Nepamirštamas pasimatymas su Žemaitija

Nepamirštamas pasimatymas su Žemaitija

Ankstų balandžio 17 rytą TAU studentai išvyko į pasimatymą su Žemaitija. Pirma stotelė – Telšiai – tai sakrali erdvė – Žemaitijos religinis centras, senosios vyskupystės reliktas. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra statyta 1794 metais. Įkūrus Telšių vyskupiją, bažnyčiai 1926 metais suteiktas katedros statusas. Pagrindinis katedros fasadas lakoniškų ir santūrių formų su virš jo kylančiu bokštu. Virš centrinio portalo įkomponuotas trikampis sandrikas. Antrą tarpsnį skaido siaurų, aukštų pusapvalių arkų langai. Analogų Lietuvoje neturi katedros interjeras, kurio išskirtinis bruožas yra sienas su­panti galerija. Jos pirmame ir ant­rame aukš­tuose išdėstyti septyni altoriai, kuriuos sukūrė skulptoriai Jurgis Mažeika ir Tomas Padgaiskis. Katedroje esantį vyskupo sostą, puoš­tą auksuo­tais drožiniais, 1926 metais sukūrė Kazys Karalius.
Prie katedros durų pasitinka Žemaičių kultūros draugijos atstovas Andrius Dacys. Andriaus žemaitiška kalba ir šmaikštus humoras nuteikia maloniai, veiduose nušvinta šypsenos, akyse – smalsumas. Katedros durys – Žemaitijos krašto ir Telšių istorija. 1430 metais Telšiai paminėti rašytiniuose raštuose. Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Mykolas Kleopas Oginskis – tai tik maža dalelė iškilių Žemaitijos ir Lietuvos didžių vyrų, kuriuos užaugino Žemaitijos žemė.
Šimtmečių aura, istorijos dvelksmas lydėjo vaikštant po senamiestį, išbandėme meškos pėdos galią, žavėjomės sukurtu žemaičių gaubliu. Meška – žemaičių simbolis, pavaizduotas herbe. Šis simbolis nuo seno buvo artimas tam kraštui dėl savybių, kurias turi šis gyvūnas. Meška – tarsi dvi priešingybės – išorinis lėtumas ir vidinis užsispyrimas, kurį išugdė kelis šimtus metų trukęs krašto gynimas. Viena pagrindinių skulptūrų Telšiuo­se – motina meška su savo jaunikliais ir žmonių vaikais ant nugaros.

Gaspadinė Vaiva pakvietė į Senamiesčio kavinę degustuoti že­maitiškų patiekalų. Ragavome pus­marškonės košės, bulvių su silke, cibulinės, kastinio, troškintų kopūstų su šonkauliais, obuolių pyrago, viską užgėrėme gira. Skoniai derėjo su juo­kais, žemaitiška šneka, žaidimais.
Plungė – mažoji Žemaitijos sos­tinė – 1792 metais gavo miesto vardą. Žemaičių dailės muziejus – kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai – apgaubė mus savo žavesiu ir paslaptimis. Nepaprastu grožiu ir kultūrine veikla garsėjanti rezidencija nuo 16 amžiaus minimame Plungės dvare buvo įkurta 19 amžiuje dvarą įsigijus Mykolui Oginskiui. Edukatorė Aleksandra Rudytė lydėjo po rūmų menes pasakodama apie Mykolo Oginskio veiklą carinės valdžios laikotarpyje, M.K. Čiurlio­nio ir orkestro išlaikymą, filantropiją, mecenatystę. Žavėjomės rūmų parko dydžiu, augalais.
Dar vienas pasimatymas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje. Muziejaus direktorius Vytautas Rutkauskas istorijos puoselėtojas, nepaprastai šiltas ir jaukus žmogus, pasakojo apie Oginskių šeimos fenomeną, giminės medį. Oginskio polonezo garsai užpildė ne tik dvaro salę, bet ir širdis. Žavėjo ne tik rūmų, bažnyčių, katedros grožis ir didybė, bet ir žmonių, puoselėjančių istoriją, dalijimasis savo žiniomis, talentas, meilė Tėvynei, savo kraštui.
Labai prasmingas buvo pabuvojimas Rietavo bažnyčioje, kadangi mes lankėmės per Energetiko dieną, balandžio 17-ąją, ir stebėjome sietyną, kuriame buvo pirmoji uždegta elektros lemputė Lietuvoje.
Kelionėje patyrėme labai daug malonių akimirkų – ir sugrįžtant į Žemaitijos garbingą praeitį, ir susipažįstant su šiandienos pasiekimais. Ypatingai sužavėjo sutiktų žmonių patriotiškumas, meilė gimtajam kraštui Žemaitijai, kalbai, papročiams.

Dalė Raichelienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų