Mano lemtis – Daugirdiškės

Vieni paskutiniųjų mokytojų. 1986 m. rugsėjo 1 d. 15 metų iki mokyklos uždarymo.
Iš kairės: Ona Matijošaitienė, Irena Pečienė, Saulius Matijošaitis, Klavdija Lekevičienė, Pranas Mitkevičius, Irutė Rulevičienė, Michailas Ravinskas, Natalija Jančiauskienė, Kšyštofas Narkevičius, Vladislava Kursevičienė

Vladislava Kursevičienė – ilgametė Daugirdiškių mokyklos direktorė, kuriai vadovaujant mokykla buvo uždaryta. Šiandien buvusios mokyklos pastate vietoj vaikų juoko švilpauja vėjai, o buvusi direktorė renka istorinę medžiagą apie Daugirdiškes ir mokyklą.

Vladislava Kursevičienė

Kiek save prisimenu visada norėjau būti mokytoja. O prisimenu daug.
Pirmi mano prisiminimai siekia 1944 metus, kada Lietuvoje tik ką pasibaigė karas. Turėjau aš­tuoneriais metais vyresnį brolį. Pasibaigus karui, jam jau buvo 10 metų ir jis nuėjo į mokyklą, ka­dangi vokiečių okupacijos metais kaimuose mokyklos nedirbo. Man tada ėjo treti metukai.

Gyvenome Širvintų rajone­ Uly­čė­lių kaime, o artimiausia ­mu­ms­ mokykla buvo Antanaičiuo­se. Kadangi jau 1939 metais Vilniaus ­universitetas buvo uždarytas, profesūra iš dalies išvaikyta, iš dalies išžudyta Paneriuose, likę gyvi ­universiteto darbuotojai slapstėsi kaimuose, kadangi čia buvo lengviau pragyventi. Štai vienas to universiteto profesorius įsidarbino mokytoju Antanaičių pradinėje mokykloje. Pas tą profesorių pra­dėjo mokytis aplinkinių kaimų ­vaikai, taip pat ir mano brolis. Tas mokytojas buvo neeilinė asmeny­bė, jis suteikė kaimo vaikams tiek žinių, kiek kai kurie vėliau dirbantys mokytojau patys neturėjo. Reikia dar priminti, kad ir pirmokai buvo 10-12 metų, o tai turi didelę reikšmę žinių įsisavinimui.
Netoli mūsų kaimo buvo du dvarai: Juodės dvaras prieš karą priklausė leidėjams Zavadskiams ir Izabelinos dvaras – Kalesnykų nuosavybė. Kalesnykai dar 1941 metais buvo ištremti į Sibirą ir iš ten negrįžo. O apie Zavadskių likimą nieko nežinau, greičiausiai spėjo pasitraukti į užsienį. Bet liko jų turtinga biblioteka. Į dvarą įsikėlė žmonės iš sudegintos Baltarusijos, ir lenkiškos knygos jiems nebuvo reikalingos. Matyt, iš tenai brolis vis atvilkdavo kokią knygą, kurios nespėdavo sudeginti naujakuriai. Brolis žaisdavo su manimi ir mokė mane skaityti. Kada aš pradėjau skaityti lenkiškai – nežinau, spėlioju, kad kokių penkerių metų, nes būdama septynerių metų jau skaičiau ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir net rusiškai. Žinoma, tada nebuvau poliglotė ir lietuviškai nesuprasdavau teksto, bet raidės juk beveik visos man buvo vienodos. Tada mano močiutė sakydavo, kad aš esu gabi ir būsiu mokytoja. O močiutės žodis man buvo šventas, tad apie kitas profesijas ir negalvodavau, juolab kad apie jas nieko tuomet nežinojau. Kiek paaugusi jau buvau „moky-toja“, o mano jaunesnės sesutės buvo mano mokinės.

Atėjo laikas ir man eiti į mokyklą. Pradėjau mokytis toje pačioje Antanaičių pradinėje mokykloje, tik jau to profesoriaus nebuvo, o mus mokė mokytoja­ Ge­nė Saulevičiūtė. Keista tai bu­vo­ ­mokykla: iki Naujųjų metų skaitėme iš „Saulučių“, o po Nau­jųjų jau iš lenkiškų „Skaitinių“, aritmetikos vadovėlis taip pat buvo lietuviškas. Matyt, trūko reikalin­gų vadovėlių, tai ir mokėmės iš turimų prieškarinių knygelių. Iš to laikotarpio prisimenu, kai pirmą kartą pamatėme vikšrinį traktorių, kuris važiavo kaimo gatve. Mes vijomės tą traktorių gal du kilometrus, o kai grįžome pavėlavę į pamokas, moky­toja visus mus pastatė į kampą, t. y. veidu prie sienos, nes visiems tų kampų neužteko.
Į penktą klasę jau ėjau į Bars­kūnų septynmetę mokyklą.­ Tada buvo labai mažai tikrų mo­kytojų, nes daugelis išsilavinusių žmonių atsidūrė Sibire, dalis Paneriuose, o dalis emigravo į Lenkiją, tad vaikus, ypač kaimuose, mokė žmonės, kurie patys buvo vos ragavę mokslų. Net mūsų mokyklos direktorius buvo baigęs tik septynias klases. Kokie buvo mokytojai, tokios ir mūsų žinios. Tada mokslas nebuvo privalomas, todėl daugelis mokinių pasitenkindavo keturiomis klasėmis, kai kuriems užteko vos dviejų klasių. Po metų į tą pačią mokyklą nuėjo dar keli mūsų kaimo vaikai. Iki mokyklos mums buvo keturi kilometrai, reikėdavo pereiti upę Musę, pėstute į mokyklą. Jau buvo kolūkiai, arkliai buvo nacionalizuoti, todėl niekas mūsų nevežiodavo. Bufetų mokyk­loje taip pat nebuvo, ką motina įdėdavo, tą suvalgydavome, ir viskas. Kai buvau septintoje klasėje, vos nenuskendome upėje. Buvo pavasaris, jau tirpo ledas. Mes gyvenome dešiniame Musės krante, iki Musės tilto apie kilometrą.­ Mūsų krantas žemas, vanduo subėgęs į tilto prieigą, bet ryte užšalęs. Pe­rėjome ledu ir patraukėme į mo­kyklą. Grįžtame iš mokyklos, kairys upės krantas aukštas, sausa, o dešiniame krante prie tilto tyvu­liuoja ežeras. Sulipome ant ledo prie pat tilto ir galvojame, kaip peršokti vandens properšą. Tuo laiku ledas prasiskyrė, ir dvi mergaitės paniro iki pažastų į šaltą ledo košę. Laimei ant nugarų jos turėjo kuprines, kurios galbūt ir sulaikė jas ant paviršiaus. Joms į pagalbą šoko ­kitos mergaitės, ištraukė. Vėl visi ant ­tilto ir perbrido tą vandenį prie ­tilto, sušlapome iki pusės, bet likome gyvi. Pakilęs vanduo nunešė tiltą, tai kurį laiką mokyklos pasiekti negalėjome. Vėliau tėvai padarė naują tiltą.
1956 m. baigiau septynmetę mokyklą, ir tėvai nutarė leisti mane į mokslus – į Trakų pedagoginę mokyklą. Kaime tai buvo įvykis: kam mergaitei tas mokslas? Ar sugebės mokytis? Prisimenu, kai prieš rugsėjo pirmąją mama nuvežė mane į Vilnių, nes reikėjo nupirkti apavą, kokią suknelę. Grįžtant namo užėjome pas tėvo seserį, kuri tuoj suskubo kepti kiaušinienės. Dėdė Vincas ir mano mama kalba apie mano būsimą mokslą. Dėdė ir sako: „Iš­protėjo tas Pranys, mergą leidžia į mokslus. Ką, ji duoną valgys iš tų knygų?”. Toks buvo požiūris į mokslą. O aš baigiau tą mokyklą, vėliau pedagoginį institutą ir ­mokykloje išdirbau 42 ­metus.
Trakų pedagoginė mokykla 1957 metais buvo perkelta į Naująją Vilnią, o Naujoji Vilnia buvo prijungta prie Vilniaus. Pedagoginėje mokykloje dirbo prieškariniai inteligentai moky­tojai eruditai. Visi jie buvo savo dėstomo dalyko specialistai, bet šiandien noriu išskirti vieną mokytoją Alfonsą Bielinį – Vilniaus lietuvį, baigusį Vilniaus universitetą. Jis dirbo Vilniaus mokslo akademijos bibliotekoje ir 1958 (ar 1959) papildomai įsidarbino pedagoginėje mokykloje, ir oficialiai mums dėstė Lietuvos ir Tarybų Sąjungos istoriją. Tiksliau pasakius, jis privalėjo tą dėstyti, tad į die­nyną įrašydavo ką reikia, o neoficialiai mums dėstė senovinės Lietuvos ir Abiejų tau­tų istoriją. Organizuodavo iš­vykas į Vilnių, supažindindavo su miesto architektūra, pasakodavo apie žymius Lietuvos žmones. Kai ėjome į Gedimino kalną, mane nustebino ant posūkio prie mūrinės sienos stovintis paprastas medinis kryžius. Paklausiau moky­tojo, kodėl čia stovi kryžius. Mokytojas atsakė, kad šnekama, kad čia palaidoti sukilimo dalyviai. Kai po kelerių metų ten nuvežiau savo mokinius, kryžiaus jau nebuvo. O juk mokytojas mums sakė tiesą, ne taip seniai buvo surasti nukankintų sukilėlių palaikai. Kažkas žinojo, bet tylėjo.

Daugirdiškės
Prabėgo ketveri metai, ir aš jau atvykau dirbti į Daugirdiškes. Tai buvo 1960 metai. Tuometinis Vievio rajono švietimo skyriaus vedėjas Stanelis man pasiūlė darbą Daugirdiškėse, kuriose tuomet buvo I–VII lenkiškos klasės ir I–VI lietuviškos klasės. Aš pradėjau dirbti su pradinėmis lenkiškomis klasėmis. Dirbau su 26 mokiniais iš visų keturių klasių, kasdien vesdavau po šešias pamokas. Man ­tuo­met buvo 18 metų, du ketvirtokai berniukai turėjo po 15 metų, buvo sunku su jais susitvarkyti. O viena mano ketvirtokė buvo 16 metų. Po pusantrų metų mes abi tekėjome tą pačią dieną. Tuomet medinė Daugirdiškių mokykla­ turėjo tik keturias klasių patalpas ir nedidelį mokytojų kambarį. Dirbome dviem pamainomis. Aš su savo mokiniais dirbau antroje pamainoje. Nebuvo jokių mokymo priemonių, jokių knygelių skaitymui, tad gavus pirmą savo algą nuvažiavau į Vilnių ir nupirkau 10 knygučių savo mokiniams. Jie jas skaitė ir skaitė pasikeisdami. Elektros irgi dar nebuvo, todėl žiemą pamokos trukmė tik 25 minutės. Ir ką tu gali padaryti per tas minutes, kai dirbi su 26 mokiniais?!

Apie susisiekimą
1960 metais nuvažiuoti į Vievį, t.y. į rajoną, galėjome tik per Semeliškes. 7 kilometrus pėsčiomis į Semeliškes, o po to autobusu į Vievį. Gerai buvo tik tas, kad tada buvo paleistas autobusas iš Vilniaus, tas autobusas atvažiuodavo tik iki Daugirdiškių ežero, nes kelias tarp dviejų ežerų buvo visas po vandeniu. Juk dar nebuvo naujo kelio. Tai mes turėjome kilometrą kelio iki autobuso, o tada per Trakus tiesiai į Vilnių. Tuo autobusu važiuodavo ne tik žmonės iš aplinkinių kaimų, bet ateidavo net iš Semeliškių, nes jie turėjo autobusiuką tik į Vievį. Tai tęsėsi gal 2 ar 3 metus, kol vėl nuslūgo vanduo ežere. Dar po kelerių metų susi­siekimą turėjome labai gerą.

Mokinių skaičius mokykloje­ nuolat augo. Nors prie medinės mokyklos turėjome jau du mū­rinius priestatus, bet mokykloje netilpdavome. Tuo laiku prie Daugirdiškių mokyklos buvo pritvirtintos 4 pradinės mokyklos: Bagdononių, Užilgių, Mackonių ir Jokūbiškių. Tų mokyklų mokiniai ateidavo pas mus į penktą klasę. Tokiu būdu 1966 m. rugsėjo 1 d. į mokyklą atėjo 190 mokinių. Vien penktose klasėse mokėsi 52 mokiniai. Tuo laiku pradėjo nykti lenkiškos klasės, ir tuometinis direktorius Bolius Nenartavičius pervedė mane į vyresnes klases, nes aš jau sėkmingai studijavau VVPI. Su tomis dviem dėstomomis kalbomis būdavo įvairių kuriozų, nes neretai iš vienos šeimos vaikai mokėsi skirtingose klasėse; vieni lietuviškose, kiti lenkiškose klasėse. Arba pusę metų pasimoko vienoje klasėje, o jau po kelių mėnesių kitoje, neva mokytojas blogas.
Tais laikais valdžia griežtai kontroliuodavo, ar pas moky­toją namuose nekabo šventųjų paveikslų. Kadangi mokytojams skirtų namų nebuvo, tai reikėdavo nuomotis butus privačiai, ir šeimininkai šventų paveikslų nuimti neleisdavo, neretai mokytojai turėdavo ­aiškintis prieš valdžią. Prisimenu, kad aš savo darbo pradžioje beveik dešimt metų vedžiau šokių būrelį. Dirbau nemokamai. Šokių žingsnius mokiau dainuodama reikalingą melodiją, nes tuometiniai muzikos mokytojai groti nemokėjo. Artėjo Kovo aštuntosios šventė. Mokykla ruošė koncertą, turėjo šokti ir mano šokėjai, bet muzikos tai nėra. Ketvirtokas Stasys Židanavičius su armonika mokėjo groti polką, valsą, tai bent „Suktiniui“ pritarti galėjo. Bet tuo laiku jau buvo gavėnia. Žmonės laikėsi visų papročių, ir mano Stasys pareiškė, kad mama gavėnios metu jam neleidžia groti. Ką daryti? Vyresni­ mokytojai man patarė pačiai pa­prašyti pas mamą, kad leistų sūnui pagroti. Aš taip ir padariau. Motina sutiko. Prasidėjo repeticijos su muzika. Suktinį Stasys sugeba pagroti, o „Kalvelio“ negali. Tada aš jam liepiau groti polką, o aš stovėdama prie sienos tuo metu garsiai „tralialiodavau“, ir šokėjai šoko pagal mano dainavimą.

Mokytojai
1960 metais kaimo mokyk­lose mokytojais neretai dirbo atsitiktiniai žmonės, gerai, jeigu­ buvo baigę vidurinę mokyklą. Dau­girdiškėse tuo metu buvo keturi mokytojai, baigę Trakų pedagoginę mokyklą: tuometinis direktorius Bolius Nenartavičius, mokytojos Ona Ščerbavičiūtė, Aldona Malakauskaitė ir aš – Vladislava Oršauskaitė. Tiesa, pas mus neilgai dirbo Irena Čepukovič, baigusi dvimetį Naujosios Vilnios mokytojų institutą. Kiti mokytojai buvo baigę tik bendrojo lavinimo mokyklas – kas septynias klases, kas prieškarinę progimnaziją.
Mane tuo metu globojo mokytoja O. Ščerbavičiūtė. Ji mokė mane dirbti iš karto su keturio­mis klasėmis, aprūpino mane metodine literatūra. Po trejų metų pasikeitė mokyklos direktorius, prie mokyklos buvo pastatytas dviejų aukštų priestatas. 1998 metais Daugirdiškėse lenkiškose klasėse liko vos keli mokiniai, ir todėl lenkiškos klasės buvo likviduotos: keli vyresnių klasių mokiniai išėjo į kaimyninę Salkininkų mokyklą, jaunesnių klasių mokiniai perėjo į lietuviškas klases.

Mokyklos istorija
Daugirdiškių dvaro savininko­ grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva Daugirdiškių pradžios ­mo­kykla buvo įkurta 1910 metais. Joje buvo dėstoma tuomet valstybine rusų kalba. Kai kurie vaikai tuo laiku mokėsi slaptoje lenkiškoje mokykloje. Rusiškoje mokyk­loje dirbo mokytojas Baranovskis, lenkiškoje mokykloje dirbo mokyt. Budrevičuvna. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, vietoje rusiškos mokyklos atsirado lietuviška mokykla. Seni kaimo gyventojai man pasakojo, kad 1925/26 mokslo metais Daugirdiškėse mokytojavo rašytojas Antanas Venclova. Po jo, jau 1926 metais pradė­jo dirbti Stasys Dulkė – vietinio kampininko sūnus. Jis baigė kažkokius mokslus Kaune, o jį tada finansiškai rėmė, matyt, jau minėtas grafas. Mokytojas Dulkė turėjo didelį autoritetą, mokėjo palaikyti drausmę, įkūrė šaulių būrelį. Atėjus į valdžią tarybinei santvarkai S. Dulkė buvo ištremtas į Vorkutą ir po pusės metų ten mirė. Apie tą mirtį pranešė kartu kalė­jęs daugirdiškietis Vladas Dulkė, ­Lietuvos karininkas, kuris buvo suimtas Pabradėje.
Karo metais mokykla dirbo labai trumpai, joje tuomet moky­tojavo Antanina Kamionkienė. ­Mokykloje įsikūrė vokiečių štabas, o tarybiniai partizanai tada tą pastatą sudegino. Po karo mokykla laikinai glaudėsi Tiškevičių spirito gamykloje.
Tuomet pradėjo masiškai kurtis mokyklos. Mokyklos statusas keitėsi ne kartą: nuo 1910 m/m – pradinė, nuo 1952 metų – septynmetė, nuo 1962 m. – aštuonmetė, nuo 1986 m. – devynmetė, nuo 1999 m. vėl aštuonmetė, nuo 2002 m. – pradinė, kuri buvo prijungta prie Semeliškių vidurinės mokyklos.
