Emilija Gelažninkienė: mano tikslas parodyti, kad kiekviena svajonė yra įgyvendinama ir kad moterys gali dalyvauti ralyje

Arūnas ir Emilija Gelažninkai su motobagiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Virginija Jacinavičiūtė

Elektrėniškė lenktynininkė Emilija Gelažninkienė į Lietuvos ralio istoriją įsirašė šiemet. Ji pirmoji lietuvė moteris, įveikusi sunkiausią pasaulyje Dakaro ralį. Pilotė ralyje vairavo motobagį ir užėmė antrąją vietą naujokų kategorijoje. Emilijos šturmanu buvo vyras Arūnas Gelažninkas, Dakaro lenktynių dalyvis motociklų kategorijoje, dukart triumfavęs vadinamojoje vienišių, arba „Original by Motul“, kategorijoje. Papasakoti savo istoriją Elektrėnų publikai Emiliją Gelažninkienę pakvietė ralio sporto fanas, mėgėjiškų automobilių varžybų Elektrėnuose iniciatorius, mero patarėjas Dovydas Bliujus. Balandžio 19 d. Elektrėnų viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime jis moderavo pokalbį su viešnia. „Elektrėnų kronika“ kviečia artimiau susipažinti su Elektrėnų kraštą garsinančia lenktyninke, sužinoti, koks buvo kelias Dakaro ralio link, kokių iššūkių teko patirti, kokie lenktynininkės ateities planai.

Prisiminimai apie Elektrėnus
Gimiau ir augau Elektrėnuose. Mokiausi „Ąžuolyno“ vidurinėje, paskui „Versmės“ gimnazijoje. Tu­rėjau progą išvažiuoti į Vilnių, bet sakiau, kad lieku Elektrėnuose. Tik po mokyklos išvažiavau į Vilnių. Sakiau niekada negyvensiu Kaune, bet gyvenu centre prie fontano, sakiau niekada nevažinėsiu motociklu, bet važinėju. Toks tas gyvenimas. Elektrėnuose važinėdavau dviračiais, važiuodavau dažnai į sodą, stengdavausi daug būti gamtoje su draugais. Daugiausiai mano prisiminimų nuo ežero pakrančių.

Pažintis su Dakaro raliu
Dakaro ralį pamačiau per televiziją. Benediktas Vanagas pasakojo apie ralį, kaip ten įdomu. Pradėjau domėtis. Kaip dabar suprantu, tada apie ralį nieko nesupratau. Bet žinojau, kad aš ten būsiu. Kartais atei­na toks jausmas mano gyvenime, kai aš kažką pamatau ir pajuntu, kad aš ten būsiu, tik nežinojau dar kaip. Po kelerių metų susipažinome su Arūnu, jis neturėjo nei motociklo, nei planų. Motociklizmo karjerą jau buvo baigęs. Dvi savaites visur važinėjom šiaip sau pramogaudami, bet man pasidarė nuobodu. Paklausiau, ar negalėtume į kokias varžybas nuvažiuoti. Jis buvo motociklininkas, o aš jokio supratimo apie šį sportą neturėjau. Pasakė, kad neturi motociklo, atsakiau, kad pasiskolintų pas kokį draugą. Skolintu motociklu nuvažiavome į varžybas Latvijoje, kur lenktyniavo ir Balys Bardauskas (Lietuvos motociklininkas, Dakaro ralio dalyvis. Red.). Arūnas jį lenkė 2-3 ratais. Paklausiau Arūno, ar Dakaro ralyje tokie lėti sportininkai važiuoja? Jis atsakė, kad yra visokių. Tada paklausiau Arūno, kodėl jis pats nevažiuoja į Dakarą, o jis atsakė, kad tai jo svajonė. Tai važiuojam, pasakiau. Per vienus metus nuo nulio turėjome susirinkti biudžetą. Mano kelionei pinigų neužteko, bet tais metais Arūnas jau buvo Dakaro ralyje. Taip buvo, kad mes susipažinome, po penkių mėnesių susižadėjome, bet jau iki to laiko buvome pradėję dirbti ties Dakaro raliu.

Biudžetas Dakaro raliui
Surinkti biudžetą sudėtinga net žmogui, kuris 30 kartų yra Lietuvos čempionas, daugkartinis Baltijos šalių čempionas ir Pasaulio varžybų dalyvis bei prizininkas. Jei ateini ir sakai, kad nori važiuoti į Dakaro ralį, galimi rėmėjai sako, na ir kas, visi nori važiuoti į Dakaro ralį. Jau yra važiuojančių, o naujokais pasitikėti sunku. Tie 4 metai dirbant komandoje su Arūnu buvo man mokykla, nes niekas nenorėjo dalintis žiniomis, kaip surinkti biudžetą. Tai buvo mano aklas bandymas, klausinėjimas absoliučiai visų, ką pažįstu. Kai atėjo mano laikas, kai supratau, kad jau gana kažkieno svajones įgyvendinti, laikas įgyvendint savąją svajonę, tada supratau, kad vėl visas ratas kartojasi, tik dabar dar blogiau, nes „boba užsimanė į Dakarą“, buvo labai labai sunku. Kai vyras užsimano į Dakarą, visi sako kaip faina, o kai aš, tada visi pateikia patarimų išklotinę, pavyzdžiui, „kam tau reikia, gal tu geriau vaikus gimdyk“. Bet iš tų patarimų jo­kios naudos. Niekas manęs neklausė, sakė, tegu geriau Arūnas važiuoja. O kad jis nenori važiuoti už bagio vairo, niekam nebuvo įdomu. Baisiausia suprasti, kad tu ne tik jų, bet ir savo brangų laiką gaišti, klausydamas, ką tau reikia padaryti ir kur tau reikėtų persėsti.

Sprendimas vyktį į ralį
Kad dalyvausiu Dakaro ralyje, nusprendžiau išlydėjusi į ralį Arūną. Mano darbas ralyje buvo informacijos sklaida, turėjau išsiųsti straipsnį, kai pamačiau iš trasos grįžtančias merginas. Jos nusiėmė šalmus, plaukai plaikstosi, juokauja, pasakoja kaip joms buvo faina. Pasisukau į savo kolegę ir pasakiau, kad ir aš važiuosiu. Ji sako, gerai važiuojam. O aš patikslinau, kad į Dakarą važiuo­siu. Kolegė sako: na, gerai, irgi fainiai. Po ralio grįžome namo, Arūnas buvo nuliūdęs, jam pasakė, kad jei nori grįžti į ralį, reikia operacijos. Aš sakau, nebijok, jau turiu sprendimą – jei nori į Dakarą, būk mano šturmanu. Dar net nebuvau jam sakiusi, kad noriu važiuoti. Planą mintyse seniai dėliojau, bet jis to dar nežinojo. Pasakiau, kad jis turi dabar pat atsakyti ir jis sutiko.

Pasiruošimas Dakarui
Prisimenu mūsų pirmą išvažiavimą pasivažinėti. Supratau, kad jei­gu noriu važiuoti ralyje, reikia bent jau pabandyti pasivažinėti dykumoje. Įsivaizdavau, kad ten visiškai mano vieta ir man ten labai patiks. Bet neturėjau žalio supratimo, niekada gyvenime nebuvau važinėjusi jokia sportine mašina. Dubajuje mano pirmas pabandymas buvo 300 m nuo tos vietos, kur dabar esame įkūrę savo bazę „Dakar Dubai“. Treniravausi daug daugiau nei kiti lenktynininkai (2 metus), dirbau su treneriais, tiek Lietuvoje, tiek užsieny, turėjau palaikymą, todėl raliui jaučiausi pasiruošusi. Šiais metais turėjau galimybę mūsų bazėje treniruotis nuolatos. Kiekvieną mielą dieną važiuodavau po 100–150 km dykumoje. Dvejus metus tuo gyvenau ir ruošiausi – dviratis, pilatesas ir bagiai. Dar partnerių paieška. Kilometrai manęs visiškai negąsdino iki pirmos Dakaro dienos.

Dakaro ralyje
Atvykus į ralį buvo taip gera, nuo ryto verkiau iš džiaugsmo. Atvažiavom prie prologo (jis skirtas sustoti į starto liniją starto dieną), pasikalbėjom su visais savo klasės dalyviais. Važiavom link starto linijos, Arūnas pasakė, kad mus nori lenkti kita mašina, davėm ženklą, kad jie gali lenkti, sumažinau greitį. Tai buvo pusės kilometro platumo dykumoje, kur gali važiuoti 7 mašinos. Važiuojam važiuojam ir jaučiam, kad skrendam. Beskrendant dar paklausiau Arūno, ar galėsim tęsti ralį. Dar net ne pirma diena, o mes apsivertę, nes mus taranavo. Vos išsikabarojam, dūmai rūksta, skystis laša. Tie irgi apsivertę, jau išlindę, stovi, žiūri. Sakau jiems, jūs esat idiotai. Jie sako, kad nesupranta angliškai. Sakau idiot, turit suprasti šitą dalyką. Pradėjau juos spardyti smėliu. Arūnas bandė kažką su ta mašina daryt. Jie tik žiūrėjo į mane ir nieko nesakė. Tada atbėgo vietiniai, paklausė kuo gali padėti. Paprašiau, kad atverstų mūsų mašiną, o jų mašinos neverstų. Kai mus atvertė, paprašiau jų mašinos neversti dar 5 minutes. Blogiausia, kas galėjo nutikti, jei būtų bent kiek įskilęs apsaugos lankas, būtume diskvalifikuoti iš varžybų. Laukėm iki pat vakaro, ką pasakys teisėjai, nežinojom, kas bus. Stiklas buvo visas sudužęs, nemačiau kur važiuoti. Tokioj situacijoj supranti, kad rezultatas sugriūna, nes startuosi iš galo. Iš 189 ekipažų startavome 185. Važiuo­damas iš galo važiuoji paskui visus vilkikus, kurie veža techniką, detales kitiems ekipažams. Jie važiuo­ja lėtai, nenori tavęs praleisti. Tai buvo pati ilgiausia diena, važiavome per akmenis, pilna dulkių, grei­tis 30-40 km/val.

Psichologinis lūžis
Pirmas dienas tiesiog verkdavau. Pykau, kad nebus jokio rezultato. Supranti, kad grįši į finišą bus +4,5 valandos nuo lyderio. Tada galvoji, ką aš čia darau. Sakiau Arūnui, sėsk ir važiuok, bet jis atsakė, kad netilps prie vairo. Supratau, kad man visą tą Dakarą ir reiks pravažiuot. Sunku, nes nieko nematai, sėdi dulkėse, sunku ir psichologiškai, nes nepajudi ir supranti, kad tai tik pirma diena iš 14. Be to, yra didžiulė komanda, daug partnerių, mechanikų komanda. Supranti, kad grįši vėlai, o jie turės irgi iki nakties dirbti. Arūnas mane gerai ištraukė sakydamas, nebijok, ryt bus dar sunkiau. Supratau, ar verksiu ar neverksiu, geriau nebus, reikia susitaikyti. 3-4 pirmos dienos buvo labai sudėtingos, bet antrą dieną jau nesakiau, kad nenoriu važiuoti. Juokingiausia buvo, kai tamsoje grįžę į finišą, nusprendėm, kad bus kokios 7 val. O buvo jau pusė 12 nakties. Reikėjo dar ant podiumo užvažiuoti. Uždengėm dužusį stiklą vėliava, kad nebūtų matyti. Visas varžybas taip ir buvome su nu­brozdintu bagio šonu, visi klausinėjo, kas mums nutiko.

Požiūris dėl lyties
Kad esu moteris, pastabų sulaukdavau ne tik iš lietuvių, bet ir latvių, ir estų, kuriuos mes gerai žinom iš Dakaro ralių. Tai man nepatikdavo, nervindavausi, bet visą laiką augau, su visais išsiaiškinau santykius. Aš pati galiu patylėti, bet supratau, kad jei patylėsiu, tai ir toliau tęsis.

Vyro ir žmonos, pilotės ir šturmano iššūkiai trasoje
Santykius su Arūnu mes išsiaiškinome per pirmas tris dienas. Daug kartų skyrėmės. Sakiau jam, kad pirmadienį paduosiu dokumentus skyryboms, o jis sako, kad už 300 m posūkis į dešinę. Klausiau, ar jis mane girdi, buvo taip pikta, kad nereaguodavo.
Blogiausias momentas buvo, kai važavome per pirmąsias kopas, aplenkiau kokių 20 mašinų, nes ten gale buvo išties daug nepavažiuojančių sportininkų. Išvažiuo­jam į tokį lauką, aš tokia laiminga, kad pavyko aplenkti. Arūnas nutyla, klausiu, kas yra. Sako, nežinau, kur važiuojam. Gal juokauji, sakau. Aš ką tik aplenkiau, džiaugiuosi, kad jie nesivilks prieky. O jis nežino, kur važiuot. Arba sužinai, kur važiuot, arba skirsimės, sakau. Bet niekas nepadėjo, mačiau, kad nekreipia dėmesio ir nieko nebesakydavau.

Svarbu komanda
Sėkmė ralyje priklauso ne tik nuo vairuotojo, bet ir nuo šturmano. Įprasta manyti, kad vairuotojas yra žvaigždė, bet ralyje labai svarbu komanda, neveltui šturmanas vadinamas antruoju vairuotoju arba pilotu. Sėkmė priklauso nuo abiejų. Sakyčiau, kad nuo šturmano pri­klauso 60 proc. sėkmės. Svarbiausia, kad jis būtų profesionalas ir žinotų, ką daro. Jei šturmanas nėra dalyvavęs panašiose varžybose, tai yra visiška beprotybė. Aš su Arūnu jaučiausi labai saugiai.
Dabar sprendžiu su kuo važiuoti į lenktynes Breslau. Ne todėl, kad nenoriu važiuoti su vyru, o todėl, kad Arūno kaip šturmano daug kas nori.

Geriau šturmanas vyras ar moteris?
Svarbu ne vyras ar moteris, bet ar gali pakeisti prakiurusį ratą. Svarbu asmenybė ir bendras tikslas. Yra merginų, kurios nori ralyje dalyvauti tik tam, kad išpopuliarėtų, bet yra ir pigesnių būdų. Galima tai padaryti nusimovus kelnes vidury miesto ir tai nekainuos 400 tūkst. eurų. Mano tikslas ralyje parodyti, kad kiekviena svajonė yra įgyvendinama ir kad moterys gali dalyvauti ralyje. Kiekvienas turi susigalvoti tikslą, bet asmeninis tikslas turi eiti iš paskos. Labai matosi, kur yra komandose asmeniniai tikslai – aš atėjau, pasiekiau rekordą, aš kažką padariau. Asmeniniai tikslai iškart jaučiasi ir tai neskanu. Kai moterų šiame sporte tiek nedaug, turėtume turėti kitokius tikslus nei išpopuliarėjimas.

3 metų vizija
Prieš šį ralį norėjau važiuoti vilkiku, bet dabar jau nežinau, ar noriu. Mačiau kaip ralyje meginos išlipo iš vilkiko, cigarus išsitraukė, man nelabai patiko. Pasirodė per daug mužikiška. Norėčiau pabandyti kitas kategorijas, keturių ratų, bet greitesnių. Bet viskas priklauso nuo biudžeto. Jei turėčiau didelį biudžetą, važiuočiau į viso pasaulio čempionatą. Viskas visada atsiremia į biudžetą. Tikslas sudalyvauti varžybose Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ten prasidėjo nauja trumpesnių varžybų era, tai leidžia pajausti greitį. Ten dalyvauja ir kiti Dakaro ralio dalyviai, tad yra konkurencija. Norėčiau, kad ir Lietuvoje būtų panašus ralis, bet deja, nieko panašaus nenusimato.

Gelažninkų bazė Dubajuje
Dubajuje atidarėme bazę, kurio­je treniruojamės patys ir leidžiame tai daryti kitiems sportininkams. Ten sudarytos tobulos sąlygos, identiškos toms, kurios vyrauja ralio trasoje: smėlis, kalnai, akmenys, išdžiūvusios upės ir viskas, ką galima sutikti Saudo Arabijoje. Kadangi Saudo Arabijoje Dakaras vyks dar ne vienus metus, pasidarėm bazę, kur būtų galima ruoštis. Dar čia galima tiesiog gerai leisti laiką. Kovo 11 d. pas mus šventė daugiau kaip septyniasdešimt lietuvių. Kartu giedojome himną, valgėme vienos lietuvės keptus kibinus, mažas tas pasaulis.
Stovykloje noriu įgyvendinti misiją – specialias stovyklas, skirtas tik moterims. Yra moterų, kurios planuo­ja dalyvauti, turi biudžetą, bet nežino, kur kreiptis, nuo ko pradėti. Tad bazėje Dubajuje supažindinsime jas su kelio eiga, leisime treniruotis ir pasiruošti Dakarui.