Muziejus tapo mokyklos reprezentacijos centru

Muziejus tapo mokyklos reprezentacijos centru

Meilutė Rašimienė

Mintis įkurti muziejų mokykloje brendo iš lėto ir neplanuotai. Kai buvo pastatytas naujas mokyklos pastatas ir įkurtas technologijoms skirtas kabinetas, prasidėjo smagus įkurtuvių laikas.

Ekspozicijos dalis senojoje mokyklojePo truputį kabinete, tarsi atsitiktinai, atsirado keli senove dvelkiantys eksponatai: lova, kuri atkeliavo iš Aukštaitijos Daugailių kaimo, langas, drožinėtos palangės, kurias priglaudžiau, kai buvo griaunama senelių Kazio ir Marijonos Nasutavičių trobelė, tėvelio rankų darbo etažerė, kėdės, kurias mano tėveliams bendro gyvenimo pradžiai pagamino stalius iš Semeliškių Narbutas, verpimo ratelis, su įdomia savo gyvenimo istorija. Jam – apie 140 metų. Ant sienos atsirado linų priežiūrai skirti eksponatai, moksleivis Ramūnas Venskutonis padovanojo kabinetui kraičio skrynelę, kurioje saugomi mergaičių darbeliai. Trūko tik rankšluostinės lininiam rankšluosčiui pakabinti. Radau ją tarp kitų, be priežiūros paliktų eksponatų apleistame mokyklos kabinete.

Rankšluostinė rado sau vietą jaukiame technologijų kabinete, tačiau mintis apie likusius eksponatus jau neleido ramiai gyventi. Tuometinė mokyklos direktorė Irena Černiauskienė pritarė idėjai įkurti mokykloje muziejų. Ir prasidėjo darbas…

talkaSubūriau vyresnių klasių moksleivius ir kibome į darbą. Dvi savaites dirbome po pamokų iki vėlaus vakaro: plovėme sienas, glaistėme skyles, dažėme lubas, krosnis, langus, grindis, klijavome tapetus. Tuo metu, kai vyko remonto darbai, moksleiviai į mokyklą nešė ir eksponatus, aplankė ne vieną sodybą, ne vieną miestelio gyventoją, užrašė dainas, vietovardžių ir pravardžių kilmę. Beliko tik viską gražiai išdėlioti. Daug padėjo mokyklos pavaduotojas ūkio reikalams Antanas Buividavičius, elektrinas Albinas Apanavičius, darbininkas Juozas Nasutavičius.

2001 m. vasario 8 d., likus savaitei iki Vasario 16-osios, muziejus atvėrė duris lankytojams. Seniūnas Vytas Barzdaitis ir mokyklos direktorė Irena Černiauskienė perkirpo juostelę, klebonas Romualdas Šalčiūnas pašventino etnokultūros muziejaus patalpas, eksponatus, naminės duonos kepalą, kurį iškepė moksleivio Ramūno Venskutonio mama.

Atidaryme dalyvavo buvusi mokyklos direktorė Adelė Speičienė, miestelio bibliotekos vedėja Irena Venskutonienė, darželio vedėja Angelė Budėnienė, Elektrėnų savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Misiūnienė, laikraščių korespondentai, miestelio gyventojai, mokytojai ir moksleiviai. Muziejaus atidarymą vainikavo vakaronė, kurios metu pasidžiaugėme nuveiktu darbu.

audimo staklesMokyklos muziejaus ekspozicijoje – kraštui būdingi darbo įrankiai, buities daiktai. Gausią ekspoziciją „Lino kelias“ sudaro eksponatai, skirti linų apdirbimui: mintuvas, šukos, verpimo rateliai, bruktuvės, įrankiai siūlams vyti, audimo staklės, skietai. Dalis muziejaus skirta kambario baldams – medinė lova, lopšys kūdikiui, bambuko stalelis, kraičio skrynia, didelis stalas, suolas, rankšluostinė, etažerė. Gausi buitinių daiktų ekspozicija – virduliai, puodai, puodynės, keptuvė, geldos, sviestmušė, lygintuvai, krepšiai, rėtis, žibintai, lempos, lėkštės, kavamalė, piesta. Žemės ūkiui ir amatams skirti įrankiai – žagrė, vežimo ratas, pjautuvas, grėblys, kurpalius, žirklės avims kirpti, sėtuvė.

Muziejuje yra laikraščių: 1939 m. „Tautos mokykla“, 1938 m. „Jaunasis ūkininkas“, maldynėlių, knygelių.

Renovavus 1932 metų mokyklos pastatą, 2011 metais sausio 20 dieną etnografinis muziejus įsikėlė į naujas patalpas. Sudėtinga buvo suderinti senove dvelkiančius eksponatus su naujais baldais atnaujintose patalpose. Į pagalbą pasikviečiau savo dukras ir žentus, dirbom kelis vakarus, ir mūsų senelių bei prosenelių daiktai puikiai susigyveno su šiuolaikinio dizaino baldais.

Muziejus tarsi padalintas į dvi epochas: praeities ir dabarties. Vienoje pusėje kaupiama rašytinė medžiaga apie mokyklą, mokytojus, abiturientų laidas, mokyklos tradicijas, renginius, miestelio istoriją bei žmones. Daug albumų su nuotraukomis. Kitoje – jau anksčiau minėti buities apyvokos daiktai.

eksponatu tvarkymasEsu labai dėkinga žmonėms, kurie geranoriškai palaikė šią gražią iniciatyvą, kad muziejus gyvuotų. Ypatingai dėkoju buvusiam Semeliškių seniūnui Vytui Barzdaičiui, pavaduotojui ūkio reikalams Antanui Buividavičiui, gimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui Onai Bukinienei, kolegoms.

O kad muziejus reikalingas, suprantu kiekvieną kartą sulaukusi lankytojų. Štai ir šią savaitę muziejuje vyko pilietinė akcija, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo metinėms paminėti, kurioje dalyvavo trečios klasės mokiniai ir jų mamos. Mokytoja Daiva Šareikienė muziejui padovanojo mamų pintas trispalves juosteles, direktorė įteikė padėkas. Kai kurie tėvai pirmą kartą lankėsi muziejuje ir buvo maloniai nustebinti. Sulaukiau daug gražių žodžių, o svarbiausia – susidomėjimo turimais eksponatais.

Kiekvienas, atėjęs į muziejų, ieško kažko apie savo mokyklą, save, miestelį, jo žmones. Didelio susidomėjimo sulaukė paroda, skirta mokyklos 50-mečiui. Smagu, kai dabar jau seneliai, atranda save mokyklinėse nuotraukose. Muziejuje vyksta lietuvių kalbos, muzikos pamokos, tradicija tapo pamokėlės pradinių klasių mokiniams, kurias adventiniu laikotarpiu veda tikybos mokytoja Nijolė Ustilienė. Muziejų lanko mokiniai, darželio auklėtiniai, miestelio gyventojai, tarptautinių projektų dalyviai, svečiai. Muziejus tapo mokyklos reprezentacijos centru.

Muziejus nuolat papildomas naujais eksponatais, nuotraukomis, prisiminimais, mokinių darbais.

„Nenusiplaukime rankų už praeitį ir už dabartį, nes tai, kas vyksta, yra mūsų. Ir mes esame! Mes juk ne iš tuštumos atėjome ir ne tuštumoje esame…“, – muziejaus atidaryme kalbėjo klebonas Romualdas Šalčiūnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų