Mokytojo darbo prasmės paieškos

Paskaitoje apie pedagogų darbo apmokėjimo sistemą

Audrius Jurgelevičius, „Ąžuolyno“ progimnazijos istorijos mokytojas, 1985 m. I-oje vidurinėje mokykloje pradėjęs pedagogo karjerą ir, pasak mokytojo, čia ją ir užbaigs… Atvažiavęs į Elektrėnus kaip vilnietis iki širdies gilumos, Elektrėnuose praleido didesnę savo gyvenimo dalį. A. Jurgelevičius – aktyvus ­Lietuvos švietimo ir mokslo profsąjungos narys, vienas iš šios organizacijos vadovų, aktyviai nuomonę apie švietimo bėdas ir pasiūlymus išsako tiek savivaldybės, tiek šalies viešojoje erdvėje. Spausdiname pedagogo ir profsąjungos lyderio A. Jurgelevičiaus prisiminimus ir pamąstymus.

Audrius Jurgelevičius

Gimiau tolimaisiais 1962 metais Vilniuje, pačiame miesto centre – tuometėje Muziejaus gatvėje, kuriai šiandien yra sugrąžintas istorinis Vokiečių gatvės vardas. Kad ir kaip keistai (o gal pranašiškai?) skambėtų, jau vaikystėje buvo ženklų, kad savo likimą susiesiu su Elektrėnais. Kaip pasakojo mama, vos išmo­kęs vaikščioti ir šnekėti pyplys, pasodintas ant puoduko, visu balsu užtraukdavo tuo metu visoje Lietuvoje labai populiarią dainą „Elektrėnų žiburiai“. Aišku, augdamas šią dainą nustojau dainuo­ti ir net negalvojau, kad kada nors teks gyventi Elektrėnuose.
Užupyje esančią 16-ąją vidurinę mokyklą (dab. Užupio gimnazija) pradėjau lankyti 1969 metais. Šią mokyklą tėvai man parinko, nes joje sustiprintai buvo mokoma vokiečių kalbos, kurios, deja, gerai neišmokau. Mokykliniai metai paliko daugybę šviesių atsiminimų. Puikiai prisimenu kelią į mokyklą, kai reikėjo praeiti pro tuo metu jau sunaikintas žydų kapines. Einant pro jas, mus, mažiukus, vyresni draugai gąsdindavo istorijomis apie grobiamus vaikus, bet mes vis tiek negalėdavome atsispirti norui nusliūkinti prie apleisto kapinių sargo namelio ar patyrinėti nesuprantamais rašmenimis išmargintų iš po žemių išlindusių antkapių. Panašių – slėpingų, vaizduotę kaitinančių – vietų Užupyje netrūko. Deja, čia netrūko ir draugų, iš kurių galima buvo išmokti ne tik gerų dalykų, todėl paauglystės metais teko ne kartą susidurti su nepilnamečių nusižengimus nagrinėjančiais pa­reigūnais. Viskas pasikeitė, kai vokiečių kalbos mokytoja Solveiga Gražienė aštuntoje klasėje pakvietė į žygeivių, tada vadintą turistų, būrelį. Galiu sakyti, kad mokytoja tiek išgelbėjo mane nuo klystkelių, kuriais nuėjo keli mano klasiokai, tiek ir atvėrė platų kelionių pasaulį. Nuo to laiko didžiąją laisvalaikio dalį leidau gamtoje – žygiuose, turizmo bei orientavimosi spor­to treniruotėse ir varžybose. Gerokai pasitaisė reikalai ir mokyk­loje – pažymių knygelėje nebeliko pastabų ir dvejetų už elgesį, pagerėjo pažymiai. Prisimenant mokytojus, kurie smarkiai pakeitė mano požiūrį į pasaulį, negaliu nepaminėti fiziką dėsčiusio klasės auklėtojo Laimučio Vaitkevičiaus. Jo dažnai netradicinius­ auklėjimo ir mokymo metodus, kandų ir kartu subtilų humorą mėgdžiojau pradėjęs dirbti mokytoju. Mūsų mokykloje net gūdžiais sovietmečio metais tvyrojo nematoma, sunkiai užčiuo­piama, bet jaučiama jaunatviška antisovietinė dvasia. Gal tai buvo 1958–1961 m. mokykloje veiku­sios ir KGB susektos pogrindinės or­ganizacijos „Laisvoji Lietuva“ aidai, o gal šias nuotaikas vaikai atsinešdavo iš savo šeimų. Tai prisidėjo, kad istorija man buvo kiek daugiau, nei to mokė per pamokas. Papildomą akstiną domėtis praeitimi suteikė kelionės, kurių metu neaplenkdavome ir tarpukario Lietuvą menančių vietų. Didžiausią įspūdį padarė pamatyti paminklai Vytautui Didžiajam Perlojoje ir Veliuonoje bei ant Ginučių piliakalnio mokytojos papasakota istorija apie ežere pa­skandintą A. Smetonos akmenį. Viso to veikiamas pasirinkau studijuoti istoriją. Stojau ne į universitetą, o į Vilniaus pedagoginį institutą todėl, kad bijojau neišlaikysiąs lietuvių kalbos egzamino.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip vėliau paaiškėjo, pasirinkimas buvo labai sėkmingas. Institute sutikau fizinio lavinimo dėstytoją Nijolę Kapustinskienę, kuri kartu buvo labai patyrusi keliautoja. Tuo metu daugiausiai jos pastangomis buvo atkuriamas instituto turistų klubas, į kurį Nijolė pakvietė ir mane. Pirmųjų klubo narių susitikimų metu su nuostaba ir pavydu klausiau pačios Nijolės, vyresnių studentų pasakojimų apie linksmas keliones po Lietuvą, sudėtingus žygius Vidurinės Azijos kalnuose, poliariniuose ledynuo­se, Sibiro taigoje, Karakumų dykumoje ir Tolimuosiuose Rytuo­se, varvinau akis, žiūrėdamas šių žygių metu darytas nuotraukas ir skaidres. Nuo antro kurso tokiuose žygiuose pradėjau dalyvauti ir pats, o nuo ketvirto kurso jau paragavau ir žygių vadovo duonos. Pasiruošimas kelionėms, pačios kelionės ir ataskaitų po jų rašymas atėmė labai daug laiko, todėl studijoms jo labai trūko. Aišku, žiūrėdamas retrospektyviai, nesijaučiu daug netekęs, nes paskaitos apie komunistų partijos nuopelnus mums, lietuviams, svetimus rusų kniazių žygdarbius, abejotinos vertės A. Makarenkos pedagogikos patirtys ir panaši, kiaurai sovietine ideologija bei propaganda persunkta informacija pasimiršo vos tik 1985 m. baigiau studijas.
Paskyrimą dirbti į Elektrėnus gavau per plačias mano tėvų pažintis, nes darbas kaimo statusą turėjusiame energetikų mieste apsaugojo nuo privalomos tarnybos sovietinėje armijoje. 1985 m. rugpjūčio pabaigoje pirmą kartą gyvenime atvažiavau į Elektrėnus, net neįsivaizduodamas, kad jie taps antruoju gimtuoju miestu. Tada nuoširdžiai galvojau – atbūsiu trejus metus (tiek reikėjo atidirbti, kad nebeimtų į sovietinę armiją) ir dumsiu atgal į Vilnių net neatsigręždamas. Jau pradėjęs dirbti Elektrėnuose, kone kiekvieną dieną ir visus savaitgalius po darbo važiuodavau į Vilnių tiesiog tam, kad pajusčiau jo dvasią, pasistumdyčiau žmonių prigrūstame troleibuse, pasivaikščiočiau Vilnios pakrantėse ir pamatyčiau Gedimino pilies bokštą. O kitą dieną, labai anksti atsikėlęs, pėsčias iš Antakalnio, T. Kosciuškos gatve, pro arkikatedrą, Pilies ir Didžiąja gatvėmis skubėjau į autobusų stotį, kad spėčiau į darbą. 1985 m. Elektrėnų I-oji vidurinė mokykla, kurioje buvo sustiprintai dėstoma lietuvių kalba, šiandienos terminais tariant, buvo prestižinė, plačiai Lietuvoje žinoma mokykla. Dar geriau buvo žinomas ir jos direktorius Vytautas Mizeras. Neblogai atsimenu pirmą susitikimą su juo. Savo kabinete, sėdėdamas už stalo, V. Mizeras pradėjo nuo „tėviškų“ patarimų, jog tarybiniam mokytojui netinka barzda ir mano dėvimas megztinis. Taip pat, jis pabrėžė, kad geras mokytojas turi ne tik puikiai mokėti savo dėstomą dalyką, bet ir turėti pomėgį, kuriuo galėtų sudominti savuosius mokinius. Sužinojęs, kad esu užkietėjęs keliautojas, jis liko patenkintas. Tai yra suprantama, nes tuo metu Elektrėnuose buvo labai stiprios sportinio turizmo tradicijos, kurias puoselėjo elektrinėje dirbę Algirdas Mišinis, Jurgis Michailovas, Viktoras Valiušis, Rimantas Urbanavičius, Vytautas Suslavičius ir kiti. Esu dėkingas likimui ir už tai, kad teko laimė keliauti su kai kuriais iš legendinių Elektrėnų žygeivių. Dirbti mokykloje pradėjau vyresniosios pionierių vadovės Vidos Juknelienės pavaduotoju. Šalia šio darbo vedžiau kelias istorijos pamokas jaunesniųjų klasių mokiniams. Gerai prisimenu pirmuo­sius savo darbo metus. Pagal to meto teisės aktus, pirmamečiai moky­tojai turėjo praeiti mokslo metų trukmės stažuotę. Mano stažuotės vadovu buvo paskirtas direktoriaus pavaduotojas ugdymui Pranas Vaičiulis. Stažuotės metus buvo stebimos mano pamokos, vykdavo jų aptarimai ir mokslo metų pabaigoje buvo rašomas pažymys. Tada aš bene pirmą kartą savo kailiu patyriau suaugusių pasaulio realybę, kuri pasireiškia taisykle – ne visi, kurie tau šypsosi į akis, linki tau sėkmės. Manosios stažuotės aptarimo metu griežtai atrodantys ir nemažai pastabų turėję direktoriaus pavaduotojai P. Vaičiulis ir Stasė Armanavičienė pasiūlė ją įvertinti ketvertu su pliusu, o trečia pavaduotoja (iš pagarbos jos atminimui, pavardės neminėsiu), saldžialiežuvavusi ir girdavusi mane, norėjo parašyti man tik „silpną trejetą“. Su šypsena prisimenu paskutinį P. Vaičiulio argumentą abejojančiam direktoriui: „Rašykime Jurgelevičiui ketvertą, nes jis mokytojų krepšinio varžybų metu gerai pataiko tritaškius“. Taip baigėsi mano – jauno mokytojo – pirmieji mokslo metai. Gerai nepamenu, pirmaisiais ar antraisiais darbo metais, direktorius skyrė kelias valandas vadovauti mokyklos turistų būreliui. Norinčių jį lankyti ilgai ieškoti nereikėjo – greit susiformavo nedidelis, bet labai stip­rus jaunųjų keliautojų kolektyvas. Šiandien manau, kad ši mano darbo pusė buvo pati prasmingiausia, nes kelionių metu mokiniai ne tik sveikai leido laiką (žygiuose griežtai jokių svaigalų ir cigarečių!), pamatė pasaulio, bet ir gavo labai daug istorijos bei geografijos žinių. Klausimą, ar mokiniai, bendraudami su manim ekstremalių žygių metu, ėmė pavyzdį iš manęs, palieku atsakyti jiems patiems. O kelionių buvo puikių! Žygiai pėsčiomis ir dviračiais Kryme, slidėmis Karpatuose, kelių savaičių kelionė dviračiais po Rusijos Kaliningrado sritį ir Lenkiją ir, aišku, išmaišyta visa Lietuva. Šiandien neįsivaizduoju situacijos, kuri anais laikais visiškai nestebino. Per vienas rudens atostogas susiruošėme dviračiais minti iš Elektrėnų į Druskininkus. Į žygį užsirašė 11 mokinių, bet kelionės išvakarėse gausiai pa­snigo ir sutartą valandą prie mokyklos, susirūpinusių tėvų lydimi, atvažiavo vos trys berniukai. Suaugusieji – aš ir tėvai – jau buvome pasiruošę atšaukti kelionę, bet jaunimas griežtai nukirto – važiuojame. Slidinėdami ant kelią dengusio ledo, klimpdami sniege, šaldami, bet laimingi pasiekėme Druskininkus. Tokių ir panašių istorijų prisimenu pirmuosius dešimt–dvylika savo kelionių su mokiniais metų. Vėliau, keičiantis kartoms, vaikų norą keliauti ėmė stabdyti baimė sušalti, susirgti, gauti traumą. Pa­skutinieji mano mokyklinio turizmo darbo metai apsiribojo išvykomis į moksleivių turizmo varžybas, kuriose tikrosios žygeivių dvasios jau nebebuvo.
Naują postūmį dirbant mokykloje davė Sovietų Sąjungoje prasidėjęs „perestrojkos“ vajus. Į Lietuvą jis atkeliavo pavėlavęs metus kitus, todėl aktyvūs, istorija ir politika besidomintys žmonės jautėsi keistai. Rusiškuose Maskvoje ir kituose sovietų didmiesčiuose leistuose laikraščiuose buvo gausu iš sovietinės ideologijos išsivadavusios politikos ir istorijos tematikos straipsnių, o lietuviškuose – jų reikėjo ieškoti su žvakėmis. Šis dvilypumas jautėsi ir mokykloje. Per istorijos pamokas (tuomet aš jau dirbau tik istorijos mokytoju) nebebijojau atvirai kalbėti apie 1939–1940 metų įvykius Lietuvoje, pokario trėmimus ir antisovietinę rezistenciją, bet mokyklos administracija karštligiškai bandė išsaugoti sovietinį ideologinį mundurą. Prisimenu labai keistą pokalbį (tiksliau, monologo klausymą) su V. Mizeru, kuris sukvietęs istorijos mokytojus, pakeltu balsu aiškino apie „piktus Amerikos imperialistų kėslus“ Sovietų Sąjungos atžvilgiu, apie lietuviškos išeivijos norą sunaikinti mūsų mokyklą (!), ypač išskirdamas kažkokį Tomuką. Tik po kelių dienų supratau, kad taip jis pavadino prieš dešimtmetį iš Lietuvos emigravusį poetą ir vertėją Tomą Venclovą. Nepaisant jų pastangų, 1988 m. rudenį mokyk­loje susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, mokytojai su mokiniais dalyvavo gausiuose mitinguose, rinko parašus už įvairias tuo metu keliamas iniciatyvas, dalyvavo Baltijos kelio ir kitose akcijose. 1991 m. pavasarį direktoriaus postą paliko ir pats V. Mizeras. Nuo to laiko Elektrėnų I-oji vidurinė mokykla ir joje dirbantys mokytojai pamiršo, kas yra stabilumas. Tai lėmė visa tuometė situacija Lietuvoje ir jos švietimo sistemoje, bet prie to prisidėjo ir prasidėjusi mokyklos vadovų kaita. V. Mizero įpėdinis Jonas Lipavičius direktoriaus kė­dėje išbuvo nepilnus dvejus metus. Šviesų, pilną naujų idėjų ir noro jas įgyvendinti žmogų iš mokyklos išėdė „senų gerų laikų“ besiilginti Trakų rajono valdžia, kurią palaikė ir dalis mokyklos mokytojų. Laikiną Antosės Čerkasovienės vadovavimą mokyklai po J. Lipavičiaus išėjimo prisimenu kaip neskoningą anekdotą. Tai ir dėl to, kad keistomis aplinkybėmis buvau pa­skirtas direktoriaus pavaduotoju ugdymui, ir dėl sunkiai slepiamos, bet akyliems regėtos kovos dėl direktoriaus posto, kuri į antrą planą nustūmė mokinių ugdymo reikalus. Taškas šioje kovoje buvo padėtas 1994 m., mokyklos direktore netikėtai paskyrus biologijos mokytoją Janiną Vėželienę. Jos vadovavimo pradžioje priimti sprendimai man atvėrė naują biografijos puslapį – veiklą švietimo profesinėje sąjungoje. Mokykloje atkūrėme profesinės sąjungos organizaciją (pirmoji, veikusi maždaug nuo 1990 m. iki 1992 m., veiklos nevykdė). Papildomą postūmį dar labiau įsitraukti į profesinės sąjungos veiklą davė nuo 1997 m. Trakų rajono mero pareigas ėjusio Vytauto Mikalausko nemokšiškas vadovavimas – absoliutus mo­kytojų balso ignoravimas, po kelis mėnesius vėluojantys atlyginimai jiems ir visiškas savo žodžio nesilaikymas. Mano veiklą mokyklos ir Trakų rajono profesinėje sąjungoje pastebėjo tuometis Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksas Bružas ir netrukus paskyrė savo pavaduotoju. Šešeri metai, praleisti dirbant su A. Bružu, suteikė neįkainojamos patirties. Jaučiu savotišką dėkingumą šiam labai kontraversiškai vertinamam mokytojų teisių gynėjui, kuris, pats to nenorėdamas, parodė, kaip neturi veikti profesinė sąjunga demokratinėje valstybėje. O kaip ji turi veikti, reikėjo susivokti pačiam, ir tą padaryti padėjo daugybė puikių žmonių, kuriuos­ sutikau dirbdamas pirmininko pavaduotoju. Susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad 2008 m. tapau Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininku. Niekada iki šiol neįsivaizdavau savęs einančio tokias pareigas, bet ir čia padėjo šalia buvę bendraminčiai, su kuriais per dešimtmetį nuveikėme daugybę prasmingų darbų mokytojų teisių gynimo srityje. Prasmingiausias iš kurių – 2017 m. pasirašyta pirmoji Lietuvos švietimo ir mokslo kolektyvinė sutartis, kurio­je yra numatyta ilgalaikė ir labai aiški mokytojų atlyginimo kėlimo perspektyva, kasmet konkrečiai sutariama dėl mokytojų atlyginimo didinimo ateinančiais metais, numatytos plačios­ papildomos socialinės garantijos profesinės sąjungos nariams. Taip pat, visą dešimtmetį kantriai būrėme į vieną organizaciją pakrikusį būrį smulkių mokytojų profesinių sąjungų, kol 2019 m. daugelis jų tapo pačios didžiausios šalyje Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos narėmis.
Ir nors labai daug laiko skyriau veiklai švietimo profesinėje sąjungoje, visada jaučiau norą aktyviau įsilieti į Elektrėnų savivaldybės ­gyvenimą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir joje stebėdamas politinius procesus, labai skeptiš­kai vertinau lietuviškų partijų veiklą. Tačiau tai nebuvo kliūtis 2003 m. tapti Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. Nuo studijų laikų žavėjo kairiųjų pažiūrų politikų – Kazio Griniaus, Petro Klimo ir ypač Stepono Kairio – veikla, bet į socialdemokratų partiją stojau vedinas aiškaus tikslo – tapti savivaldybės tarybos nariu. Šis noras gimė matant, kaip Trakų rajono, o nuo 2000 m. Elektrėnų savivaldybės valdininkai skirtingai vertina mokytojų ir savivaldos politikų mintis bei siūlymus. Šios mintys ir siūlymai galėjo būti visiškai vienodi, tačiau, išsakyti mokytojo, valdininkams atrodė neįdomūs bei nereikšmingi. Bet jei tą patį pasakydavo bent kiek prakutęs vietinės reikšmės politikas, valdininkai stebuklingai suklusdavo ir susidomėdavo tuo, kas sakoma. Ir ne tik susidomėdavo, bet daugeliu atvejų sukrusdavo veikti. Daugiau nei dešimtmetį dirbdamas Elektrėnų savivaldybės taryboje taip ir nepripratau prie šios keistos metamorfozės.
Nepaisant keistų profesinės veiklos vingių, iki šiol esu istorijos mokytojas, vis dar matantis prasmę šiame darbe. Šią prasmę suteikia daugybę kartų, labai skirtingose situacijose ir vietose sutikti buvę mokiniai, kurie vienaip ar kitaip išsako dėkingumą už mano pamo­kas. Nors niekada neraginau savųjų mokinių rinktis istoriko profesijos (greičiau, juos atkalbinėjau nuo to), bet neužtektų abiejų rankų pirštų suskaičiuoti tuos, kurie pasirinko istorijos studijas ir net istorijos mokytojo darbą. Nemanau, kad mano pamokos buvo pagrindinė jų pasirinkimo priežastimi, tačiau vis tiek tai glosto savimeilę. Nenoriu vardinti konkrečių pavardžių vien todėl, kad negaliu visų prisiminti ar paprasčiausiai apie visus pasirinkusius istoriko profesiją nežinau. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie buvusius turistų būrelio narius, kurie ir po mokyklos baigimo keliauja ir dalyvauja orientavimosi sporto varžybose.
Ir pabaigai apie dažnai užduo­damą klausimą – kiek pasikeitė mokiniai per ilgus mokytojavimo metus? Nesu ir nenoriu tapti tradiciniu burbekliu, kuris teigia, kad anksčiau buvo geriau, todėl atsakysiu trumpai – mokiniai niekuo nepasikeitė. Be abejo, dabar mokytojo darbas labai skiriasi nuo buvusio anksčiau, bet pasikeitimus nulėmė pokyčiai pačio­je visuomenėje. Iki 1990 m. gyvendami totalitarinėje santvarkoje, jos atspindžius matėme ir mokyk­loje. Tai besąlygiškas paklusnumas mokytojui, jokios galimybės kvestionuoti jo išsakytas tiesas ir pan. Kartais tai vadinama pagarba mokytojui, bet aš tai vertinu kaip baudžiauninko „pagarbą“ savam ponui. Po 1990 m. Lietu­vos visuomenė laisvėjo, jos nariai įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, atsirado poreikis laisvai reikšti savąją nuomonę. Visi šie reiškiniai neaplenkė ir mokyklos. Pagarba to vertiems mokytojams išliko, tik ją reikia nusipelnyti kitais būdais. Nesakau, kad tai reikia daryti atsisakant savųjų gyvenimiškųjų principų ir nuolaidžiaujant mokiniams, tačiau atsižvelgti į pa­sikeitusį gyvenimą už mokyklos lango būtina. Todėl tiek savo patyrusiems kolegoms, tiek naujai ateinantiems mokytojams, kaip istorikas, palinkėčiau istorinio žvilgsnio į mokytojo darbą praeityje. O tai yra supratimas, kad kiekviena praeities epocha, kad ir kokia nesena ji būtų, yra unikali ir jos bruožų dabartyje ieškoti yra neprotinga. Priimkime šiandieninius mokinius tokius, kokie jie yra, siekime jų pagarbos šiandien pagarbos vertais būdais ir mokytojo darbas įgaus tą prasmę, kokią jis turėjo visada.

Asmeninio archyvo nuotr.