Ruduo prasideda gražiausia rugsėjo švente – Mokslo ir žinių diena. Kiek kiekvieno iš mūsų gyvenime būna Rugsėjo 1-ųjų? Dvylika metų mokykloje, dar keli aukštojoje… O mokytojos Ramutės Liepinienės gyvenime Rugsėjo 1-ųjų buvo daugiau nei keturiasdešimt. Ji 1961 m. pradėjo mokyti elektrėniečius ir pelnytai vadinama pirmąja Elektrėnų mokytoja.
Ramutė Rudvalytė, būsima Liepinienė, gimė 1935 m. (pase įrašyta 1934 m.) Suvalkijoje, Vilkaviškio valsčiuje, kaip pati sako, Gižų bažnytkaimyje, ūkininkų šeimoje. 1939 m. mirė tėtis, mama liko su trim vaikais, Ramutė – jauniausia.
„Buvo sunku po karo: mama kiek galėjo, tiek dirbo, sesuo tuo metu studijavo medicinos institute, brolis studijavo gamtą, aš vienintelė su mama likau ūkyje,“ – prisimena R. Liepinienė. 1947 m. nuo tremties teko bėgti į Kauną, ten ir liko. R. Liepinienė Kaune baigė penktąją vidurinę mokyklą. VIDEO.
Raminta Česnauskaitė
Kelias į mokyklą
R. Liepinienė sako, kad mokytoja tapo atsitiktinai. „Vidurinėje mokykloje mokiausi labai gerai, tik už lietuvių, rusų ir anglų dalykus išėjo ketvertai,“ – pasakoja ji. Taigi po mokyklos stojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą, bet neįstojo – neatitiko Mandatinės komisijos reikalavimų. R. Liepinienės auklėtoja tai sužinojusi ir įvertinusi, kad ji gerai mokėsi, po pamokų dirbo su žemesniųjų klasių mokiniais, nusprendė, kad Ramutė gali būti gera mokytoja, ir pasiūlė stoti į Mokytojų seminariją.
Ten priėmė be jokių stojamųjų – užteko gerų pažymių. Šioje seminarijoje buvo ruošiami darželių ir pradinių klasių mokytojai. R. Liepinienė tikėjosi metus pasimokyti, po to stoti kur nors kitur, bet seminariją pabaigė, gavo paskyrimą į Kauno pagalbinę mokyklą – internatą. Ten dirbo ketverius su puse metų… Kol pusseserės vestuvėse susipažino su Antanu Liepiniu. Ištekėjo 1958 m., o 1961 m. A. Liepinis – energetikas – kartu su žmona atvyko dirbti į būsimus Elektrėnus.
Pirmoji mokytoja
1961 m. sausio mėnesį tada dar buvusio Vievio rajono Liaudies švietimo skyriaus vedėjas Antanas Stanelis Lietuvos VRE gyvenvietėje atidaromos pradinės mokyklos vedėja paskyrė R. Liepinienę.
Mokykla įsikūrė Draugystės 4 namo bute. Tuo metu gyventojai nežinojo, kad kuriasi mokykla, tad pirmajai mokytojai pačiai teko ieškoti mokinių, vaikščioti po bendrabučius, Draugystės 4 ir 6 namus, ir rinkti mokinukus. „Beldžiausi į kiekvienas duris ir klausiau, ar yra mokyklinio amžiaus vaikų. Radau. Pirmus metus mokėsi du Apanavičiukai, du Kučinskiukai, Jurgaitytė Irena…“, – prisimena R. Liepinienė.
Mokykla pradėjo dirbti 1961 m. vasario 1 d.: R. Liepinienė dirbo su penkiais mokiniais, mokytoja Jelena Tušienė turėjo vieną mokinį (mokė rusų kalba). Tačiau mokslo metus jau baigė penkiolika mokinių (dešimt mokė R. Liepinienė, J. Tušienė – penkis). Iki 1962 m. susirinko visa aštuonmetė mokykla su penkiolika mokytojų.
R. Liepinienė turi sudėjusi į albumą kiekvienos išleistos pradinukų laidos nuotraukas. Prisimena juos visus.
„Dabar garsus šokėjas Donatas Veželis buvo labai išdykęs vaikas, kaip gyvas sidabras, bet taip smagiai, vaikiškai išdykęs, ant jo pykti buvo negalima, gerai mokėsi, bet pertraukų metu buvo tikras vijurkas. Vienas iš mokinių – Linas Barščevičius – bendrovės ARX rinkodaros vadovas, Arūnas Bartkus, Jūratė Paulionytė – dėstytojai. Aš labai patenkinta savo mokiniais, užaugo gerais žmonėmis, turi šeimas, darbus, yra išsilavinę,“ – didžiuojasi R. Liepinienė. Mokytoja palaiko ryšį su buvusiais mokiniais, su kai kuriais net per jų vaikus, per tėvus, jei kyla bėdų, jie visada padeda.
Tikslas – skatinti vaikų džiaugsmą
R. Liepinienė prisimena, kad anksčiau, mokytojai netaupė laiko: jei pamokos pabaigoje matydavo, kad mokiniai kažko nesuprato, stengėsi papildomai dirbti. Už tai priedų prie algų negavo, bet tikras mokytojas negali ramiai eiti namo žinodamas, kad vaikas nesugebės padaryti namų darbų. „Mokiau visada nuoširdžiai, stengiausi. Žinoma, ne visada išeina taip, kaip nori,“ – pasakoja R. Liepinienė. – „Mokytojauti man sekėsi. Sarmatos nesulaukiau iš mokinių. Pažymiai būdavo geri, nebuvo prastesni mokiniai už kitus“.
R. Liepinienė visada stengdavosi skatinti vaikų džiaugsmą, pradinėse klasėse nelabai skubėdavo rašyti dvejetukų, kad nenumuštų vaikui nuotaikos. „Nebuvo vien gabių mokinių, bet kiekvienam stengiausi įdėti žinių į galvelę, siekiau, kad suprastų, kad padarytų,“ – virpančiu balsu pasakoja mokytoja.
R. Liepinienė neprisimena rimtų konfliktų su vaikais ar jų tėveliais, retai tekdavo kviesti tėvus, o ir jie palaikydavo mokytojus, rasdavo bendrą kalbą, visi kartu stengėsi, kad neatsitiktų bėda, kad žinios būtų kaupiamos.
Tuo metu būdavo komplektuojamos didelės klasės, net iki keturiasdešimt mokinių, nes namai Elektrėnuose dygdavo kaip grybai, kas porą mėnesių, kartu daugėjo ir jaunų šeimų. Daug laiko atimdavo pasiruošimas ne tik pamokoms, bet ir mokyklinėms šventėms: Rugsėjo pirmajai, Mokytojų dienai, spalio, naujametinėms, vasario šventėms, Moters dienai. Mokytoja statydavo spektakliukus, važinėjo jų rodyti į Vievį, į Trakus. R. Liepinienė pati siūdavo kaukes, labai padėdavo tėvai: kas atnešdavo medžiagų, kas siūdavo, tereikėdavo tik pasakyti. Iš aplankytų šalių – Bulgarijos, Vokietijos, Rumunijos – ji parsiveždavo įvairių idėjų, kurias panaudodavo darbeliuose.
Visos R. Liepinienės laisvalaikio valandos ir dabar skirtos įvairiems rankdarbiams.
Paveldėjo darbštumą
R. Liepinienė iš mamos paveldėjo kantrybę ir darbštumą. Mama turėjo darbščias rankas: ir austi mokėjo, ir siūti. Sesers vyras buvo dailininkas, jis įdarbino mamą pas dailininkę Anelę Mironaitę rišti kilimų. Išrišo net didžiulį kelių metrų Stalino portretą, už tai ir apdovanojimą gavo. R. Liepinienė audžia, karpo, riša makrame būdu, daro atvirukus. Kaip pati sako, yra darbšti iš reikalo – mokykloje reikėjo stendus ruošti, mokinukus mokyti darbelių.
Jos numegzti 70 angelų nukeliavo net į Vieną, megzti žaislai keliauja anūkėms į JAV. R. Liepinienė įvairiom progom kuria karpinius, kuriuose pavaizduoja visą gyvenimą: namus, vaikus, darbus… Jos rankomis rištas kilimas „Lietuva“ kabo Literatūros ir meno muziejuje, dar vieną – su elektrinės ir čiuožyklos vaizdu – padovanojo Elektrėnų garbės piliečiui Pranui Noreikai. „Norėjau slapta įteikti, patyliukais, bet jau taip išėjo, kad kilimo įteikimas tapo Elektrėnų penkiasdešimtmečio šventės pradžia,“ – šypsosi R.Liepinienė. Naujausias jos darbas – staltiesė su išsiuvinėtais parašais artimųjų, kuriuos aplankė, kurie pas Liepinius svečiuose buvo, giminių ir draugų. Apie tokią staltiesę R. Liepinienė perskaitė L. Tolstojaus kūrinyje. Moteris jau daug metų veda savo vyro giminės metraštį: dailia rašysena surašo svarbiausių įvykių ir giminės susitikimų datas, pavardes ir vardus. Be darbo ji negali net televizoriaus žiūrėti: kol akys žiūri, rankos dirba…
Svarbiausia – bendravimas
R. Liepinienė su ašarom akyse prisimena savo vyrą A. Liepinį, su kuriuo santuokoje praleido beveik 53 nuostabius metus, turi tris vaikus: dukra Vilija yra inžinierė, vienas sūnus energetikas Egidijus gyvena Amerikoje, kitas – Virgilijus – yra veterinarijos gydytojas.
Pirmieji elektrėniečiai bendravo šeimomis, kartu švęsdavo didžiąsias šventes, neturėjo tikslo kaupti pinigus, vertino labiau dvasinį pasaulį, stengėsi padėti vieni kitiems.
Mokytoja prisimena, kaip muzikos mokytojas ir chorvedys Julius Jurgaitis sujungė visus naujakurius į chorą, nors kultūros namų dar nebuvo.
R. Liepinienei labai svarbus bendravimas. Rugsėjo 1-osios šventės proga sveikindama mokytojus ir mokinius ji linki sėkmės, ištvermės ir bendravimo.