Mūsų teisingumas

Kol visoje Lietuvoje nerimsta aistros dėl tragedijos Kaune, manau, kad naudinga bus ir mūsų svetainės lankytojams susipažinti su Humanitarinių mokslų daktaro Gintaro Aleksonio komentaru, perskaitytu per Lietuvos radiją.

Mūsų teisingumas

Nežinia, kaip baigsis pirmadienį dviem žmogžudystėmis Kaune prasidėjusi istorija, tačiau įtariamasis Drąsius Kedys gali tapti tautos legenda. O gal jau ir tapo. Nepraėjus nė 48 valandoms po žmogžudysčių, interneto socialiniame tinkle „Facebook“ D. Kedys jau turėjo daugiau nei 0,5 tūkst. gerbėjų.

Gerokai daugiau negu internetinėje erdvėje kelis mėnesius sėkmingai rinkimų vajų vykdęs europarlamentaras Leonidas Donskis. D. Kedžio puslapį puošia plakatas – tautinių spalvų – geltonos, žalios, raudonos – fone rūstus veidas ir užrašas „Mano teisingumas“. Gerbėjų gretos gausėja taip greitai, kad net įdomu, ar dabar, kai skaitote šį komentarą, daugiau gerbėjų internete turi D. Kedys ar populiariausia mūsų politikė. Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės „Facebook“ klube – per penkis tūkstančius šalininkų.

Tikriausiai visose pasaulio šalyse esama savų „svieto lygintojų“, tokių didvyrių tautai ypač prireikia, kai sunku, kai susvyruoja tikėjimas teisingumu ir valdžia. Netikėtas D. Kedžio išpopuliarėjimas turėtų tapti labai rimtu perspėjimu visoms mūsų valdžioms. Algas, pensijas mažinantiems įstatymų leidėjams bei vykdytojams tai priminimas, kaip svarbu puoselėti solidarumo jausmą ir žinoti, kad mažo žmogaus kantrybė turi savo kartais labai skaudžias ribas.

Tačiau pirmiausiai Kauno tragedija tapo smūgiu visai mūsų teisėtvarkai. Ir ne tik todėl, kad nužudytas teisėjas. Visiškai neaišku, ar Lietuvoje veikia kokia nors teisės savikontrolės sistema. Teisėjo nepriklausomybę saugo jam suteikta teisinė neliečiamybė. Tai nėra privilegija, o sunki pareiga, nes atskiram teisėjui mestas kaltinimas, kol jis nepaneigtas, tampa kaltinimu visam teisėjų luomui.

Siekis apsivalyti nuo susikompromitavusiųjų, o ne bet kokiomis išgalėmis ginti mantijos garbę turėtų tapti gyvybiniu teisėjų instinktu. Kaune nužudytasis teisėjas tapo ne tik to, kuris paspaudė gaiduką, auka. Ką šiandien turi jausti tie, kurie nei patvirtino, nei įtikinamai paneigė mestus kaltinimus?

Bet skaudžiausią smūgį Kauno tragedija sudavė ketvirtajai valdžiai. Netikėtai paaiškėjo, kad jau senokai mūsų žiniasklaidą užvaldę sensacijos instinktai nepripažįsta žmogiškumo. Ekrane teisingumas turi būti įvykdomas tuojau ir čia pat. Jau beveik išnykusį skirtumą tarp kriminalinio serialo ir žinių laidos regime nuo pirmadienio.

Ir vis ryškiau matyti, kad visažinio teisėjo mantiją besisavinanti mūsų žiniasklaida dar gyvena dviejų dešimtmečių senumo savo šlovės prisiminimuose. Tuomet beveik septyniasdešimt nuošimčių Lietuvos gyventojų pasitikėjo spauda, kuri dažnai iš tikrųjų tapdavo „paskutine instancija“, bene vienintele vieta, kur bėdžiai galėto tikėtis teisingumo.

Per pastaruosius du dešimtmečius pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje po truputį mažėjo, o du kartus – per prezidento apkaltą ir po pulkininko Vytauto Pociūno žūties kilusį Valstybės saugumo departamento skandalą smarkiai – maždaug penktadaliu – krito. Tiesa, po abiejų krizių pasitikėjimas žiniasklaida pakilo, tačiau nebesugrįžo į pirmines aukštumas.

Ar D. Kedžio bergždi kreipimaisi į žiniasklaidą, jo tikėjimas, kad ten jis bus išklausytas daugeliui netaps įrodymu, jog savo nepriklausomumą vis afišuojanti spauda, radijas, televizija jau įsiliejo į taip nekenčiamą privilegijuotąjį valdžios sluoksnį?

Baigdamas norėčiau priminti dar vieną liūdną istoriją. Kai prieš dvejus metus Kelmės rajone dingo du mažamečiai berniukai, žiniasklaida judviejų motiną Almą Jonaitienę iš karto pavertė šventąja kankine. Kol vyko paieška, iš televizijos ekranų liejosi ašarų upeliai, o laikraščių puslapiai mirgėjo viešos išpažinties smulkmenomis. Paaiškėjus tiesai, žiniasklaidos kerštas buvo nuožmus.

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad žurnalistai keršijo A. Jonaitienei už savo pačių tuštybę. Moteris buvo teisiama ir teismo salėje, ir laikraščių puslapiuose, ir ekrane. Neketinu ginti žudikės, bet klausimas, kodėl motina pakėlė ranką prieš savo sūnus taip ir liko neatsakytas. Kol sąžiningai nebus atsakyta į visus Kauno tragedijos užduotus klausimus, D. Kedžio gerbėjų būrys nenumaldomai gausės ne tik interneto erdvėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų