Laisvė ir ištikimybė laisvei

Laisvė ir ištikimybė laisvei

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šią dieną spaudos darbuotojai pasisavino kaip profesinę šventę, o laikraštis „Elektrėnų kronika“ šią dieną dar švenčia savo gimtadienį. Šiais metais jau šešioliktą kartą apmąstome tos dienos prasmę ir laikraščio „Elektrėnų kronika“ darbo prasmę Elektrėnų savivaldybėje.

Vardas „Kronika“ Lietuvoje asocijuojasi su „Bažnyčios kronika“, kuri buvo sovietiniu laikotarpiu leidžiama pogrindyje ir kažkokiu stebuklingu būdu platinama visame pasaulyje. „Elektrėnų kronika“ savivaldybėje irgi nebuvo laukiama, bet buvo reikalinga ir per 16 metų išaugo į solidų rajoninį laikraštį, skaitomą ne tik savivaldybėje, bet ir šalyje, o elektroninė versija skaitoma visame pasaulyje. Nors istorijoje rašoma, kad lietuviškas žodis uždraustas buvo 1864 metais, o atgauta spaudos laisvė tik po 40 metų, bet to žodžio laisvės nuo 1904 metų skirtingais Lietuvos valstybės periodais skirtingai trūko. Nuo 1990 metų, atrodo, tos laisvės būtų pakankamai, deja… Dažnai ir patys kalbantieji (rašantieji) tos laisvės nebrangina, bet ir žodžio laisvę naujais laikais naujoviškai sudrausminti bandoma. Žodžiui žmogus buvo jautrus visada. Ypač jei tas žmogus užima kurį nors postą. Pavyzdžiui, visa žiniasklaida mirga apie Druskininkų skandalą. O skandalas prasidėjo tada, kai Druskininkų merui Ričardui Malinauskui nepatiko, ką apie jį rašo jo vadovaujamo rajono laikraščiai. Negaliu pasakyti, ar tikrai tie laikraščiai nebrangino žodžio laisvės ir išsigalvojo ar melavo apie savo mero darbus, bet žinau R. Malinausko nuomonę, išsakytą man asmeniškai. „Neprofesionalūs tie laikraščiai, nesąmones rašo…“,- ir pradėjo už savivaldybės biudžeto lėšas leisti savo „profesionalų“ laikraštį, rašyti ten tik „sąmones“, t.y. girti save ir tą laikraštį periodiškai, spausdindamas net TV programas, leisti tomis dienomis, kuriomis išeina ir rajoniniai laikraščiai, ir dalinti nemokamai. Bandymas sužlugdyti rajoninius laikraščius, kaip žinome, garsiajam merui nepasisekė. Atvirkščiai, žlugti pradėjo pats. Rajoninius Druskininkų laikraščius išgelbėjo skaitytojai, atskirdami, kas yra kas. Paimdami nemokamą laikraštį ir šalia pasidėdami įprastus laikraščius, žmonės geriausiai suprato, kas yra ta propaganda. Gaila, kad valdžioje dirbantys žmonės nėra tokie išmintingi, kaip eiliniai gyventojai. Pavyzdžiui, labai aukštą postą valdžioje užimantis vienas socialdemokratas per vieną Elektrėnų skyriaus susirinkimą taip apie Druskininkus kalbėjo: „O kas čia blogo? Laikraštis rašo tik apie gerus darbus, žmonės laikraštį gauna nemokamai, ir visi patenkinti…“. Pamatęs mano didelį nusivylimą dėl tokio valdininko nesupratimo, kas yra žiniasklaida, davė nurodymą savo padėjėjui susisiekti su manimi ir atsiųsti apmokamą straipsnį, kad taip nepykčiau. Tas padėjėjas, žinoma, su manimi nesusisiekė… Kam čia svarbūs rajoniniai laikraščiai? Juk net Žemės ūkio ministerijos viešinimui skirti straipsniai atsiranda tokiuose laikraščiuose, kaip „Vilniaus diena“, kurie pasiima viešinimui skirtus milijonus ir bankrutuoja. Arba tie viešinimui skirti pinigai dalijami per agentūras, kurios pirkimo sąlygose numato visus kriterijus, tinkančius tik respublikiniams laikraščiams, kurių į rajonus ateina po porą egzempliorių per savaitę. Bet tuose laikraščiuose rašoma tai apie vienos, tai apie kitos partijos gerus darbus. Partijų veikėjai taip yra atitolę nuo realybės, kad jiems visai nebesvarbu, kas geras naujienas apie juos paskaitys, svarbu, kad viena ar kita žiniasklaidos priemonė apie juos blogų naujienų neskleistų. O tos žiniasklaidos priemonės irgi už pinigus pasiryžusios paminti ištikimybę laisvei. Nors rajoninis laikraštis yra taip arti skaitytojo, kad meluoti negali, bet kartais vienas kitas leidinys irgi ištikimybę laisvei pinigais matuoja. Štai ir Elektrėnų savivaldybėje prieš rinkimus pasipylė įvairios informacijos apie kandidatus į Seimą. Blogai, kad kartais kai kurie kandidatai, ruošdamiesi tapti įstatymų leidėjais, žurnalistus verčia nusikalsti Visuomenės informavimo etikos kodeksui ir apgaudinėti savo skaitytojus, siūlydami apmokamų straipsnių nežymėti užsakomaisiais. Mūsų laikraštis nesutiko apgaudinėti savo skaitytojų, todėl netekome pajamų. Redakcijos nuomone, tos pajamos tikriausiai nebūtų adekvačios žmonių pasitikėjimui. Jautrūs informacijai yra ne tik garsūs politikai, bet ir vietiniai. Dažnas vietinis politikas ar šiaip koks valdininkėlis informaciją laikraščiuose skaito tik tą, kuri liečia asmeniškai jį. O svarbiausia, laikraštyje suradę nors mažiausią kritiką, ne patys skuba pasitaisyti, o liguistai ieško užsakytojų. Tokie valdininkėliai, mano supratimu, viską matuoja pagal savo sugedimo mastelį, pamiršdami, kad vis dar yra pilietiškos visuomenės ir kad ne visa žiniasklaida yra perkama ir parduodama. Tokiems valdininkėliams norėtųsi priminti tokį romėnų posakį: „Atsiversk knygą, kad sužinotum, ką kiti mąstė; užversk ją, kad pats imtum mąstyti“. Šį kartą vietoj knygos labiau tiktų žodis spauda. Tokia yra šių laikų laisvos spaudos kasdienybė.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga nuoširdžiausiai sveikiname visus savivaldybės žmones: skaitančius, mąstančius, rašančius ir parašytą žodį platinančius. Sveikiname visus, teisingai suprantančius žodžio laisvę ir žodžio prasmę. Taip pat nuoširdžiai dėkojame žmonėms, suprantantiems laikraščio „Elektrėnų kronika“ misiją savivaldybėje ir žiniasklaidos plačiuose laukuose. Tik skaitytojų supratimu mes esame gyvi ir jau skaičiuojame septynioliktuosius leidimo metus. Ačiū Jums.

Nuoširdžiai

Julija Kirkilienė,

redaktorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų