo slėnį ir V. K. Jonyno galeriją. Minėdami M. K. Čiurlionio 150-metį mokiniai pamatė, kaip menas kalba muzika ir spalvomis, kaip kraštovaizdis gimdo padavimus, o grafika – aiški linija ir šviesa – paverčia mus supantį pasaulį regima istorija.
Ineta Čoporovienė,
Sandra Judickienė