Valdžios buvo nutarta­ atidaryti septynmetę mokyklą­ Dau­girdiškėse. Tai buvo 1951 metai. Tam reikėjo pastato ir direktoriaus. Pirmuoju direktoriumi tapo Benediktas Ivoška, baigęs Kaišia­do­rių amatų mokyklą ir nusimanęs apie statybas. Pats padarė pastato projektą, pats ieškojo kaimo statybininkų. Ir taip mokykla buvo pastatyta. Štai į tą mokyklą atvykau dirbti ir aš. Kai mokytoją B.Ivošką 1953 metais iškėlė į Pastrėvį sta­tyti naujos mokyklos, Daugirdiškėse direktoriumi buvo paskirtas Jan Galin, jis atgaivino lenkiškas klases, bet po trejų metų pats su savo šeima repatrijavo į Lenkiją. Po Galinio mokyklos direktoriumi buvo pa­skirtas Bolius Nenartavičius. Prie jo aš dirbau trejus mokslo metus nuo 1960 iki 1963. Nenartavičius išvyko direktoriauti į Dusmenis. Nuo 1963 m. rugsėjo 1 d. direktoriumi tapo Kazys Kursevičius. Direktorius K.Kursevičius buvo geras ūkininkas. Racionaliai išnaudojo patalpas: įkūrė du pirmus kabinetus – fizikos ir chemijos, dirbtuves darbų pamokoms, atsirado nedidelė patalpa mokyklos bibliotekai, rūbinė. Turėjome net „sporto salę“ – tai buvo paaukš­tintas ir paplatintas koridorius. ­Paaukštintas, nes viename priestate nebuvo lubų, tik apšiltintas koridorius. Toks pat priestatas buvo ir Čižiūnų mokykloje. Tais laikais neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus pedagoginį institutą ir taip tapau Daugirdiškėse pirma mokytoja su aukštuoju išsilavinimu. Pašlijus sveikatai mokyklos direktorius, mano vyras Kazys Kursevičius, perėjo į kitą darbą, o direktore tapau aš, Vladislava Kursevičienė, juk tada aš vienintelė turėjau aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Šias pareigas ėjau nuo 1969 metų iki 2002 metų, t.y. iki mokyklos ­reorganizavimo į pradinę.
Tada mūsų mokykloje mokėsi jau tik 140 mokinių, bet buvo tik 6 klasių komplektai, tad pagal to meto taisykles direktoriaus pavaduotojo etatas mums nepriklausė. Direktorius buvo atsakingas už viską: ir ūkvedys, ir tiekėjas, ir buhalteris, ir kasininkas. Mokykla privalėjo turėti tam tikrą skaičių būrelių, bet su jais dirbti moky­tojai privalėjo visuomeniniais pa­grindais. Mūsų mokykla po įvairių „reformų“ turėjo 2000 knygų, bet darbas – neapmokamas. Šį jungą vilko lituanistė. Kai aš įgijau daugiau patirties, pradėjau reikalauti pavaduotojo etato, ir trumpam jis buvo suteiktas. Maždaug dvejus metus pavaduotoja buvo Ona Sabaliauskaitė-Matijošaitienė ir dar kelerius metus – Klavdija Lekevičienė.
Per savo direktoriavimo laiko­tarpį teko pakeisti mokyklos stogą, medinėje mokykloje pakeisti susidėvėjusias grindis, pakeisti langus. O kur dar kasmetiniai remontai? Per trisdešimt trejus metus praktiškai atostogų neturėjau. Malkų ruošimas žiemai. Atlaikiau…
Kadangi septinto dešimtmečio pradžioje mūsų mokykla jau turėjo pagal to meto reikalavimus neblogas darbo sąlygas, mano pagrindinis uždavinys buvo komplektuoti kadrus. Iki to laiko kai kurie mokytojai neakivaizdiniu būdu baigė pedagoginį institutą, kiti išsikėlė kitur. Į Daugirdiškes atvyko jauni specialistai: lituanistė Natalija Vnukauskaitė, chemikė Ona Sabaliauskaitė, fizikas Arvydas Narkeliūnas, matematikas Kšištofas Narkevičius, fizinio lavinimo specialistas Michailas Pavinskas, istorikai Saulius Matijošaitis ir Pranas Mitkėvičius ir t.t. Jauni specialistai veržėsi pas mus, kadangi mokykla buvo arti Trakų (14 km), labai geras susisiekimas, tuo­metinis kolūkis aprūpindavo mokytojus butais.
Mūsų mokyklos sportininkai ne kartą laimėdavo prizines vietas įvairiose varžybose bei olimpiadose, skaitovų konkursuose. Mūsų mokyklos rėmėjais tapo poilsio ­namai „ Trakai“, kurie turėjo net 3 autobusus, tad ne kartą naudojomės jų paslaugomis ir apkeliavome ne tik Trakų rajoną, bet ir Palangą, ir Nidą, ir Anykščius.

Bet… Buvo vienas bet, kuris mums atnešdavo nemažai rūpesčių. Kadangi tai buvo artimiausia lietuviška devynmetė mokykla, tai visada atsidurdavome pirmose kul­tūrinio fronto linijose. Sugalvoja Švietimo skyriaus darbuotojai kokią nors naujovę ir pradeda nuo mūsų. Atvažiuoja aukštesnio rango svečiai – pirmiausia pas mus. Reikia sveikinti Maskvos irkluotojus, atvykusius į regatą – sveikins Daugirdiškės, nes gerai moka ru­sų kalbą. Teko net priiminėti 44 direktorių grupę, kurie kėlė kvalifikaciją Vilniaus mokytojų tobulinimosi institute. O su ta rusų kalba, tai tiek, kad mūsų mokiniai sėkmingai pasirodydavo rusų kalbos olimpiadose.
Antras mums blogas dalykas buvo drastiškas mokinių mažėjimas, mat prasidėjo melio­racija. Žmonės pradėjo statyti namus centrinėse gyvenvietėse, o Daugirdiškės nors turėjo poilsio namus „Trakai“, bet jokiu centru niekada nebuvo. Jaunimas pradėjo bėgti į miestus. Aplinkinės profesinės mokyklos pradėjo vilioti mokytis profesijos ir kartu baigti devynias klases. Nemokytini vaikai buvo siunčiami į Lentvario pagalbinę mokyklą. Kadangi turiu dukras mokytojas, tai žinau, kaip dabar sunku dirbti mokytoju, kai klasėje sėdi 5-6 specialių poreikių vaikai. O jeigu jie dar ir piktybiški?
Minėjau, kad 1960 ir vėlesniais metais prie mūsų mokyklos buvo pritvirtintos keturios pradinės mokyklos: Jokūbiškių (Laičių), Bag­dononių, Užilgių ir Mackonių. Pirmiausia dėl mažo mokinių skaičiaus buvo uždaryta Mackonių, po to Užilgių. Vėliau Bagdononių ir Laičių. Seniai nedirba ir kaimyninė Salkininkų devynmetė mokykla.
Mūsų mokiniai pasklido po visą Lietuvą. Nemažai jų tapo pedagogais, kiti medikais, bibliotekininkais, technikos darbuotojais. Labai malonu būna tada, kai sutinki žilagalvį vyrą ar elegantišką moterį, kurie vis sako: „Laba diena, gerbiamoji mokytoja, ar mane prisimenate“? Kur čia prisiminsi, juk aš mokiau vaikus, o čia seniai subrendę žmonės.
2001/2002 mokslo metais į mūsų mokyklą atėjo tik 37 mokiniai. Po metų mokyklą reformavo į pradinę. Jauni mokytojai įsidarbino kas kur. Aš išėjau į ne­sibaigiančias atostogas.
Mokyklos pastatas dar tarnavo keletą metų, bet prieš 20 metų jauni piktadariai apvogė ir sudegino medinį mokyklos pastatą. Nukentėjo ir mūriniai priestatai. Pagrindinis dviejų aukštų priestatas buvo restauruotas, jame keletą metų dar mokėsi pradinukai, bet galutinai tą skyrių prijungė prie Semeliškių vidurinės mokyklos. Dabar šis pastatas yra parduotas privačiam asmeniui ir jame niekas nevyksta. Kitas priestatas „su sale“ baigia sunykti: įgriuvo stogas, vėjas varsto duris, dūlėja likę mokyk­liniai baldai.
Man gaila alyvų ir lanksvų, kurias aš savo darbo pradžioje su mokiniais atgabenome iš Daugirdiš­kių dvarvietės, gaila obelų, kurios krito nuo aplinkos frezavimo.